Džiulijus buvo 29 metų, daug gyvenime pasiekęs vaikinas. Šis žmogus visada degte degė energija ir pasitikėjimu savimi. Niekada niekas nėra matęs, kad jis būtų puikavęsis prieš kažką ar kažką įžeidęs. Jo veidas, sklidinas gerumo ir užuojautos, priversdavo susimastyti ar bent užtilti net didžiausią paniurėlį.
Vos sulaukęs 22 metų jis susipažino su nuostabaus grožio mergina vardu Deizi ir ją pamilo labiau nei savo gyvybę. Nebuvo dienos,kad jis neapipiltų gėlėmis savo karalienės. Deizi buvo pirmoji Džiulijaus meilė. Ir paskutinė...
Deizi buvo ypatinga. Joje kažkas gyveno. Ir tas kažkas vertė ne tik Džiulijų bet ir kitus aiktelti iš nuostabos kiekvieną kartą vos ją išvydus. Juodi ilgi plaukai ir mėlynos akys tebuvo maža smulkmena apibūdinanti jos grožį.
Nepraėjus nei dviems metams po jų susitikimo Džiulijus pasipiršo Deizei. Negalėdama sutvardyti savo jausmų, kurie veržte veržėsi tą akimirką, Deizė pratrūko džiaugsmo ašaromis. Pats likimas juos buvo suvedęs, tad mergina nedvejodama sutiko tekėti.
Ta naktis buvo nuostabiai romantiška ir nepamirštama abiems jaunuoliams. Visą naktį jie gulėjo ant pievos ir, žiūrėdami į neaprėpiamą dangų, dalijosi savo meilės jausmais vienas kitam.
Nors abudu buvo užaugę tose pačiose apylinkėse, niekaip negalėjo suprasti, kaip jie vienas kitą atrado taip nesenai. Trykštantys jaunatvišku optimizmu ir energija, jie nekantravo kuo greičiau tapti vyru ir žmona.
Dar net nepradėjus švisti Džiulijus ir Deizė jau lūkuriavo prie šventiko namų, nes norėjo kuo greičiau susipančioti santuokos grandinėmis.
Prabėgus trims nuostabiems santuokos metams, Džiulijus buvo priverstas išvažiuoti į užsienį darbo reikalais. Tai buvo pirmas sunkus gyvenimo etapas jaunuolių gyvenime kai jiems teko palikti vienas kitą kažkuriam laikui. Džiulijus turėjo išvykti pusei metų, o tai atrodė nepakeliama. Iškentę tą atsisveikinimo bangą ir sukaupę jėgų jie prisiekė vienas kito laukti ir ilgėtis.
Skiriami atstumo įsimylėjaliai bendravo laiškais. Tais laikais kitokių susisiekimo priemonių jie negalėjo sau leisti. Nors ir varginančiai bei kankinančiai lėtai bėgo laikas, bet, kaip ir buvo planuota, po pusės metų Džiulijus vėl grįžo į savo mylimosios glėbį.
Tiek ilgai kentę tuštumą širdyje jie prisiekė, kad niekada daugiau nebesiskirs. Po pusantrų metų jaunuolius aplankė gera žinia: jie susilauks vaikučio. Neįmanoma aprašyti šio džiaugsmo, kuris sklido iš jų abiejų sužinojus šią nuostabią žinią.
Bet likimas visada iškrečia ir pokštą prie viso gero - Džiulijus sužinojo, kad vėl privalo išvykti pusei metų darbo reikalais į užsienį.
Nors išsiskyrimo patirties abu turėjo, bet šis išsiskyrimas buvo sunkesnis nei pirmas. Bet abu suvokė savo padėtį: didėjant šeimai reikia daugiau ir pajamų, tad šio pasiūlymo atsisakyti būtų buvę neprotinga.
Kiekvienam, kuris tiki ir kažko laukia kažkada ateina ta lauktoji diena. Taip ir šiems laimės paukščiams išaušo tas rytas, kai jie vėl vienas kitą galėjo apsikabinti ir išbučiuoti.
Ir štai atskubėjo ta diena, kuri turėjo būti bene pati įsimintiniausia jų gyvenime. Į pasaulį jau beldėsi jų meilės vaisius. Niekas niekada nematė tokio prislėgto ir išsigandusio Džiulijaus, kaip tą dieną. Jis nerimavo taip, tarsi jį vestų budelis į mirties egzekuciją. Galbūt jis kažką jautė, o gal tiesiog mylinčio vyro širdis kitaip negalėjo reaguoti matant mylimosios kančias, kurias kėlė pilvo spazmai. Deja šito pasakyti niekas negali, o ir nebegalės...
Jis akimis išlydėjo savo mylimąją kai pribuvėjos liepė palikti kambarį, kuriame turėjo išvysti pasaulį jų vaikas. Pro užkimštas ausis Džiulijus vis tiek girdėjo Deizės riksmą. Ir staiga stojo tyla. Tokia tyla, kuri pranašavo kažką blogo.
Netrukus čaižus prasidarančių durų garsas ir pribuvėjos išėjimas į lauką vėl privertė Džiulijų suklusti. Pribuvėja atėjo pranešti tai, ko net baisiausiuose košmaruose vaikinas nebuvo sapnavęs. Deizė mirė...
Dangus po kojomis su žeme maišėsi. Džiulijaus šauksmas tarsi vienišo vilko kaukimas aidėjo per visą slėnį: Deizė nemirė!!!Negali taip būti!!!
Tą dieną begimdydama šį pasaulį ir Džiulijų paliko Deizė.
Šok, drąsiau, nagi. Eik pas Deizę!!! Čaižūs balsai Džiulijaus galvoje vis ragino šokti nuo tilto. Jo rankos, sudrėkusios nuo prakaito, vis sunkiau laikėsi už turėklo. Bet staiga jis išgirdo balsą. Balsą, kuris suvirpino visas jo kūno stygas. Tai buvo jo sūnaus verksmas. Moteris, kuri padėjo šiam vaikeliui ateiti į gyvenimą, atskubėjo prie tilto, ant kurio stovėjo nusižudyti pasiryžęs Džiulijus.
Kūdikio verksmas tarsi įkvėpė naują gyvybę į vaikino kūną. Jis suprato, kad kūdikis šaukia jį ir jis privalo viską padaryti,kad šio vaiko šauksmas būtų išgirstas.
Džiulijus mirė sulaukęs 95metų. Tiesa, jis niekada daugiau nemylėjo jokios moters. Iki paskutinės dienos jis mylėjo tik savo Deizę. Noriu tikėti, kad jie ir vėl yra drauge, nes tokia meilė pasitaiko labai labai retai.
P.S.Veikėjų vardai yra pakeisti.
