Aušra ir Artūras susipažino prieš dvidešimt metų, o draugystė baigėsi, kai Artūras pateko į kalėjimą. Tuomet abu jau buvo patyrę priklausomybės gniaužtus. Praėjo nemažai metų, kol jie vėl susitiko. Pasirodo, meilė nebuvo pasibaigusi.
Dabar nedideliame jų bute daug klegesio – pora globoja tris vaikus. Kartais į svečius atvažiuoja suaugęs Aušros sūnus iš pirmosios santuokos, o gerą nuotaiką visiems dovanoja kokerspanielių veislės šunelis Gufis.
„Jie čigoniukai. Juos augino jų senelis, o tėvas buvo priklausomas. Aš esu jų mokytoja. Kai mirė vaikų senelis, į mokyklą atėjo vaikų globos tarnybos pareigūnai ir ėmė kalbėti apie vaikų namus. Mažieji labai išsigando, mačiau, kad visai nenori palikti savo namų”, – pasakoja Aušra.
Nors tabore ji su Artūru lankėsi ne kartą ir jo gyventojai žinojo, kad juodu – priklausomi, vis dėlto nutarė, kad bus geri globėjai.
Neseniai, kai savo jau suaugusio sūnaus Aušra paprašė atleisti už tai, kad buvo bloga motina, jis pasakė, jog ji jau išperka savo kaltę – augina tris svetimus vaikus, stengiasi jiems būti gera mama.
Linksmuolio šunelio Gufio atsiradimas šiuose namuose taip pat siejamas su skriaudų atitaisymu.
„Šiuo metu vykdome devintą programos žingsnį. Jo esmė – įvardinti padarytas skriaudas ir stengtis jas atitaisyti”, – sako Artūras, glostydamas smalsų augintinį.
Jis dirba, o laisvalaikiu studijuoja Vilniaus universitete, stengiasi įgyti socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Aušra – mokytoja, aktyviai įsiliejusi į vieno nedidelio miestelio bendruomenę.
Prieš mūsų pokalbį ji neryžtingai sako, kad nežino, kiek gali būti atvira.
„Ne dėl savęs ar vaikų bijau – jie žino mūsų istorijas, nuo jų būtų kvaila ką nors slėpti. Nežinau, kaip mano atvirumą įvertins tie, su kuriais dirbu. Keista, nes jie ne kartą buvo liudininkai mano „daugiadienių”, visi puikiai žino, kad jau kuris laikas gyvename blaiviai, niekas įkyriai nelenda su prašymu kartu išgerti.
Bet vos tik pradedame kalbėti apie tai, ką visi ir taip žino, staiga žmonės nusisuka – kažkodėl jie nenori to girdėti”, – pasakoja Aušra.
Poros manymu, bėda galbūt ir yra tai, kad visuomenė nenori kalbėti apie savo problemas. Dabar daugybė žmonių yra priklausomi, daugybė tėvų kenčia, nes jų vaikai vartoja narkotikus, alkoholį.
Atsiribojimas nuo bėdos tylos siena problemos neišspręs.
Pirmą kartą nuo alkoholio Artūras apsvaigo būdamas dvylikos. „Buvau toks girtas, kad užmigau kažkur pas kaimynus. Kai kitą dieną ėjau namo, girdėjau, kaip visi apie mane kalbėjo. Ir staiga pasijutau esąs tikras vyras, pajutau, kad užaugau, ėmiau didžiuotis savo poelgiu”, – pasakoja vyras.
Netrukus jis iš vienų vestuvių pavogė dėžę degtinės – su draugu kasdien prisigerdavo iki sąmonės netekimo.
Vėliau atėjo narkotikų eilė. Su jais Artūras gyveno dvidešimt metų. Dešimt kartų buvo nuteistas už narkotikų laikymą ir vagystes.
„Viso to, matyt, man reikėjo – kad dabar būčiau tas, kas esu. Šiuo metu gyvenu laikydamasis „Dvylikos žingsnių” programos.
Tai savotiška dvasinio augimo programa. Tai sąžiningas gyvenimas, kai kas vakarą turi atlikti akistatą su savimi, aiškiai įvardyti sau tikruosius savo elgesio motyvus”, – pasakoja Artūras.
Prieš sutikdama Artūrą Aušra buvo ištekėjusi, susilaukė sūnaus. Baigė filologijos mokslus Vilniaus universitete, studijavo magistrantūroje Klaipėdos universitete.
Į prieš trejus metus išleistą poezijos ir prozos knygą „Ties riba” ji sudėjo svaigiojo periodo mintis ir jausmus.
„Visuomet rašiau. Gyvendama su tėvais maniau, kad jie yra per griežti, riboja mano asmenybę, laisvę, kūrybą. Buvau maištaujanti, norėjau būti kūrėja, gyventi kaip kūrėja.
Pradėjusi studijuoti Vilniuje greitai įsitraukiau į bohemišką sostinės senamiesčio gyvenimą – sėdėjimas kavinėse, nesibaigiantys pokalbiai, rūkymas, diskusijos, išgėrimai.
Buvau be stabdžių. Mano draugė, pajutusi, kad jau apkvaišo, išsikviesdavo taksi ir važiuodavo namo, o aš likdavau – galėdavau linksmintis tris paras”, – pasakoja Aušra.
Dabar ji neprisimena, kas pasiūlė rimtesnių kvaišalų. Ir įklimpo nuo pat pirmojo karto.
„Tuomet net gailėjausi, kad anksčiau jų nepabandžiau. Mano gyvenime atsirado Artūras, meilė, narkotikai. Viskas atrodė tobula”, – prisimena Aušra.
Bet kai Artūras pateko į kalėjimą, ji labai išsigando – suprato, kad toliau taip gyvendama neišvengs tokios dalios.
Anuomet narkotikų vartotojams mažai kas tiesė ranką, tad ji pati intuityviai užsiėmė tuo, kas dabar vadinama reabilitacija. Nuvyko į kaimą pas pažįstamą ir paprašė sunkaus fizinio darbo.
Pamažu ji išsivalė ir grįžo namo.
Tuomet atsirado kitas vyras. Savaitgaliais juodu svaigindavosi alkoholiu, po to grįžo prie kvaišalų, bandė gydytis, vėl kabintis į gyvenimą, dirbti, ir vėl – nuopuolis. Teko bėgti iš vieno miesto į kitą ir daugybę kartų pradėti gyvenimą iš naujo.
„Priklausomi žmonės mokosi gyventi šia diena. Diena be svaigalų – asmeninis laimėjimas. „Dvylikos žingsnių” programa moko mus būti šiame gyvenime su visais jo skauduliais, sunkiais santykiais, mūsų pačių netobulumu. Ir dar turime būti sąžiningi.
Esu priklausoma, turiu priklausomą vyrą, priklausomą sūnų. Laisvalaikiu mes bendraujame su tokiais pačiais priklausomais žmonėmis. Mūsų susitikimuose viskas taip pat kaip pas kitus – kalbos, juokas, linksmybės, tik nėra svaigalų”, – sako Aušra.
Ji dėkinga visiems, kurie tiki ja ir Artūru, kantriai padeda kovoti su priklausomybe, palaiko einant blaivybės keliu.
Gyvenimo klystkeliai buvo įtraukę ir kunigą Kęstutį Dvarecką. Dabar jis vadovauja savo įsteigtai Vilniaus arkivyskupijos „Caritas” priklausomų žmonių reintegracijos bendruomenei „Aš esu”.
Priklausomybės kamuojami žmonės juo pasitiki. Pabendravę su Kęstučiu jie ima keisti savo gyvenimą, atsisako kvaišalų. Kokia kunigo paslaptis? Jis pats serga priklausomybe.
„Yra daugybė reabilitacijos bendruomenių, įsikūrusių vienkiemiuose, ten priklausomi žmonės atranda prarastą santykį su savimi. Tačiau pastebima, kad dažnas narkotikų vartotojas, grįžęs į visuomenę, kur jo niekas nelaukia, patiria nemažai spaudimo ir vėl krinta į tą patį.
Pas mus ateina žmonės, baigę reabilitacijos ar Minesotos programą, turintys geras rekomendacijas. Ir mes padedame jiems suderinti tai, ko reikia blaiviai gyvenančiam žmogui, – tai ir aštuonių valandų darbo diena, sveikti reikalingi dalykai, savitarpio pagalbos grupės, dvasingumo, savęs tobulinimo pamokėlės.
Padedame susitikti su antstoliais, kurių dažnas vengia, spręsti skolų grąžinimo klausimus. Taisyklės čia ne tokios griežtos kaip reabilitacijos grupėse, galima megzti draugystes, važiuoti namo. Čia daugiau laisvių, tačiau tiek pat sąmoningumo”, – pasakoja K.Dvareckas.
Kunigas veda į bendruomenės vyrų pastatytą prakartėlę. Mus aplenkia vienintelė šiose patalpose laisvai besijaučianti moteriškos lyties būtybė – katė Aša.
K.Dvareckas juokiasi: jos atlygis – ėdesys, bet už jį Aša dirba nuoširdžiai. Ji pirmoji pajunta, kuris iš vyrų yra liūdnas. Išoriškai šiurkštūs vyrai, patyrę smurtą, valgę kalėjimo duonos, glostydami katę atveria širdį.
„Čia daug labai jautrių žmonių. Visi griebėsi narkotikų, nes būdami pernelyg jautrūs nepajėgė prisitaikyti šioje visuomenėje.
Mūsų bendruomenėje nuolat gyvena aštuoni ar devyni vyrai. Mus vienija priklausomybė. Po vieną mes galime žūti, todėl turime būti kartu, nes liguistai reaguojame į save ar aplinką”, – aiškina K.Dvareckas.
Kodėl reikia padėti žmonėms, kurie patys pasirinko tokį kelią?
„Mes priklausomybę priimame kaip ligą. Juk neturime teisės sergančiajam diabetu sakyti, kad jis apsieis be vaistų, o jei ne, vadinasi, buvo per silpnas. Taip ir turinčiam priklausomybę negalime liepti liautis, o jei jam neišeina, tegul pats sau žinosi.
Nė vienas nesirinkome priklausomybės. Narkotikais buvo bandoma gydytis sielos žaizdas, bristi iš sunkių santykių. Mes sakome, kad žmogus kaltas tik tuomet, jeigu nededa pastangų pasveikti”, – sako kunigas.
Pasak K.Dvarecko, blaiviai mąstančiam žmogui sunku suprasti sergantįjį.
„Jei mes paliečiame liepsną, nudegame ranką – antrą kartą to nebedarysime. O priklausomas žmogus lies antrą ir trečią kartą – vis tikėdamasis, kad nenudegs. Visuomenei tai sunku priimti. Gerai, kad jau drąsiau apie tai kalbama. Turime pranešti žinią, kad priklausomybė yra liga, bet svarbiausia – kad galima pasveikti”, – sako kunigas.
„Kai žmogus ima blaivėti, suvokia, koks skausmingas yra savęs pažinimo kelias. Bet tada verta susimąstyti – kam man jis duotas? Kodėl aš ant to užkibau? Ir tada reikia pasistengti priimti save, nes jei toliau savęs nekęsi, grįši prie vartojimo. Pirma užduotis – pamilti save tokį, koks esi”, – tikina K.Dvareckas.
Plačiau apie tai žiūrėkite sausio 7 d. 18 val. 45 min. „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Gyvenimo būdas”.
