„Nėra ko prarasti!“ – nusprendžia eilinė bulimija serganti mergina ir godžiai įgrūda į burną pirmąjį kąsnį. Paskui antrą, trečią. Organizmas, iškankintas nuolatinio alkio, ima savo. Atrodo, kad kažkas laikytų už kaklo ir verstų kimšti maistą. Nekęsdama savęs dėl silpnumo, mergina skubą į tualetą, kur išvemia ką tik suvalgytą pyrago gabalą.
Šią istoriją papasakojo Ana Parchomenko iš Jekaterinburgo (vardas pakeistas). Anai viso labo 21-eri. Ji – jauna, graži, savo išvaizda besirūpinanti mergina. Anksčiau Ana svėrė kiek daugiau kaip 70 kilogramų. Tačiau jau devynerius metus ji kankina save alkiu ir sekinančiais fiziniais pratimais. Tai – anoreksijos požymiai.
Tačiau po daugiadienio badavimo Ana staiga nutrūksta tarsi šuo nuo grandinės ir puola valgyti. Tai jau yra bulimija.
Kp.ru. žurnalistė sėdėjo su Ana jos namų virtuvėje. Ji viešniai siūlė kavą, o pati nervingai sukiojo stiklinę su vandeniu. Būtent vandeniu ji ir mėgina apgauti alkio jausmą. Su žurnaliste Ana susitiko norėdama perspėti kitas merginas, todėl ji papasakojo savo istoriją.
Ana ėmė nekęsti savo kūno, kai jai buvo vos 12 metų. Bendraklasiai pajuokavo, kad jos pilvas – didžiulis. Tada Anos figūra buvo normali: ji svėrė 53 kilogramus, o ūgis buvo 167 сentimetrai. Moksleivė lygino save su aštuoniolikmetėmis dailiomis merginomis ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji neturi tokios gražios figūros.
Anos tėvai išsiskyrę, o su mama mergina niekada nesutarė itin gerai. Todėl ji neturėjo su kuo pasidalinti savo išgyvenimais.
Taigi, Ana ėmėsi veiksmų. Iš pradžių mergina ėmė mažinti maisto porcijas, o paskui pradėjo badauti. Ji niekada nesikonsultavo su dietologais. Ji pati nuspręsdavo, ką ir po kiek valgyti.
„Jei aš užsimanydavau ko nors saldaus, galėdavau suvalgyti vieną saldainį. Tačiau tą dieną nieko daugiau nevalgydavau, – prisimena Ania. – Laisvomis dienomis neišlaikydavau ir pradėdavau valgyti, bet labai bijojau, kad greitai priaugsiu svorio. Taip ir atsitiko: 15 metų svėriau 73 kilogramus“.
Аna pradėjo valgyti nesustodama. Žinoma, dėl beribio apetito mergina greitai priaugo svorio. Norėdama paslėpti pilnėjantį kūną, Ana ėmė nešioti vyriškus drabužius: beformius megztinius, plačias kelnes. Po persivalgymo priepuolių mergina imdavo nekęsti savęs, keikė save, kad neturi valios.
Baigusi mokyklą Ana įstojo į Ekonomikos universitetą. Iš jo mergina buvo pašalinta dėl nepažangumo, nes Ana paprasčiausiai nepajėgė susikaupti mokytis. Tada mergina įstojo į pedagoginį institutą, bet netrukus atsiėmė dokumentus ir iš ten. Nusprendė važiuoti mokytis į Vokietiją. Ten gyvena Anos giminaičiai. Tačiau kelionė, galėjusi pakeisti merginos gyvenimą, neįvyko.
„Man reikėjo lankyti vokiečių kalbos kursus, tačiau dėl valgymo priepuolių aš net negalėjau išeiti iš namų. Nuo septynių valandų ryto iki antros valandos dienos aš tiesiog valgiau...“ – prisipažino Ana.
Kai merginai suėjo 20 metų, noras sulieknėti peraugo į psichinį negalavimą – anoreksiją. Žvelgiant iš šalies atrodė, kad mergina rūpinasi savo išvaizda ir sveikai maitinasi. Pavyzdžiui, prieš pirkdama maisto produktus, ji atidžiai perskaito gaminio etiketes. Įsitikina, ar juose yra konservantų-dažiklių, priedų ir t. t. Paskui Ana tapo griežta vegetare.
„Įsivaizduokite, beveik per metus mano svoris nukrito iki 47 kilogramų! – tarsi su džiaugsmu, tarsi su siaubu prisimena Ana. – Kaip aš džiaugiausi, kad esu daili, galiu nešioti kokius tik noriu drabužius. Tačiau, kai supratau, kad kilogramų netenku pernelyg greitai, man tapo baisu. Bet tuo pačiu metu bijojau ir sustorėti. Aš supratau, kad man atsirado paniška valgio baimė
Kai pamačiau išsikišusius kaulus, supratau, kad nesu sveika. Aš nežinojau, kaip maitintis, norint palaikyti normalų svorį. Buvo baisu, kad negaliu valgyti daugiau nei esu įpratusi, o svoris ir toliau greitai krito“.
Anai sutriko ir menstruacijų ciklas, ir medžiagų apykaita, o oda tapo sausa dėl vandens stygiaus organizme. Nuo greitų svorio pokyčių atsirado raukšlelių. Tiesa, jaunystė vis dėlto nugalėjo: Anios veidas buvo gaivus, jaunas ir simpatiškas. Organizmas priešinosi, iš visų jėgų stengdamasis įsisavinti vertingas medžiagas iš šykštaus valgymo. Tačiau ir sulieknėjusi, daili, išvaizdi Ana neturėjo artimo draugo, nors jai niekada netrūko vaikinų dėmesio.
„Nesuprantu, kodėl vaikinai norėjo su manimi užmegzti santykius, – gūžčiojo pečiais mergina. – Mane tai kartais erzindavo. Draugystė nesiklostė. Draugų taip pat turėjau mažai, greičiausiai, dėl mano per didelių reikalavimų sau ir aplinkiniams, dėl ambicijų ir išdidumo. Aš jau devynerius metus dažniausiai esu viena. Žmonių netraukia pesimistai“.
Dabar Ana vėl kiek priaugo svorio. Ją nugalėjo persivalgymo priepuoliai.
„Aš valgiau viską, kas tik papuolė po ranka. Tuo metu protas sako, kad negalima to daryti, tačiau pilvas pavirsta tarsi tuščiu bulvių maišu: suvalgai daug maisto ir vis tiek jautiesi alkana, – aiškino savo būseną Ana. – Tik tada, kai prisikemši maisto, pajunti baimę, paniką. Tu nė nežinai, kaip toliau su tuo gyventi“.
Nors Ana atrodo visai normali, graži, sveika mergina, ji mano, kad yra negraži ir stora. Ji bijo net atsistoti ant svarstyklių.
Kai Rusijos žurnalistė ėjo pas Aną į svečius, tikėjosi pamatyti kambario sienas, apklijuotas modelių nuotraukomis. Tačiau jokių plakatų merginos kambaryje nebuvo. Gal mergina bijojo gadinti sau nuotaiką arba jai nerūpi modelių išvaizda.
Štai Ana pasakoja apie savo draugą ir priduria: „Mes su juo nebendravome pusantro mėnesio. Paskui pasiskambinome. Aš jam pasakiau, kad nuo mūsų pastarojo susitikimo priaugau 16 kilogramų. Jis neteko žado...“.
Anos mama – vienos stambios Jekaterinburgo įmonės konstruktorių biuro vadovė. Ji įsitraukusi į savo darbą, karjerą ir asmeninį gyvenimą. Ana turi patėvį. Nors tėvai ir žino apie dukters psichinį negalavimą, tačiau, panašu, nelaiko to rimta problema. Kai žurnalistė paklausė, ar mama dėl jos nesijaudina, Ana liūdnai šyptelėjo: „Маma pasakė, kad galiu gyventi šiuose namuose, valgyti produktus, bet pinigų man neduos“.
Kiek vėliau mergina priduria, kad mėgino išsiaiškinti šios problemos priežastis: „Aš visada maniau, kad šios problemos šaknys glūdi tolimoje vaikystėje, kai man buvo 12 metų. Tėvelis mus paliko, kai aš buvau dar visai maža. Su mama iki šiol nerandu bendros kalbos: per daug ilgai mes nesupratome viena kitos, o aš greitai įsižeisdavau. Dauguma tėvų dabar siekia karjeros, mano mama irgi daug dirba ir uždirba, norėdama pasirūpinti, kad namuose nieko netrūktų, tačiau trūksta svarbiausio dalyko – dėmesio“.
Ana beveik neišeina iš namų. Ji praleido daugybę susitikimų su galimais darbdaviais. Jos svarbiausias tikslas – atsikratyti valgymo priepuolių.
„Pastaruoju metu man tai pavyksta. Pastarasis protrūkis buvo prieš tris savaites. O kai nugalėsiu bulimiją... tada galvosiu, kaip atsikratyti svorio!“ – šypsojosi mergina.
Specialisto komentaras
„Susirgus anoreksija ir bulimija, sutrinka reakcija į persivalgymą ir sotumo jausmą. Skirtingai nei sveiki žmonės, ligoniai nejaučia ribos tarp minimumo ir maksimumo“, – aiškino Jekaterinburgo psichoneurologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Michailas Percelis.
Bulimija ir anoreksija priveda prie medžiagų apykaitos sutrikimo, išplauna iš organizmo naudingąsias medžiagas. Dėl to kaulai tampa trapūs, slenka plaukai, oda tampa sausa ir blyški. Nuolatinis vėmimo sukėlimas, laisvinančių ir šlapimą skatinančių vaistų vartojimas provokuoja gastritą ir skrandžio opaligę.
„Mano manymu, Anai būtina psichiatro pagalba. Tačiau, jei ji kategoriškai nenori kreiptis į gydytojus, tai primygtinai rekomenduoju nueiti pas dietologą, kuris sukoreguos jos mitybą. Bulimijos gydymas paprastai praeina stebint dietologui, psichologui, psichoterapeutui ir endokrinologui. Labai blogai, kai ligoniai nesikreipia į specialistus, o internete konsultuojasi su draugais, pažįstamais, kurie, pavyzdžiui, rekomenduoja antidepresantus. Vartoti šiuos preparatus nepasikonsultavus su gydytoju griežtai draudžiama“, – tęsė gydytojas.
Parengė Sniegė Pilypienė
