Erdvus Viačeslavo ir Vandos Sokoleckių butas primena galeriją – sienos keliomis eilėmis nukabinėtos įspūdingais paveikslais. Bet savo darbų dailininkas neskuba parduoti.
Vyras mėgsta iš stirtos paveikslų išsitraukti kokį darbą, nupūsti dulkes, nuvalyti rėmus, pasileisti klasikinės muzikos kompaktinį diską ir pajusti, kaip į širdį plūsteli energija.
Jei paveiksle vaizduojama jūra, jis girdi bangų mūšą, žuvėdrų klyksmą. Jei vilkdalgiai, lelijos, lubinai, kardeliai – užuodžia jų aromatą.
Pažiūrėjęs į piešinius, kuriuose vaizduojamos išgertuvės, jis prisimena save jaunystėje – jauną dailininką, kurio žmona į darbą eina įsispyrusi į šlepetes, nes šeimai trūksta pinigų. Ir tada smagiai kvatoja.
Ne mažiau spalvingus įvykius primena fantazijos kupini darbai. Kartą dingo katinas Vaska, jis nesirodė dešimt dienų.
Laukdamas augintinio dailininkas įsivaizdavo, kad katinas tapo bocmanu, išplaukė į jūrą – tokį katiną ir nupiešė.
„Nieko įdomesnio už dailę neradau, iki šiol piešiu, tapau, lieju akvarelę”, – pasakojo menininkas, kurio kūrybingumo nenuslopina net šiuo metu kamuojantis ausies uždegimas.
Ištvėręs sudėtingą širdies operaciją, per kurią buvo šuntuojamos kraujagyslės ir pakeistas vožtuvas, vyras nesiskundžia sveikata – jis nesitraukia nuo molberto ir po neseniai atliktos klubo sąnario operacijos.
Rengdamasis jubiliejinei retrospektyvinei savo kūrybos parodai sostinės galerijoje „Arka” V.Sokoleckis atsiverčia ir savo rašytus apsakymus, tikslina kai kurių paveikslų atsiradimo detales.
Vyras daug dirba prie molberto, – jis niekada nelaukia įkvėpimo, be to, nevartoja alkoholio.
Pavasarį jis prisiperka gėlių ir komponuoja puokštes.
Kai nulieja akvarelę, įteikia gėles savo žmonai. O vasarą jo mėgstamiausia tema – jūra.
Kai Viačeslavas tapo moters portretą, ji būna panaši į sutuoktinę Vandą. Nesvarbu, ar tai būtų portretas su šunimi, ar moters aktas.
Vanda – buvusi ekonomistė, jos kišenėje ne tik Sokoleckių namų raktai, bet ir šeimos pinigai.
Maža, smulkutė, akys – kaip angliukai.
Tokia iš Utenos kilusi aštuoniolikmetė, gyvenanti tame pačiame bendrabutyje, patraukė būsimo dailininko dėmesį.
Vanda studijavo bibliotekininkystę tuomečiame Kultūros ir švietimo technikume, o Viačeslavas buvo Vilniaus dailės instituto antrakursis.
Kai pora nuėjo tuoktis, viena civilinės metrikacijos biuro darbuotoja Vandos paklausė: „Vaikeli, kur tu skubi? Dar visas gyvenimas prieš akis.”
Nors gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas, Vanda ir dabar pakartotų tą patį – ji iki šiol myli Viačeslavą.
Dailininkas gimė Ukrainoje, bet jo vaikystė prabėgo Lietuvoje, Klaipėdoje. Iki šiol jam šis miestas romantiškiausias pasaulyje.
Grožiui jis nebuvo abejingas nuo mažumės. Viačeslavui į atmintį įstrigęs geležinkelio stoties, buvusios netoli namų Ukrainoje, vaizdas. Stotyje, kurią pirmosiomis karo dienomis užplūdo pabėgėliai, ant sienų buvo nutapyti garvežiai. Paveikslai vaiką taip pakerėjo, kad jis prieš juos stovėjo lyg įbestas, kol jį surado artimieji.
Karas Viačeslavą ne tik išvijo iš gimtųjų vietų, bet ir privertė badauti.
Nusilpusį berniuką nuo mirties išgelbėjo virta bulvė. Ji buvo skirta visai šeimai, bet atiteko Viačeslavui. Šios bulvės skonį vilnietis prisimena iki šiol.
Klaipėdoje atsidūrusio Viačeslavo noras piešti dar labiau sutvirtėjo, bet ir čia jį lydėjo nelaimės.
Kartą nukritęs nuo tvoros dvylikametis neteko sąmonės. Šią traumą paauglys gydėsi net ketverius metus, nes buvo įtariama kaulų tuberkuliozė.
Vaikų sanatorijoje, kurioje atsidūrė Viačeslavas, piešė visi, nes pagrindinis gydymo metodas buvo gulėti lovoje. Kad lūžę kaulai greičiau gytų, uždėdavo ne tik gipsą – nenustygstančius mažuosius ligonius pririšdavo prie lovos.
Laimės valanda Viačeslavui išmušė tik po kelerių metų, kai jis sulaukė šešiolikos – nors koja dar buvo sugipsuota nuo pėdos iki liemens ir eiti galėjo tik remdamasis ramentu, buvo išleistas į namus.
Baigęs vidurinę mokyklą jaunuolis įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą, o studijuodamas antrame kurse sutiko savo mūzą Vandą.
Kitas svarbus kūrybos ir gyvenimo puslapis, apie kurį V.Sokoleckis kalba drąsiai, – galimybė pabendrauti su psichikos ligoniais.
Tai jam buvo tarsi prisilietimas prie neatspėjamos paslapties.
„Mano gyvenimas būtų ne iki galo atskleistas, jeigu nutylėčiau apie dienas, praleistas viename psichoneurologijos dispanseryje”, – prisipažino pašnekovas.
Surasti kelią į šią gydymo įstaigą vilniečiui padėjo geras bičiulis psichiatras, 1970-ųjų rudenį atvykęs į Vilnių tobulintis. Susitikimas buvo toks jausmingas, kad bičiuliai niekaip negalėjo padėti į šalį taurelės.
Po kelių savaičių atsitokėjęs psichiatras išsigando, kad jį gali išmesti iš darbo, todėl nutarė tapti psichoneurologijos dispanserio pacientu. Kad nebūtų liūdna, pakvietė prisidėti ir Viačeslavą.
„Kokios puikios ten medicinos seselės, koks puikus maistas, oras – tau su malonumu pozuotų ligoniai ir specialistai.
Galėtum peržiemoti”, – įkalbinėjo dailininką jo draugas.
Taip du alkoholikai savo noru pasiprašė į ligoninę.
„Ten buvome tik du sveikai galvojantys žmonės: aš ir mano draugas. Azartiškai pradėjau piešti iš natūros. Mačiau, kaip priepuolių metu pacientų veidus iškreipdavo grimasos, bet jie man niekada neatrodė bepročiai”, – prisiminė dailininkas.
Kiekvienam menininkui tokia patirtis – tikras lobis.
Kai Viačeslavas dabar pasižiūri į darbus, sukurtus klaidžiojant jaunystės klystkeliais, jam atrodo, kad jie piešti ne tušu, o krauju.
Viačeslavą bet kas galėjo vadinti veltėdžiu, nes tada jis niekur nedirbo, jo žmona Vanda į darbą eidavo avėdama šlepetėmis, nes batams pritrūkdavo pinigų.
O sulaukęs 50-ojo gimtadienio ir surengęs jubiliejinę parodą V.Sokoleckis suprato, kad nuodėmė skųstis likimu. Dailininkas jau galėjo dirbti negalvodamas apie rytdieną ir turėdamas visas sąlygas. Tai buvo prabanga. Ta pati prabanga jį lydi ir gyvenimo saulėlydyje.
„Man ne tiek svarbu, ar mano darbai šiuolaikiški. Esu įsimylėjęs gėles. Nors kai kam atrodo, kad piešti gėles – senamadiška ar sentimentalu, mane jos įkvepia.
Būnu laimingas žiūrėdamas į gėles”, – prisipažino beveik 30 parodų surengęs vilnietis V.Sokoleckis.
