Pavasaris 1944 metų gegužę buvo gražus. Nors pasaulyje vyko karas, kasdien nusinešantis milijonus gyvybių, o po Palangą vaikščiojo ginkluoti vokiečių kariai, gyvenimas vis tiek vyko. Nedrąsūs žvilgsniai, pasimatymai ant Birutės kalno ir svajonių dalinimasis turbūt niekuo nesiskyrė nuo įprastos įsimylėjėlių istorijos: „Tik drąsa buvo truputį kitokia...“ - sakė man senelė.
Valsčiaus gimnazijoje buvo pradėtas organizuoti prieš nacius skirtas judėjimas į kurį įsitraukė senelės mylimasis. Drąsūs tie beūsiai kariai buvo, labai drąsus: pasiraitę mokyklinius marškinius tyliai politikavo apie Lietuvos išvadavimą ir ėmėsi mažų akcijų - reakcijų valsčiaus teritorijoje siekdami didžiojo tikslo.
Tačiau visą istoriją aukštyn kojom apvertė 1944 spalio 8 dieną Palangą „išvadavę“ rusų kariškiai. Miesto gyventojams buvo įsakyta evakuotis. „Nuo šiol čia gyvens vien kariai!“. Tarp išvytųjų buvo ir mano senelė, kuri tuo metu mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje.
Tarp išvytųjų buvo ir senelės mylimasis, kurio akyse rusų kareiviai sunaikino tėvų sodybą. Šimtamečiai ąžuolai virto jauno vaikino akyse, sodybą traiškė traktorių vikšrai ir girdėjosi motinos klyksmas. Neapsikentę klyksmo karininkai ją nušovė. Juk toje vietoje pagal strateginius planus turės stovėti karinis aerodromas. Taip, taip, tas pats, kuris dabar stovi tarp Palangos ir Šventosios. Ten kažkada buvo Paliepgirių kaimelis, kur senoje šimtamečių ąžuolų apsuptoje žvejų troboje gimė vaikas, matęs tuos siaubingus įvykius.
Senelė nebuvo šalia, kai nušovė jos mylimojo motiną. Nebuvo šalia, kai jauno vyro akyse virto seni ąžuolai. Nebuvo, kai po traktoriais dingo sodyba. Tik iš aplinkinių gyventojų lūpų išgirdo apie šią tragediją, kuri suspaudė širdį į akmenį.
Mylimas kaip ir daugelis jaunuolių pokaryje pasitraukė į mišką. O per tuos metus senelė spėjo pabaigti gimnaziją ir išvažiavo į kaimo mokyklėlę dirbti mokytoja. Sužeistą širdį gydė vaikams skiepydama tėvynės meilę, papročių svarbą žmogui ir pagarbą gimtajai kalbai.
Vieną kartą po pamokų taisant prirašytus pirmokėlių sąsiuvinius pasigirdo stiprus beldimas. Už lango stovėjo nepažįstamas. Išsigando tada. Labai išsigando, kad nebūtų stribas, ar šiaip koks plėšikas, tačiau už apskurusios kepurės akis slėpė... pirmoji meilė! Neklausė jo kaip jis sužinojęs iš kur ji čia, neklausė ir kodėl tapo partizanu, tiesiog stipriai apkabino ir... pirmą kartą pabučiavo. Drąsiai.
Kalbant apie drąsą, tai turėčiau pasakyti, kad senelė jos įgavo dirbdama mokykloje ir jau kelerius metus gyvendama rusinimo politikos sąlygomis. Suprato, kad buvimas dvipuse kartais yra būdas išgyventi, todėl remdamasi XIX amžiaus vargo mokyklos patirtimi, kai motinos sugebėdavo pačios išmokyti savo vaikus gimtosios kalbos, papročių, senelė tapo dvipuse. Vaikams per pamokas skiepijo tautines vertybes, tačiau atėjus „komsorgei“, ar užsukus stribams, viskas vyko „pagal planą“.
Tik, deja, taip elgdamasi bėdos sau prisidarė. Iš jos mokyklėlės nebuvo nei vieno pionieriaus. O kai kalbino bent kelis mokinius tapti pionieriais dėl šventos visų ramybės, tai susilaukė to, kad kalbinamo pionieriaus tėvas atėjęs šautuvo buože pagrasino užtvoti jaunai mokytojai.
Taip ir nebuvo pionieriaus nė vieno klasėje. Drąsu taip buvo elgtis tik tik karui pasibaigus, kai visus nuolat tikrino ir kilus menkiausiam įtarimui išveždavo ešelonais Rytų keliu, todėl ir sunerimo išgirdus beldimą langan.
Susitikimai tarp įsimylėjėlių vis dažnėjo. Baigdavusi pamokas senelė skubėdavo taisyti prirašytus sąsiuvinius tam, kad sutemus galėtų pasimatyti. Atrodo, susitikimams gelbėjo pati lietuviškoji gamta: ilgi ir gūdūs vakarai džiugino. Daug tamsos ir lietaus reiškė saugesnį ir ilgesnį pasimatymą. Susitikę daug kalbėdavo. Ir dar daugiau bučiuodavosi. Kaitino kraują naujai atgimęs jausmas: net skatino elgtis šiek tiek beprotiškai.
Netrukus kaimelyje pasklido ir kalbos, kad: „Jaunoji mokytoja su banditu draugauja“. Tądien, kai mylimieji nuėjo susirašyti, metrikacijos biure sėdinčios moterys visaip bandė atkalbinti nuo santuokos su vadinamuoju miškiniu. Geranoriškai turbūt. Juk tų moterų vaikus senelė mokė, o atsiradus ištrėmimo galimybei, tik laiko klausimas kada išveš.
Neklausė įspėjimų, nes mylėjo. Mylėjo prieš karą, per jį ir po. Mylėjo ir kai dingęs buvo. O ir vertybės abiejų sutapo, ir svajonės. Užsimerkė pasirašydama. Ir šiandien virpteli blakstiena iš gėdos, kai tai prisimena. Gėdos, kad klausė svetimų kalbų, kad nenutraukė tokių kalbų, kad širdyje buvo pasėta abejonė, baimė dėl ateities.
Praėjo net keli vedybiniai metai, kurie buvo saldūs kaip medus. Negražu taip sakyti, tačiau jaunųjų visa apimančios meilės užteko viskam. Ir visai nesvarbu, kad ne visada turėjo ką valgyti, ir kad reikėjo gyventi dvipusį gyvenimą: valdiškose įstaigose duoti ataskaitas apie pionierius ir komunistines tiesas, o mokykloje vaikams pasakoti apie LDK kunigaikščio Algirdo drąsą, kai jis kalaviju kovojo už laisvę, tikėjimą, papročius ir Žemaičius, kurie nepabijojo Ordino galybės per Saulės mūšį gudrumu pelkėse paskandinę karius, nors dėl jų drebėjo visa Europa.
Ir, kai abiejų ausis vis dažniau pasiekdavo žinios apie nukautus klasės draugus, kurių kūnai išniekinti mėtėsi miesto aikštėse, gūžėsi nuo tokių žinių, tačiau gūždamiesi tapo dar artimesni.
1948 kovas buvo įprastas kaip ir visi pavasario mėnesiai: nenuspėjamas, lietingai saulėtas ir t.t. tąkart jaunavedžiai, jeigu taip galima vadinti du metus susituokusius žmones, keliavo pėščiomis pas gimines į gretimą kaimą. Velykos turėjo būt. Pro šalį važiavęs pilnas kareivių sunkvežimis sustojo. Išlipę ginkluoti kariškiai kaip mat pareikalavo asmens dokumentų. Neturėjo jų su savim, todėl buvo nutarta juos išvežti į Kretingą į traukinių stotį.
Taip ir išvežė į Rytus Sibiran abu. Priežasties niekas neieškojo. O jos pokaryje ir nereikėjo. Užteko to, kad įtarimo šešėlis, pagrįstas kaimynų liežuviais, buvo kritęs ant jaunųjų pečių dėl valsčiuje vykusio antisovietinio judėjimo. Nekaltina nieko mano senelė, bet ir didvyre savęs nelaiko, ir rezistente, kaip dabar madinga, nepasivadina. Jos visa kaltė buvo ori dvasinė tautinė laikysena ir meilė. Meilė tam, kuris seniai nebuvo valsčiaus sąrašuose ir slėpėsi nuo rusų armijos, kad jo nepaimtų į kariuomenę tie, kurie nužudė jo motiną begriaudami tėvų sodybą.
Meluosiu, jei pasakysiu, kad seneliams buvo labai sunku, tačiau ir lengva nebuvo. Mylėjo jie abu viens kitą ir rūpinosi kaip išmanydami.
Vienas po kito gimė mano teta ir tėtis. Užaugo Sibire. Apsupti mylinčių tėvų meilės, maumedžių ir vėjų perpučiamos taigos. Trūko riestainių, tačiau tuomet kepdavosi „lepioškų“. Neturėjo gilių kavos, tačiau iš džiovintų žolelių pasidarydavo įvairiausių arbatų, kurias saldindavo cukrumi.
Ir Stalinas numirė taip vargiai, tačiau mylinčiai, begyvenant. O po to, per destalinizaciją, juos išleido atgal į Lietuvą. Susigriebė senelė, kaip dabar sako, patį didžiausią Sibire užgyventą turtą – vaikus – ir aštuonias dienas ešelonais riedėjo į Lietuvą. Riedėjo ir ašaros. Negalėjo patikėti seneliai, kad išmelstoji Lietuva yra pasiekiama ir kad nebeteks žiūrėti į taigą supantį kalnyną įsivaizduojant, kad pajūrio kopos matosi už kurių ošia Baltija.
Taip mano seneliai niekada ir nepasikalbėjo, kuris iš jų „kaltesnis“, kad abu atsidūrė Sibire. Kaltų neieškojo. Turbūt tai ir nesvarbu, nes ir šiandien jiedu kartu renka žolynus, kuriuos džiovina ir daro arbatas anūkams. Ir šiandien jie drąsiai džiaugiasi laisve, drąsiai politikuoja, tačiau nurausta vienas kitą paėmę už rankų. Jų artumas – kitoks. Beje, senelis vis dar kviečia senelę į pasimatymus ant Birutės kalno. Tik šįkart jie neina ten slapčiomis ir nesisaugo aplink šlitinėjančių kareivių, o atsisėdę ant suolelio, kur atsiveria nuostabi jūros ir pušų panorama, drauge pasidžiaugia bėgančių smilčių takais ir vos vos girdima bangų mūša, kurią stelbia pušyno šlamesys.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.
Istorijas siųskite iki sausio 10 d. Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
