Mes su juo susipažinome seniai, dar vidurinėje mokykloje. Aš jam kartais parašydavau literatūrinį rašinį , o jis išspręsdavo matematikos uždavinį. Mokėmės skirtingose klasėse ir buvome tik geri draugai. Jis buvo labai žavus, visų mergaičių numylėtinis, o aš – tik protinga. Po vidurinės jis išėjo tarnauti kariuomenėje, aš mokiausi aukštojoje mokykloje.
Visus tarnybos metus rašiau jam draugiškus laiškus. Kai grįžo, buvome susitikę, bet, matyt, jausmams abu dar nebuvome subrendę. Gyvenome skirtinguose miestuose, tačiau stengėmės vienas apie kitą kuo daugiau sužinoti ir svarbiausia – vienas kito neprarasti. Išgirdusi melagingą gandą , kad jis turi merginą ir žada ją vesti – supanikavau. Išsigandau, kad galiu jo netekti, supratau, kad jis man labai labai reikalingas.
Likimas man buvo palankus – jis su savo mergina apsilankė vienoje mūsų kaimo šventėje. Tai buvo paskutinė jų draugystės diena. Vakare aš jau šokau su juo, o tos vargšės mergaitės mes net neprisiminėme. Nuo tos dienos mudu niekada nebesiskyrėme ir taip jau 26 metai. Mūsų vestuvės buvo po metų. Abu norėjome gražios ir darnios šeimos, todėl iš karto nusprendėme, kad jeigu nesutarsime, nekankinsime vienas kito ir tuoj pat išsiskirsime. Mūsų šeimos devizas – nei dienos be meilės! O kūrėme šeimą neturėdami jokio pavyzdžio, tiesiog tuščioje vietoje - mano tėvai buvo išsiskyrę, o jo labai nesutarė. Mudu norėjome gyventi kitaip, nekartoti svetimų klaidų ir būti tiesiog laimingi.
Tą ir darėme visus 26 metus – darniai žengėme per gyvenimą, auginome vaikučius ir varge, ir džiaugsme buvome kartu. O kai gerai pagalvoju – atrodo ir to vargo nebuvo. Sunkumų užteko - sirgo vaikeliai, trūko pinigų, vieną po kito laidojom mums artimus ir brangius žmones... Kai kam nors pasakome, kad mes niekada nebuvome susipykę, žmonės tuo nepatiki.
Juk barniai ir rietenos senai yra tapę šeimyninio gyvenimo dalimi, norma. Tik ne mūsų. Ir dabar, po daugybės vedybinio gyvenimo metų , abu laikomės tos pačios nuostatos- šeimoje žmonės turi vienas kitą mylėti. O iš meilės kyla visi kiti jausmai- pagarba, tolerancija, pakantumas, kantrybė. Niekada nesu savo vyrui pasakiusi jokio įžeidžiančio žodžio, jo vardą tariu tik mažybine forma „–ukas“. O mylėti jį tikrai yra už ką. Jo gerumas,darbštumas, sumanumas, išradingumas žavi ir mane ir aplinkinius.
Šį rudenį išleidome jaunėlį sūnų į užsienio universitetą ir likome vieni. Mėgaujamės gyvenimu dviese ir laukiame grįžtančių vaikų. Mudu skubame po darbų į savo namus, kaip į ramybės uostą, kur laukiame vienas kito. Ilgus žiemos vakarus mėgstu tik todėl, kad galime abu daug pabūti kartu, skirti laiko mūsų bendriems pomėgiams. Mudu visada turime bendros veiklos, daugybę darbų atliekame kartu ir tai, be abejo, mus vienija. Tiesa, yra vyriški darbai, kurių aš niekada nedirbau. Mano vyrui būtų gėda, jeigu aš skaldyčiau malkas, o aš niekada neleidau jam skalbti vaikų kelnyčių.
Per daugybę bendro gyvenimo metų juokingai supanašėjome – net nesusitarę balsuojame per rinkimus už tą pačią partiją, vienodai žiūrime į religiją, dorovę, abiem patinka tokia pati muzika ir seni rusiški filmai. O svarbiausia, mums niekada nenusibosta būti kartu.
Skeptikai pasakytų: keista, neįtikėtina, nerealu, negali būti. Patikėkit, būna. Aš galvoju, kad mano mylimasis yra tiesiog likimo dovana man už patirtas skriaudas vaikystėje. Kai už jo ištekėjau, į mano gimtuosius namus atėjo ramybė, harmonija, sutarimas. Viską pakeitė vienas žmogus. Teisus M. Jokajus sakydamas, kad „meilė brangesnė už turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom“. Skubu jį apkabinti.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
