Pustrečių metų dukterį Odabellą auginanti operos solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus (38 m.) auklės savo atžalai ieškojo kantriai ir ilgai – išbandė jų net dešimt.
Galiausiai dainininkė nuleido rankas ir atidėjusi darbus ateičiai dukterį iki šiol augina pati, padedama tik pačių artimiausių žmonių ir draugų.
„Aš tiesiog nusivyliau. Supratau, jog negaliu ramia širdimi palikti vaiko visai dienai, nebent visame bute sumontuočiau daugybę filmavimo kamerų ir garso įrašymo techniką.
Įsitikinau – vienaip auklės elgiasi, kai šalia yra vaiko mama, kitaip, kai dviese išeina pasivaikščioti į lauką.
Paprašiau, kad jų bendravimą lauke iš tolo stebėtų man pažįstamas žmogus”, – karčia patirtimi „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Gyvenimo būdas” dalijosi dainininkė.
Vos gimus Odabellai, operos solistei prižiūrėti dukterį padėjo slaugytoja iš Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Antakalnio klinikų. Vėliau namuose atsirado kita pagalbininkė, nes Nomeda planavo grįžti dainuoti.
Tačiau nuolatinės auklės paieškos užsitęsė.
„Su kiekviena moterimi, kuri domėjosi auklės darbu, kalbėdavomės apie porą valandų. Mane domino įvairiausi dalykai: išsilavinimas, patirtis, jos šeima, tėvai, psichologinė būklė.
Norėjau, kad mano vaiką prižiūrėtų tvarkinga ir švari moteris, kurios dantys būtų sveiki, nagai trumpai nukirpti ir nelakuoti, kuriai būtų įprasta nuplauti kiaušinius prieš verdant, nuplauti bananą prieš duodant jį vaikui ar pamirkyti vynuoges pusvalandį sodos tirpale, kad ant jų paviršiaus neliktų chemikalų.
Buvo tokių, kurios šito nesuprato, kita vartojo antidepresantus, dar kitos gyvenimas toks sudėtingas, tad nenorėjau ir įsivaizduoti, kaip nusiteikusi ji ateitų į darbą.
Misija susirasti patikimą auklę man pasirodė neįmanoma”, – sakė operos solistė, už auklės darbą ketinusi mokėti 1500 litų kas mėnesį.
Aktorė Vaida Būtytė-Maldeikienė (33 m.), ėmusi ieškoti auklės pirmagimiam sūnui Pranciškui, išsigando. Moteriai buvo sunku patikėti, kokie žmonės siūlosi prižiūrėti ir auklėti vaikus.
„Pirmoji auklė nekalbėjo su mano sūnumi, nešiojo vaiką tylomis kaip daiktą, tad su ja atsisveikinome.
Kita, paaiškėjo, auklėjo Pranciškų mušdama. Tai pastebėjau, kai vaikas priėjęs pakėlė man marškinėlius ir pliaukštelėjo per užpakalį. Mūsų šeimoje niekas šitaip nesielgia.
Trečioji nuolat vėluodavo, paaiškėjo turinti priklausomybę nuo alkoholio.
Supratau, jog likusi su vaiku per penkias valandas ji gali ir apsvaigti, ir išsiblaivyti. Ar galėjau šitaip rizikuoti?” – pasakojo V.Būtytė-Maldeikienė.
Aktorė patyrė, kad surasti lietuvę auklę Vilniuje ypač sunku. Atėjus sunkmečiui daug patyrusių auklių išvyko dirbti svetur, o jų vietas sostinėje užėmė rusakalbės. Iš rusakalbių teko rinktis ir V.Būtytei-Maldeikienei.
Viena jų, puikios sveikatos, energinga, kasdien praktikuojanti jogą, turinti daugybę gerų rekomendacijų, išvaizda ir manieromis priminė raganą.
Savo nuomonę apie ją vos pamatęs pareiškė Pranciškus – ėmė rėkti ir cypti, taigi vėl teko atsisveikinti.
Reikalai pakrypo geresne linkme, kai paieškų išvarginta aktorė nutarė nuleisti reikalavimų kartelę, nusiraminti, labiau pasitikėti savo nuojauta ir aplinkiniais žmonėmis.
Taip į šeimos namus atkeliavo jauna auklė, neturinti ilgametės patirties, tačiau noriai, atsakingai ir žaismingai bendraujanti su vaiku.
Tėvu tapęs drabužių dizaineris Aleksandras Pogrebnojus (45 m.) nuolatinės auklės nesidairė.
Norėjo surasti patikimą žmogų, kuris pasirūpintų jo pirmagimiu Mykolu kelias valandas porą tris kartus per savaitę, kai juodu su žmona Monika (23 m.) nori išeiti prasiblaškyti.
„Jokių ypatingų reikalavimų nekėliau. Man buvo svarbiausia, kad vaikas būtų saugus ir gerai jaustųsi.
Socialiniame tinkle pranešęs bičiuliams, jog dairausi auklės, sulaukiau dešimties rimtų pasiūlymų. Išsirinkome merginą, kuri yra dirbusi vaikų vasaros stovykloje, turi bendravimo su vaikais, turinčiais negalią, patirties.
Jaučiau, kad ji tinkamas žmogus, ir kol kas tikiu, jog nesuklydau”, – džiaugėsi drabužių kūrėjas.
A.Pogrebnojaus nuomone, vaiko auklėjimu turėtų užsiimti ne auklės, o patys tėvai. Tik taip galima su atžala užmegzti tvirtą ryšį, kuris vėliau apsaugos nuo paauglystės audrų.
Vienos didžiausių Lietuvoje auklių agentūrų įkūrėja Ieva Augustinienė daugiau nei dešimt metų rūpinasi auklių įdarbinimų.
Per tą laiką moteris matė įvairiausių auklių, taip pat ir reikliausių tėvų. Rasti aukso vidurį, kad ir viena, ir kita pusė liktų patenkinta, nepaprasta.
„Kai kurios mamos į agentūrą ateina su ilgiausiu reikalavimų sąrašu, domisi auklių horoskopo ženklu ar duoda tikslias datas, kada ji turi būti gimusi, kad galėtų dirbti jų šeimoje.
Būna motinų, kurios tiesiai šviesiai pasako auklei, jog ji dirbs dešimt valandų per dieną ir neturės nė minutės laiko prisėsti ar pasišildyti maisto. Kokiame darbe žmogus tai ištvertų?
Viena auklė pasakojo, kad palikę ją namuose su kūdikiu tėvai užrakindavo namus, nors ten buvo sumontuota daugybė vaizdo kamerų.
Tokio nemandagaus požiūrio į darbuotoją kitose srityse vargiai sutiksi. Šitokių sąlygų, žinoma, auklė ilgai neištvėrė.
Retas susimąsto, koks yra sudėtingas, atsakingas ir jautrus auklės darbas. Ne tik reikia surasti raktą į vaiko širdį, gebėti juo pasirūpinti, bet ir priprasti prie namų, kuriuose kartais ir lova nepaklota, ir suaugusieji konfliktuoja.
Visas šeimos gyvenimas – lyg ant delno, bet gera auklė niekada niekam apie jį nepasakos.
Kiekviena auklė žino: jei ji apgaus šeimą, ja nepasitikės ir kitos – viena bloga rekomendacija niekais pavers daugybę gerų.
Tačiau pagal keliamus reikalavimus už auklės darbą mokama mažai ir mokesčiais valstybei tenka rūpintis pačiai auklei”, – kalbėjo I.Augustinienė.
Anot auklių agentūros vadovės, Merė Popins iš rašytojos Pamelos Lyndon Travers romano šiandien atsidurtų juodajame auklių sąraše. Ji į šeimą atėjo be jokių rekomendacijų, pastatė tėvus į vietą, vedėsi vaikus ten, kur norėjo.
Kai auklei keliama itin daug reikalavimų, gresia į namus prisivilioti tetulę, panašią į Freken Bok iš Astridos Lindgren romano „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”.
Ji greičiausiai turės tvirtą savo nuomonę visais gyvenimo klausimais ir pasistengs iš jai palikto vaiko „padaryti” žmogų.
„Reikalavimų auklei neturėtų būti per daug, nes nuo tam tikros ribos ima prastėti kokybė.
Svarbiausia renkantis auklę atsižvelgti, kokio bendravimo reikia vaikui”, – sakė I.Augustinienė.
Už auklės paslaugas Vilniuje mokama nuo 1000 iki 2000 litų. Dažniausiai – tiesai į rankas, vengiant mokesčių valstybei, be jokių sutarčių ir socialinių garantijų.
Darbas garsenybių šeimoje apkarto per savaitę
Pedagogo išsilavinimą turinti Eglė aukle dirba bemaž dešimtmetį. Studijų metais pradėjusi prižiūrėti vaikus ji pateko į namus, kur jautėsi gerbiama.
Geri ankstesnių darbdavių atsiliepimai atvėrė auklei Lietuvoje žinomos šeimos namų duris, tačiau ten moteris ištvėrė tik savaitę.
„Lietuvos ryto televizijos” laidoje „Gyvenimo būdas” slėpdama savo veidą Eglė pasakojo, jog nuo pat pirmos dienos erdviuose įžymybių namuose Vilniaus centre ji jautėsi nuolat įžeidinėjama ir sekama.
„Su manimi elgėsi lyg su tarnaite, aiškino, kaip turiu sėdėti, valgyti, rengtis. Namų šeimininkė neleisdavo man sėdėti ant baldų, išskyrus vieną taburetę virtuvėje. Dar galėjau sėdėti ant grindų vaiko kambaryje. Baiminosi, kad nuo manęs namai prisigers svetimo kvapo. Jaučiausi smirdinti ir raupsuota. Išgirdau, jog gera auklė turėtų ateiti į darbą su uniforma. Tokios neturėjau, todėl man liepė ateiti su baltu chalatu. Pasiskolinau iš slaugytoja dirbančios kaimynės, tačiau mano pastangos šeimininkės nenudžiugino,” – stebėjosi Eglė.
Vyro beveik nebūdavo namuose, o jo žmona nuolat elgėsi piktai, netgi isteriškai, šaukdavo kalbėdama telefonu. Ji viską skrupulingai skaičiavo, kad Eglė nepasiimtų vaisių ar ko iš šaldytuvo. Auklė neabejoja, kad buvo filmuojama.
Nuolatos žeminama Eglė iš garsenybių namų paspruko po savaitės, nereikalavo ir atlygio. Jai buvo pažadėta 1000 litų per mėnesį.
Auklė jautėsi lyg ištrūkusi iš kalėjimo, kur buvo išnaudojama ir psichologiškai, ir fiziškai. Ilgiau leisti iš savęs tyčiotis ji nebegalėjo.
„Vienintelis dalykas, kurio man gaila, yra vaikas. Jis patiria didžiulį stresą. O aš dabar dirbu kitoje žinomų žmonių šeimoje. Laimė, tai labai malonūs žmonės ir sumoka dosniau”, – džiaugėsi vilnietė.
