Jei nesiryžtate tokiems poelgiams, tai pavaišinti mėlyna kavą brangų žmogų tikrai galite. Tai dar vienas menininko mestas koziris siekiant Galos meilės.
Kava iš tiesų buvo mėlynos spalvos kaip menininko paveiksluose vaizduojamas dangus. Mėlynos kavos galite gauti Vilniuje, menų dirbtuvėse-kavinėje „Cafe del Arte“. Jos šeimininkas Karolis Baranovskij sakė, kad jį įkvėpė Salvadoro Dali meilės istorija, todėl jis ilgai ieškojo mėlynosios kavos recepto, kokiu būdu ji buvo gaminama. Ir, apskritai, ar tokia kava buvo ir ar ją buvo galima gerti.
Ilgai trukusios paieškos davė rezultatų, pasirodo, tokia kava tikrai egzistavo ir tai nėra tik gražios, romantiškos, kiek pakvaišusios istorijos apie meilę pikantiška detalė.
„Tokia kava ypatinga ne tik savo spalva, bet ir skoniu, ji turi ypatingų prieskonių, o dar labiau ji ypatinga savo istorija, – pasakojo Karolis. - Meilės diena gali būti ir aistringai mėlyna, juk raudona jau taip pabodusi. O mėlyna Salvadoro Dali kava maloniai nustebinsite savo mylimuosius ir save pačius.“
Originalusis dailininkas mylimajai įteikė ir daugiau keistų dovanų. Pavyzdžiui, rankinę, kurios rankena buvo iš dviračio grandinės. Dovana tikrai originali, bet Galai buvo nepatogu ją nešioti, nes grandinė nuolat tepdavo drabužius ir veržė petį. Salvadoras Dali būdamas mažas įsivaizdavo esąs genijus, būdamas šešerių norėjo tapti virėja ir versdavo vartoti būtent moterišką žodžio giminę.
Nieko nuostabaus, kad vėliau menininko kūryba glumindavo ir pačius siurrealistus, kartais Dali kūriniai šokiruoja ir dabar. Žmonėms, kurie Salvadoro kūrybą įvardindavo kaip beprotišką, Dali sakydavo: “Vienintelis skirtumas tarp pamišusio žmogaus ir manęs tik tas, kad aš nesu pamišęs.“
Pažvelkime, kas liko už kulisų. Kas kurstė Salvadoro Dali įkvėpimą? Kas buvo menininko pamišimo šaltinis? Sakysite, kad tai dangaus žydrynė, vaizduojama daugelyje kūrinių. Ne visai. Labiausiai kontroversiškąjį menininką įkvėpė meilė Galai (Helena Devulina Diakonova).
1929 m. pirmą sykį išvydęs Galą ispano Louiso Brunelio surengtoje siurrealistų puotoje, Salvadoras liko apstulbęs. Moters spinduliuojamas žavesys trenkė it žaibas iš giedro dangaus ir akimirksniu įžiebė meilę. Salvadorui Dali buvo vis vien, kad Gala buvo susituokusi su Paulu Eluardu , turėjo dukrą, tuo labiau menininkui buvo nusispjauti, jog moteris už jį vyresnė 11 metų. Tai buvo meilė. Gala visiškai užvaldė vyro širdį, ir Dali iš karto suprato, kad Gala turi priklausyti tik jam vienam.
Ir visai nesvarbu, ar tai likimas, žvaigždžių išsidėstymas, ar paties Salvadoro nuojauta, bet moterį jis išsirinko nepaprastą ir vertą siurrealizmo genijaus. Gala buvo aukšto Maskvos pareigūno dukra, užaugusi šaltojoje Rusijoje, bet tapo labiausiai kaitinančiu įkvėpimu Salvadoro vaizduotei. Ji buvo ne ką mažiau įdomi, kontroversiška, pakvaišusi asmenybė, todėl jie abu kartu sudarė neabejotinai kūrybingą tandemą, kuris padovanojo pasauliui nuostabių kūrinių.
1934 m. Salvadoras ir Gala užregistravo santuoką. Beje, vienas iš santuokos liudytojų buvo Paulas Eluardas, buvęs Galos vyras.
Susituokęs su Gala Salvadoras pasakė: „Kiekvienas geras dailininkas, pasišovęs sukurti didelių kūrinių, turėtų pirmiausia vesti mano žmoną. Visi vyrai gali turėti moterį, bet tik Gala gydo dvasią, tik ji be paliovos gyvena kaip žmona, ne kas kitas, o ji paveikslus gerbia labiau negu pats dailininkas, kanda, jeigu reikalauja aplinkybės, maldo mano ėdrumą, ji yra ir tokia, kuri nieko neveikia ir leidžia įgauti pavidalą kūrybinėms jėgoms, erdvę paverčia architektūra, visas baimes išblaško, ji tokia, kuri ką nors veikia, kai neveikia nieko.“
Santuoka įkvėpė Salvadorą Dali ir sužadino jo neišsenkamą fantaziją kūryboje, suteikė idėjų. Salvadoro Dali žodžiais tariant, tai Galos kraujas, kuriuo tapau paveikslus. Jis sulaužė visas siurrealizmo taisykles ir normas, jis tapo nepriklausomas ir dažnai sakydavo: „Siurrealizmas – tai aš.“
Vis dėlto buvo akimirkų, kai Gala, jausdamasi vieniša, sakydavo: „Salvadorui vis tiek, kiekvienas mūsų turime savo gyvenimą“, ir guldydavo kitus vyrus į savo lovą, tuo metu jai buvo 70 metų.
Taip pat Gala savo meilužiams dovanodavo tokias brangias dovanas, kaip automobiliai ar namai. Daugelis piktinosi, nesuprato, kitiems atrodė keista, tačiau Dali tokiems santykiams neprieštaravo.
1980 m. Salvadoro sveikata smarkiai pablogėjo. Manoma, kad dėl didžiulio kiekio vaistų menininkui pradėjo drebėti rankos, todėl jis nebegalėjo tapyti.
1982 m. Gala mirė, ji norėjo būti palaidota Pubole (pilis, kurią menininkas padovanojo mylimajai), tačiau to meto įstatymai neleido pervežti kūno be valdžios sutikimo. Salvadoras paguldė mylimosios kūną ant galinės automobilio sėdynės ir buvo nutaręs sakyti, jei sustabdytų policija, kad Gala mirė kelyje.
Salvadoras negalėjo susitaikyti su mylimosios mirtimi. Dažniausiai jis sėdėdavo svetainėje užtraukęs užuolaidas ir kalbėdavo pats su savimi apie mirties grožį arba verkdavo balsu. Pasak liudytojų, Salvadoras padegė savo kambarį norėdamas nusižudyti, tačiau mirė nuo širdies smūgio.
1989 m. sausio 23 d. buvo rastas jo kūnas, kambaryje skambėjo jo mėgstamas įrašas „Tristanas ir Izolda“.
