Vaikis nuo mažens su tėvu sukiojosi garaže, anksti išmoko vairuoti mašiną, traktorių ir net kombainą. Berniukas augo stiprus ir sveikas, šiek tiek laukinis, nes daugiau laiko praleisdavo ne su draugais, o su savo šunimis ir gyvuliais. Jį labai mylėjo močiutė ir senelis, kuriems padėdavo kapstytis daržuose, laipiodavo į obelis, kai reikėdavo nuimti derlių ir padėdavo ruošiant gausybę gėrybių žiemai - skindavo uogas, eidavo kartu su jais grybauti, pešdavo vištas.
Aldona labai mylėjo savo šeimą, tai buvo visas jos gyvenimas, kasdienis sunkus darbas buvo įprasta, ji jautėsi svarbi ir reikalinga, kiekviena diena turėjo prasmę.
Viskas pasikeitė, kai Jonas baigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti į miestą. Dar prieš jam išvykstant, mirė senelis ir namai jau kelis mėnesius skendėjo tyliame gedule. Paskui, prieš pat Kalėdas, sunkiai susižeidė šeimos tėvas, jis atgulė į patalą ir nepakilo.
Jonas grįžo namo, nes dvi moterys be jo pagalbos nebesusitvarkė ūkyje. Aldona kaip apsirengė gedulo drabužiais, taip kitokios jos niekas ir nematė - jos juodą siluetą gali matyti ganyklose, daržų lysvėse. Jonas, manęs, kad grįžo tik laikinai, kol mama atsigaus po tėvo mirties, taip ir nebaigė mokslo.
Slinko metai. Kartais atvažiuodavo vyresnysis sūnus, padarydavo namams šventę ir vėl ilgam išvažiuodavo. Susirgus močiutei, darbo Jonui buvo daugiau, nes mama slaugė ligonį. Po kelerių metų iš linksmo ir gražaus jaunuolio Jonas pavirto į pakumpusį, tepaluotą, pavargusį, bet vienintelį šeimos vyrą, kurio pečius slėgė sunki kasdienių darbų našta. Aldona irgi pavargo, susirietė, kaime ją ėmė vadinti juodąja našle, nes vis dar nešiojo gedulą, buvo pikta ir nelaiminga, vengė žmonių, nieko nekviesdavo į svečius, nes namie - sunkus ligonis.
Jonas, nuaręs laukus ar nudirbęs kitus darbus, kartais užsukdavo pas kokį kolegą ir draugą išgerti alaus, bet ponia Aldona jo garsiai ieškodavo, suradusi išplūsdavo šeimą, kuri priima jos sūnų ir „veda iš doros kelio“. Dėl to nelabai kas norėjo su Jonu artimiau bičiuliautis. Bet, bėdai ištikus, visi žinojo, kad Jonas niekada neatsisakys padėti. Niekas kaime apie Joną blogo žodžio pasakyti negalėjo.
Kai Jonas imdavo dažniau palikti namus ir motina pajusdavo, kad čia yra įsimaišiusi mergina, senoji „užkurdavo pirtį“, merginą išplūsdavo ir sukeldavo tokį skandalą, kad tos jausmai Jonui kaip mat atšaldavo.
- Tu neklausyk, sūnau, ką tos mergos šneka, joms ne tavęs, o mūsų turto reikia, aš gyvenimą nugyvenau, žinau, ką šneku.
- Bet juk lengviau bus, kai dar vienos rankos atsiras prie darbų.
- Nereikia mums svetimų rankų, patys, ačiū Die, apsieiname.
- Nebeapsieiname, jau matai, kad ir prie malkų, ir prie gyvulio talkos reikia.
- Niekus kalbi, tėvas arkliuku dirvą apardavo, o tu traktorių turi.
Aldona užsispyrusi nenorėjo galvoti apie marčią - Jonas buvo jos mylimiausias sūnus, jos klusnusis, darbštusis, vienintelis šeimos vyras, kuriuo ji su niekuo neketino dalintis. Vien pagalvojus apie tai ją suimdavo panika ir ji staiga sunkiai „susirgdavo“. Kai pajusdavo, kad Jonas ruošiasi kur nors ištrūkti vakarui, jai sukildavo spaudimas, išsikviesdavo „greitukę“, verkdavo, aimanuodavo, o Jonas ir likdavo namie - nepaliksi juk dviejų merdinčių moterų vienų.
Su Jonu susipažinau vieną šiltą vasaros vakarą. Atostogavau pas savo draugus, kurie tame kaime, prie pat ežero, beveik kaimynystėje, nusipirko sodybą. Jonas užsuko grįždamas iš laukų namo, mes kepėme ant laužo mėsą, turėjome vyno, pakvietėme pasėdėti su mumis, pailsėti po šienapjūtės. Mūsų buvo nemažai, vieni paskui kitus grojome gitara, dainavome senas dainas, maudėmės... Buvo linksma. Jonas iš pradžių jautėsi nepatogiai, bet paskui atsipalaidavo ir linksminosi kartu su visais. Kai jam paskambino mama, liepdama kuo greičiau grįžti namo, jis pasakė, kad truputį užtruks ir išjungė telefoną. Tada atkakli moteriškė ėmė skambinti mano draugei, paskui - jos vyrui ir plūdosi visiems seniai žinomais žodžiais. Nuotaikos tai nesugadino, bet teko trumpai susipažinti su Jono istorija.
Kažkodėl man pasidarė įdomu ir, kai paryčiais reikėjo atsisveikinti, aš pasakiau Jonui:
- Ar nepakviestum rytoj manęs puodeliui arbatos, noriu pamatyti tavo naujagimius veršiukus.
Jis truputį sutriko, bet apsidžiaugė, kad susidomėjau jo pasakojimais, ir pažadėjo pats manęs atvažiuoti.
Ryte pasirodė pasitempęs, apsiskutęs, baltais marškiniais. Draugė prunkštelėjo jį pamačiusi, o aš kumštelėjau - žmogui tai nekasdienis įvykis, nesijuok.
Susitikimas su ponia Aldona buvo slogus, mačiau, kad Jonas jaudinasi, jos bijo, atnešė arbatą į kiemą, nepakvietė vidun. Pažiūrėjome veršiukus, triušiukus, šuniukus, kačiukus... Kai Jonas trumpam paliko mus dviese, Aldona greitakalbe susakė man, kad Jonas pasileidėlis, girtuoklis ir tinginys... Akivaizdus bandymas atbaidyti. Nieko nebus, pagalvojau.
Kai važiavome atgal, pasakiau Jonui, kad jis man labai patinka, kad jam reikia tikro gero draugo ir aš noriu juo būti. Taip prasidėjo mudviejų draugystė.
Visą tą savaitę mudu susitikdavome kasdien, jis išmokė mane vairuoti traktorių, aš svaigau iš malonumo matydama, kaip už manęs virsta ariama žemė, man patiko su juo pervaryti iš ganyklos į ganyklą gyvulius, girdyti veršiukus, šerti triušius ir maudytis maudytis maudytis, nes dienos buvo karštos kaip niekada. Buvo nepaprastai malonu matyti tą žmogų linksmą ir laimingą. Tik ponia Aldona nerodė jokio džiugesio, ji į mane žiūrėjo piktai, nesileisdavo apkabinti ir tyliai burnojo, vadindama mane pasileidėle.
- Neimk į galvą, - juokėsi Jonas, - ji šimtą metų nemačiusi linksmo žmogaus.
Kai grįžau į miestą ir panirau į savo kasdienius darbus, pajutau, kad man rūpi ten likęs mano draugas, kad galvoju apie jį kasdien. Mudu pradėjome susirašinėti žinutėmis, o vakarais prieš užmigdami ilgai kalbėdavomės apie tai, kaip praėjo diena, ką nuveikėme, kokius žmones sutikome. Kai papasakojau savo draugėms, kad sutikau žmogų, iš kurio rankų lesa laukiniai paukščiai ir ant kurio tupia drugeliai, jos negalėjo patikėti - tu svajotoja ir poetė, tokių žmonių seniai nebėra. Praėjus kuriam laikui abu pajutome, kad būtinai turime susitikti. Aš pakviečiau jį į svečius.
Jonas atvažiavo į miestą, kuriame kelis mėnesius gyveno, kol mokėsi, jam buvo smagu aplankyti pažįstamas vietas, mes bastėmės po senamiestį, dūkome koncerte po atviru dangumi, susipažinome su mano draugais.
Kai išvažiavo, pajutau skaudžią tuštumą. Supratau, kad šalia tokio žmogaus norėčiau nugyventi likusį gyvenimą. Su juo buvo lengva, paprasta, jauku, jis manęs klausėsi, aš jam buvau įdomi, lygiai taip pat, kaip ir jis man. Svarbiausia, kad nereikėjo stengtis, apgalvoti savo žodžių, veiksmų - šitam žmogui manyje patiko viskas, ir man jis patiko toks, koks yra: tyras, paprastas, švarus savo siela ir mintimis.
- Tau susisuko protas, - sakė man geriausia draugė, - pamatysi, tuoj viskas praeis. Argi toks žmogus turėtų būti šalia tavęs? Tu verta asmenybės, vyro, kuris būtų protingas, kuris būtų kūrėjas.
Nenorėjau nieko girdėti. Neskraidžiau, kaip jaunystėje, bet buvo malonu. Širdis daužėsi kažkur kakle, mane dusino, naktimis kamavo nerimas ir nemiga. Nejaugi aš pamilau? Kodėl dabar, kai buvau jau nusprendusi, kad gyvensiu viena, kad atsiduosiu kūrybai ir jokio vyro man nereikia... Mano suaugęs sūnus tik patraukė pečiais ir pasakė, kad tai mano asmeninis reikalas, jeigu man gerai, tai ir jam gerai.
Staiga mano tobulas ir laimingas gyvenimas tapo kančia. Aš negalėjau nieko daryti, kol nesulaukdavau skambučio, ne vieno ir ne dviejų per dieną, „labas rytas“ - kas rytą ir „labanakt“ - kas vakarą... Kartą per savaitę būtinai turėjome pasimatyti. Kad mažiau kentėtų jo darbai, važinėdavai į kaimą aš, viešėdavau pas savo draugus, o vakarus ir naktis leisdavome kartu. Aš nebemokėjau gerai jaustis, man būdavo slogu, sunku, liūdna, netgi fiziškai skaudu, kai jo nebūdavo šalia. Vos tik išsiskyrę iškart pradėdavome ilgėtis vienas kito, o susitikę ilgai ilgai spausdavome vienas kitą glėby, kaip didžiausią brangenybę. Jo nudirbtos ir šiurkščios rankos mokėjo glostyti taip švelniai, kad švelniau turbūt nebeįmanoma, jaučiausi deivė, fėja, vienintelė ir nepakartojama. Jis paprastai ir naiviai kalbėjo man tokius žodžius, kad pats Shakespeare'as galėtų pasimokyti, nors paskutinė knyga, kurią jis skaitė per pastaruosius metus, buvo piršto storio traktoriaus instrukcija.
- Aš žinau, ko tu sieki, - sušnypštė man Aldona, - kiaurai tave permatau.
Bet man buvo nė motais. Nepykau ant jos - argi pyksi ant ligonio. Vargšė, nelaiminga moteris.
Bėgo mėnesiai, mūsų draugystė tvirtėjo, jau nebeįsivaizdavome, kaip galėjome gyventi iki šiol nepažinoję vienas kito. Vieną dieną mirė Jono močiutė, buvo labai sunku, kad negaliu būti šalia jo netekties valandą - ponia Aldona kategoriškai uždraudė man rodytis laidotuvėse. Jonas irgi sakė, kad nevažiuočiau, nenorėjo, kad ji mane giminaičių akivaizdoje apšauktų ir įskaudintų.
Bet kai vieną dieną motina, pasisodinusi sūnų, išrėžė jam, kad jeigu šis ir toliau būsiąs toks užsispyręs, ji visą ūkį užrašysianti vyriausiam broliui, Jonas nebeištvėrė - ėmė ir pasipiršo man.
Štai tokia mūsų meilės istorija. Kaime Jonui su manimi rodytis uždrausta, aš ponios Aldonos žodyne esu ne marti, o sūnaus sugulovė. Jo brolis manęs nematė ir matyti nenori, Jonui net nepaskambina. Mudu susituokėme be jo šeimos narių dalyvavimo ir jau dvejus metus gyvename mieste, kartu dirbame, rūpinamės vienas kitu, atšokome mano sūnaus vestuves ir susilaukėme anūkėlės, kartu švenčiame šventes, lankome draugus, teatrą, koncertus, vakarais žiūrime televizorių, gaminame valgį... Paprasti dalykai pasidarė nepaprasti. Jonas tvirtina, kad padariau jį laimingiausiu žmogumi, nors aš jaučiu, kad jam nelengva dėl likusios vienos mamos. Ponia Aldona toliau nešioja gedulą, jos ūkis skursta, kaimynams tvirtina, kad sūnus greitai susipras ir sugrįš.
O aš sėdžiu, rašau dabar, žiūriu į palaimingą savo mylimojo miegą ir galvoju - ar sugrioviau jam gyvenimą, ar padovanojau. Ar dėkoti Dievui už šitą stiprų jausmą, kurio nebemaniau sulauksianti, ar apgailestauti, kad vieną gimdydamas, kitą turėjo sunaikinti. Bet pagaliau, pagaliau turiu žmogų, kuriam galiu atiduoti visą save, šalia kurio nebijau nei vienatvės, nei pačios mirties. Ir dar niekada taip stipriai nenorėjau gyventi.
Parašykite mums laišką pramogos@lrytas.lt ir papasakokite išskirtinę savo meilės istoriją. Geriausias istorijas publikuosime, o 50 istorijų apdovanosime kolekciniu 2 tomų rinkiniu „Ana Karenina“ (autorius – rusų rašytojas Levas Tolstojus) iš interneto knygyno knygos.lt. Taip pat gausite dovanų 8 „Anos Kareninos“ meilės atvirukus bei solidžią sidabruotą dėžutę.Istorijas siųskite iki sausio 10 d.
Nugalėtojus paskelbsime portale sausio 12 d.
