Aš pamačiau porą linksmai besišnekučiuojančių merginų. Naujokės! Draugui šūktelėjęs, kad pasivysiu, nuėjau link jų.
- Sveikos, merginos! Su rugsėjo pirmąja! Naujokės?
- Sveikas! Taip. Ir tave su švente! - guviai čiaukštelėjo šviesiaplaukė. Tačiau mano dėmesį labiau patraukė jos tamsiaplaukė draugė. Plaukų sruoga dengė dideles, gražias akis, lūpose - vos juntama, švelni šypsena.
- Na, tai reiškia, kad dar bent metus tikrai matysimės, - šyptelėjau ir ištiesiau ranką, - Artūras.
- Ooo, tai jau abiturientas? Malonu, - vėl atsakė šviesioji, paduodama ranką. - Aš Vilija. O čia - Diana.
Diana ištiesė ranką, pažiūrėjo man į akis ir nusišypsojo. Nieko nesakė. Aš sulaikiau jos ranką savojoje sekundę ilgiau, ir į akis pažiūrėjau tą pačią sekundę ilgiau ir giliau. Mano viduje kažkas apsivertė, kažkas suspurdėjo. Aiškiai supratau - kažkas įvyks. Tą akimirką nesiėmiau spręsti, kas tai bus, kaip tai vyks ir kaip baigsis, tačiau viena buvo aišku - šita mergina kažkuo ypatinga, ypatinga man, ir mano gyvenime ji reikš daug.
Bėgo dienos. Nauji įspūdžiai, būnant „vyriausiais“ mokykloje, vis intensyvesni pamąstymai apie „išėjimą į gyvenimą“, baigus mokyklą- taip pamažu įsisuko paskutinieji mokslo metai. Tačiau kasdien vis stipriau ir giliau manyje įsitvirtino Diana. Mes susitikdavome pertraukų metu, persimesdavome keliais žodžiais. Pirmą kartą išgirdęs jos tylų, švelnų, aksominį balsą, suvokiau, jog tai gražiausia muzika mano gyvenime, ir kad ji niekada man nenusibostų. Jos balsas dar labiau papildė mano viduje vis stipriau ir ryškiau besitapantį nuostabų paveikslą. Aš neskubėjau - bijojau sugadinti besimezgančią draugystę. Bijojau netinkamu veiksmu ar žodžiu pabaidyti tuos nerimastingai plazdenančius drugelius. Nenorėjau išgąsdinti. O gal bijojau sugriauti iliuzijas. Aš laukiau ir žinojau, kad bus laikas ir proga, o jei nebus - tai susikursiu pats.
Jau besibaigiant rudeniui, mokykla organizavo kelionę į vieną Latvijos vidurinę, su kuria mes bičiuliavomės. Ten turėjo vykti keliasdešimt aktyvių moksleivių, pasižymėję įvairiose saviveiklose ir būreliuose. Būdamas pakankamai aktyvus visuomenininkas, į vykstančiųjų sąrašą patekau ir aš. Dar po dienos sužinojau, kad ten važiuos ir Vilija su Diana. Ši naujiena taip suveikė, kad nebegalėjau užmigti, laukdamas kelionės. Ir ta diena atėjo. Nuvažiavom. Ten- susitikimas su vietiniais moksleiviais, vakaronė, mokyklų pasirodymai. Viskas užsitęsė iki vėlumos, ir jau giliai po vidurnakčio lipom į autobusą grįžimui. Viduje, priėjęs prie kartu susėdusių Vilijos ir Dianos, užkalbinau jas. Vilija išmintingai užleido man vietą, pati persėdusi kitur. Diana neprieštaravo mano kaimynystei. Atvirkščiai - pamačiau, jog apsidžiaugė. Tai mane padrąsino. Autobuso salone užgeso šviesos ir mes pajudėjome link namų. Laukė trys valandos kelio. Trys valandos, sėdint šalia Tos, kuri jau kelis mėnesius žadino manyje pačius pačiausius jausmus, kurstė ugnį ir atėmė miegą! Trys valandos romantiškoje tamsoje, tyliai grojant muzikai, už lango mirksint žvaigždėms. Mes kalbėjomės- apie daug ką ir viską. Apkabinau ją, ji prisiglaudė ir padėjo galvą man ant peties... Tai buvo mūsų pirmasis pasimatymas - toks, kokio niekada daugiau neturėjau ir kokio niekad nebebus. Norėjosi, kad ši kelionė niekada nesibaigtų, kaip ir naktis. Norėjosi, kad taip važiuotume į pasaulio kraštą ir į amžinybę. Ir norėjosi ne tik man vienam - po šios kelionės mūsų abipusė draugystė ir meilė įsiliepsnojo tokiu karščiu ir ugnimi, kad rodės, jokie pasaulio gaisrai jai neprilygtų...
Žiema ir pavasaris pralėkė kaip diena ir naktis, o mes su Diana buvome laimingiausi pasaulyje, svaigindamiesi vienas kito meile. Tik abu šiek tiek neramino artėjantis ruduo- baigęs mokyklą, aš kėliau sparnus į miestą už daugiau kaip 200 kilometrų. Tai reiškia išsiskyrimą. Nors tuo metu abu neabejojom, kad jokie atstumai negali pakenkti mūsų draugystei ir meilei, kažkur giliai širdy tūnojo liūdesys. Suprantama- juk nebesimatysim taip dažnai. Tačiau juk aš grįžinėsiu, o be to- yra paštas ir laiškai!
Vėl kaštonai po kojom, vėl išskrenda paukščiai,- vėl ruduo. Tik šįkart jis man- visiškai kitoks. Aš jau studentas! Dideliame mieste, palyginus su mano gimtine,- Kaune. Už pustrečio šimto kilometrų nuo namų. Ir nuo Dianos. Pirmieji studentiški mėnesiai pralėkė linksmai studentaujant. Nauji įspūdžiai, nauji draugai ir draugės neužgožė ir nesusilpnino mūsų meilės. Abipusiai laiškai ir skambučiai kurstė ugnį ir neleido jai išblėsti, o mano kasmėnesiniai sugrįžimai savaitgaliams dar labiau ją įdegdavo. Žiemos atostogos, praleistos kartu, romantiškos vasaros kelionės į Rygą, Taliną ir kitur tarsi tik patvirtino, jog mūsų meilės laužui atstumai ir laikini išsiskyrimai neturi įtakos. Todėl vėl pasitikę dar vieną rudenį, abu buvome ramūs. Diana- jau abiturientė. Daug kalbėjom apie jos pasirinkimą po mokyklos, tuo pačiu- ir mūsų abiejų bendrą ateitį. Planavom, kad po mokyklos ji taip pat atvyks į Kauną studijuoti ir čia mes sukursime šeimą.
Kaštonai... Du su puse šimto kilometrų... Laiškanešys skubėjo nuo durų iki durų, nešiodamas jau abiturientės ir antrakursio meilės laiškus. „Mylimasis, aš pagimdysiu tau dukrytę, ji bus mūsų didžiausios meilės vaisius...“ ... „Mylimoji, dievinsiu ją ir tave, kaip mano didžiausią turtą, jūs - mano nuostabiausios princesės... Bet aš noriu sūnaus!“ ... „Na, tuomet mums reikės dvynukų!“ ... Mes planavom, kaip turėtų atrodyti mūsų būstas, aptarinėjom smulkmenas, iki detalių. Ir švelniai ginčijomės dėl baldų ar sienų spalvos.
Senieji metai jau skaičiavo paskutines dienas. Diana atvažiavo į Kauną. Lūpomis gaudant snaiges, bėgant už rankų susikibus Laisvės Alėja, mėtantis gniūžtėmis ir besibučiuojant pusnyje, pasitikom Naujuosius. Pralėkė mano žiemos sesija, artėjo viltingas pavasaris. Ir tada KAŽKAS NUTIKO. Iš pradžių Diana pastebėjo, kad laiškanešys kažko vėluoja atnešti mano laiškus. O aš pajutau, kad nebe taip ilgesingai laukiu laiškų nuo jos. Mano akys vis dažniau ėmė pastebėti kitas merginas, kurių iki tol tarsi nemačiau. Dianos laiškai ėmė dažnėti, ir juose- vis daugiau klausimų, nerimo ir skausmo. „Kas atsitiko?!“ ... O aš kuo toliau, tuo labiau neturėjau ką atsakyti. Nebegrįžau namo kartą, kai turėjau grįžti. Negrįžau antrą... Užsimezgė naujos pažintys su naujomis merginomis...
Vieną dieną į bendrabučio kambarį, kuriame gyvenau, įžengė... Diana. Kalbėjomės ilgai, ašaros plaukė upėmis. Po to išlydėjau ją į stotį, įsodinau raudančią į autobusą. Tada pajutau, kad gailestis jai tapo didesnis už dar neseniai karštai degusią meilę. Tuo metu aš nežinojau, kas atsitiko ir kas įvyko, bet supratau, kad kažkada ugningai liepsnojusio laužo vietoje liko tik rusenančios žarijos.
Vasara buvo karšta ir ji prabėgo studentų statybiniame būryje. Dianai laiškų neberašiau, o iš jos dar ateidavo - suvilgyti ašaromis ir kupini skausmo. Grįžęs namo išgirsdavau, kad savaitgaliais mano tėvai matydavo ją, vaikštinėjant netoliese. Rudenį sužinojau, kad ji vis tik atvyko studijuoti į Kauną. Mano naujos draugystės kaip prasidėjo, taip ir baigėsi, studentavimas tęsėsi. Laiškų jau nebegaudavau. Šaltą žiemos dieną, grįžęs iš paskaitų sužinojau, jog buvo atvažiavusi Diana, ieškojo manęs. Mane nudiegė- širdį, mintis, visą kūną, tarsi žaibas būtų skrodęs. Suvokiau, kad ji dar gyva manyje... Praėjus dar pusantrų metų, vėlyvą ir šiltą pavasarį mums su draugais sėdint lauko kavinėje, pamačiau ją: švytinčią, pasitikinčią savimi, gražią, nuostabią moterį. Eidama pro šalį, ji pastebėjo mane ir priėjo. Aš visas nutirpau. O ji buvo kupina jaunatviško, moteriško žavesio, ir nesimatė nė lašelio buvusio skausmo. Mes apsikeitėm keliais sakiniais. Diana kalbėjo laisvai ir džiaugsmingai, o aš sunkiai rinkau žodžius. Atsisveikinom draugiškai. Nueidama ji dar atsigręžė ir tą akimirką man pasirodė, kad aš kažką praleidau... kažko nepasakiau... kažko nepadariau... Buvo proga ją sustabdyti, bet aš stovėjau kaip įbestas, tik lydėjau ją akimis ir nieko negalėjau nei pasakyti, nei padaryti. O ji tolo... Ir nutolo ilgam...
Baigiau mokslus, likau dirbti Kaune. Bėgo metai. Apie Dianą negaudavau iš niekur jokių žinių, tačiau ji taip ir liko mano širdyje ir mintyse. Niekas- nei jokios naujos pažintys, nei jokie nauji įspūdžiai ar kelionės, nesugebėjo užgožti jos paveikslo ir prisiminimų. Praėjus keliems metams po universiteto baigimo, sužinojau, kad ji ištekėjo. Lyg ir nebeturėjo manęs tai jaudinti, tačiau neužmigau keletą naktų... Žiema, vasara... žiema, vasara... Sezonai keitėsi... Aš kopiau karjeros laiptais, bet šeimos nesukūriau. Diana iš mano širdies niekur nedingo, atvirkščiai- atrodė, jog mintys apie ją vis labiau stiprėjo. Pagaliau vieną dieną neiškenčiau: vargais negalais, per daugelį šaltinių susižinojau, kad Diana gyvena Kaune ir dirba vienos parduotuvės vedėja. Dar po savaitės pasiryžau- būtinai turiu ją pamatyti! Žinojau, kad ji turi šeimą, bet noras bent pamatyti ir pasikalbėti užgožė bet kokias kitas blaivias mintis. Tą dieną buvau kaip nesavas. Atsikimšau butelį, išgėriau. Dar. Po to dar. Vakare, baigiantis darbo laikui, nuėjau prie tos parduotuvės. Atsisėdau ant suoliuko, laukiau, kol užsidarys. Stebėjau išeinančius darbuotojus. Pagaliau pamačiau ją- dar žavingesnę, negu paskutinį kartą. Akimirką apsidžiaugiau, kad išgėriau „ant drąsos“, nes turbūt būčiau nedrįsęs prieiti. Pakilęs nuo suoliuko, prisigretinau šalia ir tyliai ištariau „Diana...“. Ji nustebo. Bet tik tiek. Jos akyse neberadau jokių kažkada liepsnojusio laužo atšvaitų. Supratau- ji jau gyvena savo gyvenimą ir manęs, turbūt, jos mintyse neliko nė kvapelio. Bandžiau kažką nelabai rišliai kalbėti, bet ji skubėjo ir rūpestingai man patarė verčiau keliauti namo išsimiegoti... Aš nesipriešinau. Tik vėl, kaip tada, nulydėjau ją tolstančią akimis...
Su gėlėmis, dovanomis ir šampanu rinkosi draugai- mano 30-asis jubiliejus! Kompanijoje buvo ir miela mergina, su kuria jau pusmetį draugavome. Po pusmečio susituokėme, dar po metų gimė sūnus. Net ir turėdamas šeimą, nesugebėjau niekaip išdildyti Dianos paveikslo- jis buvo nesunaikinamai įsirėžęs į mano smegenis, suaugęs su mano ląstelėmis, apsivijęs sielą, įsigėręs į kraują. Ir tai nebuvo tik prisiminimai. Tai buvo GYVA. Palietus bent mažiausia mintimi- skaudėdavo... Pamažu suvokiau, kaip tada jautėsi palikta Diana... Sūnus ūgtelėjo. Vasaras leisdavo pas mano tėvus. Kartą, nuvažiavus jo pasiimti, mama pasakoja: „Vakar pro šalį važiavo mašina, sustojo, iš jos išlipo tokia miela ponia su maža mergyte, maždaug taviškio metų. Ji priėjo prie mūsų ir paklausė, kieno šis dailus berniukas. Sakau, čia mano anūkas. Ji pagyrė vaiką ir paprašė perduoti tau linkėjimus. Klausiu „nuo ko?“. Ji šyptelėjo: „Nuo Dianos...“. Sėdo į mašiną ir nuvažiavo.“. Mama turėjo matyti, kaip mano veidas pasikeitė, kaip aš visas vėl paskendau prisiminimuose. Rodės, didžiulis vėjo gūsis vėl įplieskė niekaip per daugiau nei dešimt metų neužgęstančias žarijas...
Mūsų berniukas augo nuostabus, bet mes su žmona vis labiau nesutarėm. Dar po metų išsiskyrėm.
Po dvidešimties metų
Sūnus užaugo, baigė mokyklą. Išvyko studijuoti į Vilnių. Nors gyvenau atskirai, stengiausi palaikyti artimus santykius ir stiprų ryšį. Jis mielai dalinosi su manimi savo džiaugsmais ir skausmais. Aš naujos šeimos nesukūriau, daug dirbau. Vieną dieną sūnaus skambutis:
- Tėti, ar tu šį savaitgalį neužsiėmęs?
- Ne, - sakau, - o kas nutiko?
- Noriu atvažiuoti į svečius. Ne vienas- su drauge!
- Mielai priimsiu ir laukiu! - nudžiugau. Tik vėl pagalvojau, kaip greitai bėga laikas... Gražų šeštadienio vakarą pasiruošiau, pasipuošiau ir laukiu- juk pirmą kartą pamatysiu gal savo būsimą marčią. Skambutis į duris pažadino mane iš prisiminimų apie tą naktį autobuse... Atidariau duris ir priėmiau abu laimingus jaunuolius. Iššovėm šampaną, šnekučiavomės. Labai daili ir miela mergina- slapta didžiavausi ir džiaugiausi už sūnų. Tačiau kuo toliau kalbėjomės, tuo labiau ėmiau atkreipti dėmesį į jos veido bruožus: tamsių plaukų sruoga... didelės gražios akys... nuo lūpų nenueinanti vos juntama šypsena. Kur man tai matyta? Mano viduje vėl ėmė kažkas vykti- kaip tada, pirmą kartą užkalbinus naujokes. Mintys nuskraidino į senus laikus... bet išblaivė sūnaus balsas:
- Tėti, alio! Tu kažkur išėjęs, grįžk.
- Oops, atsiprašau. Tiesiog kažkur mintyse nuklydau, - šyptelėjau ir pažvelgiau į merginą, - Tu man tiesiog primeni vieną seną, labai gerą draugę. Beje, kuo vardu tavo mama? - juokdamasis paklausiau.
- Diana, o ką? - santūriai nusišypsojo.
- Nieko... gražus vardas... - išlemenau ir šoviau į balkoną parūkyti. Mano širdis daužėsi kaip kulkosvaidis. Tai mušė karštis, tai pylė šaltas prakaitas. Viduje, atrodo, vyko mažiausiai 12 balų žemės drebėjimas. Visa esybė šaukė „Tai ji!“, o kažkur kažkas, vaidindamas blaivų protą, jai rėkė „Negali būti!“.
Tik po kelių dienų, kai sūnus vėl paskambino ir pasakė norįs mane supažindinti su draugės tėvais, atsitokėjau ir ėmiau rišliau mąstyti. Kai aptarėm susitikimo datą, sužinojau, kad jos tėvai išsiskyrę ir mes dabar važiuosim pas jos mamą, gyvenančią Vilniuje.
Laikas iki susitikimo buvo kupinas jausmų sumišimo, šviesiausios vilties ir juodžiausio beviltiškumo. Viskas susipynę į vieną neišpainiojamą gumulą. Iš kažkur atslinkusi baimė paralyžavo taip stipriai, kad paskutinę minutę vos neatsisakiau kelionės... Vairuodamas, visą kelią klaidžiojau prisiminimų labirintuose... Atvykęs pasiėmiau sūnų, susikaupiau, įsakiau sau nusiraminti ir „vardan sūnaus ir jo laimės“, paskambinau į duris. Atidarė sūnaus draugė. Užėjom į vidų.
- Mama virtuvėje, tuoj ateis, o jūs jauskitės kaip namie, - vėl kerinčiai šypteli mergina ir nusitempia sūnų į kambarį. Aš pasiimu nupirktą puokštę rožių ir palengva įslenku į virtuvę. Prisidengęs veidą gėlėmis, prieinu prie jos.
- Oho, kokios rožės! - pasigirsta nuostabos šūksnis. Man pakerta kojas - iki skausmo pažįstamas balsas! Nuleidžiu puokštę ir pažvelgiu į akis:
- Labas, Diana...
- Labas, Artūrai - ta pačia, pačia žavingiausia šypsena atsako ji. Pirmas sunkus klausimas atsakytas- atsitiko neįmanoma. Mes vėl susitikom, ir dar tokiomis aplinkybėmis! Antras, kur kas sunkesnis mano klausimas dar laukė atsakymo: ar joje jau tikrai seniai viskas išdegę? Ar nebeliko nė kruopelės to, kas kažkada liepsnojo? Juk aš taip ją buvau nuvylęs ir įskaudinęs... Padedu gėles ant stalo ir švelniai, atsargiai ją apkabinu. Ji nesipriešina. Priglunda prie manęs. Jaučiuosi kaip mokyklos šokiuose, pirmą kartą šokdamas „lėtą“ šokį. Vos vos spusteliu ją, ši prisispaudžia stipriau. Aš žinau tik tiek, kad ji išsiskyrusi, ir daugiau nieko. O gal ji turi draugą? Gal man iš viso nieko nebejaučia? Surizikuoju- apkabinu taip stipriai, kaip galiu, o ji prisiglaudžia taip arti, kaip tik įmanoma. Atrodo stovėjom taip ištisą amžinybę.
- Mama? - tarpduryje pasigirsta klausiamas dukros balsas.
- Dukrele, mes jau susipažinom, - atšlijusi šypteli Diana, - Eikit į kambarį, mes tuoj ateisim. Ir dabar pati švelniai apsiveja man kaklą. Mes vėl panyram vienas į kitą... Dar po kokių trijų amžinybių įeinam pas vaikus ir trumpai nupasakojam mūsų istoriją. Šie apstulbę ir ta proga tuština vyno taures vieną po kitos. Pagaliau juokaudami išvejam juos, o patys kalbam, kalbam, kalbam... Visą naktį... Ir visą sekančią dieną... Pasirodo, Diana jau prieš man atvažiuojant žinojo apie mane- buvo išklausinėjusi sūnų. Išsiskyrusi panašiai tuo pat metu, kaip ir aš. Artimo draugo neturi. Ir jos viduje visus tuos ilgus metus taip pat ruseno žarijos iš mūsų didžiojo laužo. Ir ji taip pat su baime laukė atsakymo į antrą klausimą... Jai teko nemažai patirti iš iškęsti, daug atleisti ir vėl mokytis pasitikėti. Tik sakė, kad turbūt niekada nebemokėtų taip mylėti, kaip mylėjo tada... Bet ji klydo.
Po trijų mėnesių mūsų vaikai atšoko vestuves, o dar po mėnesio į santuokų rūmus nuėjom ir mes. Nuo tos dienos praėjo jau trys metai. Šiandien mes gyvename bute, kuris įrengtas ir apstatytas taip, kaip tada aptarinėjom savo laiškuose. Džiaugiamės anūkais- dvynukais mergyte ir berniuku. Vadiname juos mūsų meilės vaisiumi. Stebuklingiausiu būdu ir savotiškai išsipildė mūsų pirmosios meilės planai... Šiandien vėl mylime vienas kitą ta pačia, o gal ir didesne, iš naujo užsiliepsnojusia ugnimi. Dažną vakarą tiesiog sėdime apsikabinę vakaro prieblandoje ir klausomės tos pačios muzikos, kuri skambėjo tada naktį autobuse.
Ir manome, kad jeigu meilė tikrai yra, tai ji yra tokia, kokią turime, jaučiame ir patiriame mes. Tokia, kurios nepajėgia užgesinti jokie vėjai, neįgalus sunaikinti laikas ir atstumai. Tokia, kuri užgęsta tik su paskutiniu žmogaus atodūsiu...
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
