Akys tai atsisakė. Aš aklas. Aklas. Tiek daug kartų kartojau sau šį žodį „aklas“ ir atvirkščiai „salka“. Šiame žodyje penkios raidės, dvi balsės ir trys priebalsiai. Bet ar visa tai svarbu?Ironija. Jei prieš penkerius metus kas nors manęs būtų paklausęs ar žinai ką nors apie žodį aklas, turbūt gūžtelėčiau pečiais, išsitraukčiau cigaretę ir pasakyčiau: „O man visai vistiek!“.
Ak, palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės pasaulyje! Norėčiau grįžti į savo idiotizmo ir lengvabūdiškumo laikus. Bet laiko mašinos dar niekam nepavyko išrasti. Kas žino, gal būsiu pirmasis aklasis pabandęs tai padaryti?
Užuodžiu kavos aromatą, tik pražydusių hiacintų kvapą. Kažkur loja šuo, spėju, kad tai Labradoro retriveris, tiesiog jaučiu. Po avarijos mano pojūčiai sustiprėjo. Ir vėl vaizdai mano galvoje: štai, aš čia – parke, vienas sėdžiu ant suoliuko su lazdele rankoje, mane stebi praeinantys žmonės, šnibždasi, rodo pirštais.
Bet tai neteisinga,kad aš negaliu perverti jų savo lediniu žvilgsniu! Pažįstu ir pasitikiu šiuo parku kaip savo jutimais ir uosle. Čia aš gydausi nuo depresijos. Žinau, kad pietūs būna tuomet, kai praeina senelis su vežimėliu ir pakvimpa karštomis bandelėmis. Žinau, kada bėga bėgikai nes užuodžiu sūrų prakaito kvapą. Žinau ir pažįstu visus, kurie lankosi šiame parke, o jie pažįsta mane.
Aklasis Džo arba „Mėlynasis Džo“, nes turiu žydras akis (bent jau taip jie man sako). Dar jie sako, kad mano akys labai liūdnos ir labai labai žydros – ar tai tiesa, nesužinosiu. Bet prieš avariją pamenu mano akys buvo pilkos, o gal žalios? Cha! Tuomet aš neteikiau dėmesio tokioms smulkmenoms, o dabar atiduočiau bet ką, kad tik galėčiau į jas pažvelgti. Bet laikas šiek tiek apgydo žaizdas, mane šiek tiek apgydė šis parkas, kurį žinau ir pažįstu iki smulkmenų nors ir nematau. Parkas toks savas, toks kasdieniškas,bet kartu ir magiškas.
Man 27-eri, o aš mąstau apie parką. Nuostabu, Džo! Pasukau galvą į kairę, nes prie manęs kažkas prisėdo, išsitraukė cigaretę,pakvipo vyšninis tabakas.
- Gal nori?
- Ne, aš nerūkau, -atsakiau.
Koks veidas? Piktas? Liūdnas? Kokios akys? Tai moteris? Užuodžiu jos kvepalus.
- Graži diena.
-Mhm, - kažką numykiau.
- Kaip gali visą dieną sėdėti čia?
- Sunku išeiti kur kitur kai šiame parke nuostabiai gražu!
Girdėjau kaip ji apsilaižė lūpas, pasiknaisiojo rankinę ir atsakė:
- Aš matau tik krūvą apsisnarglėjusių vaikų žaidimų aikštelėje, dar močiutę, renkančią trupinius nuo takelio ir šiaip daug nepažįstamų žmonių su savo gyvenimais ir problemomis.
Man šis atsakymas sukėlė daug juoką. Nesijuokiau jau daug metų! Ji tai pat nusijuokė. Pasilenkė man prie ausies ir sušnabždėjo: „Aš Ketė
- O aš – Džo, - iškart atsakiau.
Tą akimirką pajutau,kad Ketė pakeis mano gyvenimą iš pagrindų. Aš visada žinodavau,kada Ketė ateina į parką, kada žingsniuoja link mano suoliuko. Ji orą pripildydavo kažkokio nenusakomo gėrio ir šviesos, o aš ją įsivaizdavau kaip fėją apsirengusią baltais drabužiais.
Įdomu koks jos veidas. Gražus. Aišku, kad gražus. Ji taip gražiai juokdavosi, ji tokia protinga. Jos tėvai mirę, tad ji atvyko mokytis medicinos, dirba padavėja, kartais aukle, dievina žirgus ir turi nepaprastą potraukį žydraakiams. Na, jei tiesa, tai aš būtent toks esu. Ji ateina kas antrą dieną, kuomet mergaitė veda savo šunį pro mano suoliuką-tiksliai tuo laiku ateina ir Ketė.Jos kvepalai kvepia vakaru, tarsi pats vakaras toks gaivus ir gyvas būtų atėjęs kartu su ja. Ketė. Nebeskiemenuoju „aklas“. Dabar mano mintyse tik Ketė, jos juokas, pokalbiai.
Staiga nebesijaučiau vienišas. Kažkas nematomo po truputį ėmė pildyti mano širdį. Mes tiek daug kalbėjomės, juokėmės, ji netgi įkalbėjo mane pasivaikščioti be lazdelės, turbūt atrodžiau kaip varnas tarp papūgų, nes jaučiausi kvailai. Degiau noru sužinoti apie jos veidą. Kvapą ištyrinėjau nuosekliai, todėl vieną kartą, kuomet ji sėdėjo šalia manęs, aš jį paliečiau ir ji leido man jį liesti. Apvalus, švelni oda,įdubę skruostikauliai,maža smaila nosytė, lūpos. Tokios minkštos lūpos! Mano pirštai jas lietė, nors smegenys liepė stoti, bet aš paliečiau jos plaukus - garbanėlės. Taip ir maniau. Tada paėmiau jos rankas – jokio žiedo, tik labai suskeldėjusios.
Pamaniau dabar arba niekada. Sugriebiau jos nuostabų veidą ir pabučiavau. „Kete, aš aklas akimis, bet ne širdimi“, - mintyse sau kartojau.
Kai mes nustojom bučiavęsi, jos skruostu nuriedėjo ašara.
- Kodėl tu verki?Atleisk, neturėjau tavęs bučiuoti...
Ji tik nusijuokė ir atsakė: - Džo, manęs taip niekas nebučiavo. Manęs taip niekas nelietė kaip tu.
Aš nebevienišas. Aš aklas. Bet mano širdis mato. Aš myliu Ketę. Mes turime sūnų. Niekada jo nepamatysiu, bet Ketė sako, kad jo akys žydros kaip mano. Pažįstu savo sūnų, mūsų vaiką. Pažįstų Ketės kūną, jos apgamą po krūtine. Nebesėdžiu parke vienas - su manim mano sūnus, aš užuodžiu tik ką pražydusių vyšnių kvapą ir girdžiu artėjančios savo žmonos žingsnius. Kete, tu suteikei mano gyvenimui prasmę. Tu išmokei mane matyti.
