Pirmaisiais pokario metais įstojau į Mokytojų seminariją. Tai buvo labai sunkus laikai: trūko maisto, drabužių batu. Teko avėti net kareiviškus batus. O kelnių kantus lygindavome patiesę po paklode...
Bėgant metams pradėjom dairytis į merginas. Vieną kartą pastebėjau, kad mano kursiokė Birutė kas ryta ateina į seminariją su nuostabiai gražia mergaite. Paprašiau draugės supažindinti mane su ta gražuole. Supažindino. Jos vardas buvo Sandra (vardas pakeistas). Rytais specialiai išeidavau į lauką, kad galėčiau pamatyti Sandrą, ištarti jai labas rytas, pažvelgti jai į akis.
Per pertraukas dažnai susitikdavo mūsų žvilgsniai, šypsenos. O kaip norėjosi matyti ją vis dažniau ir dažniau...
Nenusakoma laimė man buvo, kai pirmą kartą palydėjau Sandrą iki namų. Gerai pamenu, kai eidamas šalia paliečiau jos ranką ir stipriai suspaudžiau. Širdis ėmė plakti dažniau, atrodė, kad kraujas sruvena iš vieno kūno į kitą. Tai buvo neapsakomas jausmas.
Palydėjimai tapo vis dažnesni, vis ilgiau norėjosi būti kartu. Vieną kartą, palydėjus Sandrą iki namų, pasiūliau vakare nueiti į kiną. Ji atsisakė. Tada aš pasakiau, kad eisiu vienas. Ir ėjau. Atėjęs prie kino teatro savo akimis nepatikėjau, kai išvydau ateinančią Sandrą. Kokia buvo man laimė! Tada pirmą kartą supratau, kad ir ji man neabejinga.
Po kino lydėjau į namus. Ir filmas nebuvo svarbu, o svarbiausia buvo tai, kad galėjau būti kartu, jausti ją šalia, laikyti jos šiltas rankas.
Iš kurso draugų girdėjau, kad palydėjus reikia pabučiuoti, antraip pagalvos, kad esi apkiautęs. Keletą kartų norėjau Sandrą pabučiuoti, bet pasiekus kulminaciją širdis imdavo smarkiau plakti. Trūkdavo drąsos. Sakydavau sau, kad kitą kartą tai tikrai pasiryšiu.
Po vieno palydėjimo ryžausi pabučiuoti, nors ir nežinojau, kaip tai padaryti. Po nepavykusio bučinio Sandra atšoko nuo manęs, labai užpyko ir nubėgo namo. Maža pasakyti užpyko - labai įsižeidė.
Rodos, sekančią dieną parašiau laiškelį, atsipašiau ir pažadėjau daugiau taip nedaryti. Laišką įdėjau rūbinėje į jos palto kišenę.
Kurį laiką santykiai buvo atšalę. Matyt, padėjo mano atgailavimas ir po kurio laiko draugystė tęsėsi. Ilgą laiką nedrįsau aplankyti Sandros jos namuose.
Abudu sutarėm, kad aš paimu jos pedagogikos vadovėlį ir kitą dieną buvo proga grąžinti vadovėlį ir pirmą kartą aplankyti ją namuose.
Baigiau seminariją ir išvažiavau mokytojauti į Žemaitiją. Sandrai dar buvo likę vieneri mokslo metai. Žinoma, mūsų meilė nenutrūko, o draugystė tęsėsi laiškais.
Taip bendraujant prabėgo pirmieji mano darbo metai, o Sandrai - paskutinieji seminarijoje. Tais pačiais metais gegužės mėnesį mane pašaukė į kariuomenę.
Nuvežė gan toli - prie Karpatų kalnų į Ukrainą ir turėjau ten išbūti tris su puse metų.
Draugystė nenutrūko, bendravimas tęsėsi laiškais: ji parašo man, aš jai. Laiškuose išsakydavome savo meilės jausmus, ilgesį. O ilgesys buvo begalinis ir aprašyti to neįmanoma.
Buvo taip nusistovėję, kad gavęs jos laišką atrašydavau, o ji, gavusi mano laišką, rašydavo man.
Labai labai tų jos laiškų laukdavau. Tie laiškai man praskaidrindavo karišką gyvenimą, suteikdavo vilties. Regis po metų tarnybos negavau kaip įprasta nuo Sandros laiško. Apima mane nerimas. Bloga nuojauta. Kas nutiko? Juk taip dar nebuvo.
Su nerimu rašau Sandrai, bet vėl tyla. Rašau dar kartą ir vėl tas pats - tyla. Su skaudama širdimi teko susitaikyti su užgriuvusia nežinia. Nieko aš negalėjau padaryti, ar ką nors pakeisti. Dieną naktį galvojau: nejaugi ji išdavė mane?
Po keleto mėnesių gaunu laišką iš brolio. Jis man parašo, kad sutikta jo mergina pasakojo, kad Sandra ištekėjo.
Tai buvo baisus smūgis mano meilei, žuvo mano pirmoji meilė, žlugo mano paskutinės viltys, praradau Sandrą amžinai.
Tai tokia mano pirmosios meilės istorija.
