Tada mokiausi devintoje klasėje. Anglų kalbos pamokai turėjome paruošti projektą apie taršą. Projektą rašyti nusprendėme pas mano klasės draugę, kuri, kad nereikėtų kasdien į važinėti mokyklą iš mažo miestelio, per savaitę gyvendavo pas tetą.
Kai susitikusios pradėjome rašyti tą projektą, draugė patikino, kad jei kokio žodžio nežinosime, galime klausti jos pusbrolio, kuris sėdi kitame kambaryje ir labai gerai „kerta“ anglų kalbą, mat jau yra dvyliktokas. Ką gi, rašom tą projektą, prireikė vieno žodžio, antro, trečio, draugė vis nueina paklausti to savo pusbrolio, o jis kaip nežino, taip nežino. Nieko sau, gerai „kerta“ anglų, galvoju sau.
Baigus rašyti, draugė pasiūlė supažindinti su tuo pusbroliu. Užėjome į jo kambarį, truputį pabendravome. Jis man paliko labai šilto, draugiško žmogaus įspūdį, tad vėliau, kai draugė lydėjo mane namo, lyg tarp kitko tarstelėjau: „Visai nieko tas tavo pusbrolis.“ Va čia viskas ir prasidėjo: sulaukėme netikėtos „pagalbos“ – tada dar nežinojau, kad draugė yra linkusi daug ką pagražinti. Grįžusi namo ji pusbroliui pasakė, neva aš sakiusi, jog jis man patiko.
Vėliau kartkartėmis ji vis tai man, tai jam perduodavo, ką esame sakę, tačiau kaskart vis šį tą pridėdama nuo savęs. Iš pradžių man, savaime aišku, širdį glostė tai, kad net trejais metais vyresnis vaikinas rodo dėmesį – paauglystėje tokie dalykai tikrai daro įspūdį.
Galiausiai sužinojau, kad draugės pusbrolis eis į mokyklos šokius, nors paprastai į juos nevaikšto. Nekantriai laukiau penktadienio vakaro, tačiau iš jo išėjo šnipštas – mano simpatija į šokius atėjo, tačiau šokti nekvietė, tik vaikščiojo ratais. Dar po poros savaičių (nuo mūsų susipažinimo jau buvo praėję 2,5 mėn.) jis vėl atėjo į šokius ir tada galop (padelsęs kokią valandą) pakvietė mane šokti. Man net kojas pakirto. Vėliau palydėjo mane namo, buvo ir malonu, ir nejauku, nes iš pradžių nežinojome, ką vienas kitam pasakyti.
Tačiau po to jau susitikdavome kiekvieną penktadienį šokiuose, vėliau savaitgaliais išeidavome pasivaikščioti ir valandą ar dvi šaldavome lauke, nes pradėjome draugauti tikrai žvarbią žiemą.
Mūsų draugystė rutuliojosi pamažu, tačiau džiaugiuosi, kad išaugo į tai, ką turime dabar ir ką pavyko išsaugoti per šį ilgą laiką – meilę. Mes draugavome penkerius metus, po to susituokėme ir šį spalį jau atšventėme aštuntąsias vestuvių metines, o antroje sausio pusėje bus trylika metų, kaip mes kartu. Palyginti neseniai įžengėme į kitą santykių etapą – turime vienerių metų amžiaus sūnelį.
Dabar kartkartėmis pajuokaujam prisimindami tokį epizodą: 15-o gimtadienio proga vyras (na, tuo metu vaikinas) padovanojo man laikrodį. Vėliau mokykloje viena draugė pasibaisėjo: „Argi nežinai, kad laikrodžio dovanoti negalima? Išsiskirsit.“ Ką gi, tas laikrodis po poros metų sugedo nepataisomai, o mes vis dar kartu.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
