24 metų Valentinas Audzevičius ir jo draugė 27 metų Ilona Ragauskienė – jau nebe kartu. V. Audzevičius toliau gyvena vienišiaus gyvenimą, o buvusią sugyventinę jau šildo ir guodžia trečias vyras.
Po tragedijos, kai V. Audzevičius neteko abiejų rankų, visa šalis žavėjosi jo moterimi – šioji niekur nesitraukė nuo ligonio, ištvermingai slaugė jį, paskui padėjo atsistoti ant kojų, pratintis prie naujų, bet netobulų protezų.
Tačiau sunkumai, kaip ir tie vandens lašai, net ir kiečiausią akmenį pratašo. Likusiam be rankų, artimųjų neturinčiam jaunam vyrui buvo sunku įveikti depresiją ir nepalūžti. Apie tai liudijo ir jo moters Ilonos nusiskundimai, kad Valentinas vis dažniau būna irzlus bei piktas.
Galop išgirdome, kad štai jau bene du mėnesiai, kai pora gyvena atskirai. Jauna moteris teigia, kad Valentino pyktis peržengė visas ribas, užėjus pykčio priepuoliams jis ją imdavęs žiauriai mušti. Todėl tekę išbėgti viską palikus.
Našlaičiu žavėjosi visi
Ramygaloje gyvenantį V. Audzevičių išgarsino prieš 2,5 metų nutikusi tragedija. Vaikinas tuo metu dirbo pas ūkininką. Šiaudų presas įtraukė ir sutraiškė abi jo rankas. Ūkininkas Stanislovas Januška, net matydamas vaikino tragediją, neskubėjo šaukti greitosios pagalbos, nes drebėjo dėl savo kailio – bijojo pylos už nelegalą.
Didžiulius skausmus iškentusiam jaunuoliui medikai nepajėgė išgelbėti galūnių. Po amputacijų iš rankų liko dvi bigės – viena 10 centimetrų, kita šiek tiek ilgesnė.
Pažįstantys V. Audzevičių apibūdina jį kaip darbštų, tvirto charakterio, gero būdo ir nekonfliktišką vaikiną. Anksti likęs našlaičiu jis nesiskundė ir nedejavo, neprašė svetimų pagalbos, kaip mokėdamas pats kabinosi į gyvenimą.
Parėmė šimtai žmonių
Medikams prakalbus, jog nelaimėliui, jei šis turėtų lėšų, būtų galima pritaikyti protezus, į bankuose atidarytas sąskaitas ėmė plaukti pinigai. Aukojo įmonės, organizacijos, pavieniai asmenys, net pensininkai ir bedarbiai, labdaringam tikslui pervesdavę nors po 3 litus. Bendra aukų suma galėjo siekti kelis šimtus tūkstančių litų.
Dalis suaukotų pinigų pateko į „Caritas“ organizacijos sąskaitą, ja V. Audzevičius negali laisvai naudotis, lėšų gauna tik pristatęs čekius iš medicinos įstaigų, kad reikia apmokėti už paslaugas. Kitos sąskaitos yra asmeninės ir ramygalietis jomis disponuoja kaip panorėjęs.
Tuo metu šalia V. Audzevičiaus buvo trejais metais vyresnė jo draugė I. Ragauskienė.
Moteris kantriai slaugė galūnių netekusį draugą, kol šis kelis mėnesius gulėjo ligoninėje, grįžus namo kiek galėdama padėjo buityje ir turėjo įgaliojimą tvarkyti jo finansinius reikalus.
Ir spaudai, ir televizijai moteris ne kartą buvo sakiusi, jog niekad nešmėstelėjo mintis palikti rankų netekusį jauną vyrą.
Liepia vežtis ir karstą
Moteris iš V. Audzevičiaus namų pabėgo sausio pradžioje.
Dabar ji glaudžiasi pas draugę Panevėžyje ir tvirtina neketinanti grįžti pas buvusį mylimąjį.
„Draugės mama juokauja: „Jei grįši pas jį, iš karto vežkis ir karstą“, – sako ji.
I. Ragauskienė paatviravo, jog dabar nėra vieniša, ji turi naują draugą, bendrauja su jo šeima.
I. Ragauskienė pasakojo, kad beveik trejus metus trukusį bendrą gyvenimą su V. Audzevičiumi ji ryžosi nutraukti po eilinio smurto protrūkio.
„Tą rytą išviriau ir į lovą atnešiau kavos. Sugirdžiau. Pati išgėriau. Jis staiga pašoko lovoje ir spyrė į galvą. Nugriuvusią dar spardė. Sąmonės nepraradau, bet pasakiau, kad tai paskutinis lašas. Išėjau iš namų kaip stoviu, galva buvo sudaužyta ir ištinusi.
Čia buvęs ne pirmas kartas. Jau gerą pusmetį vaikščiodavau su mėlynėmis. Mano artimieji tai žinojo. Kad vis dažniau vaikštau sumušta, pradėjo pastebėti ir svetimi žmonės, apie smurtą žinojo ir seniūnijos darbuotojos. Esu ir policiją kvietusi. Turėjau ir nuotraukų, kaip atrodė mano veidas, kiek randų ant rankų yra. Nesvarbu, kad rankų neturi, tam yra kojos, dantys.
Būdavo, verčia ant žemės, spardo pilvą ir galvą, kanda“, – neįtikėtinus šeimyninio gyvenimo epizodus atpasakojo I. Ragauskienė.
Pareigūnas šaipėsi
Moteris tikino, kad draugas ją mušdavo be priežasties, niekad nepaaiškindavo, kodėl. Supykdavo, jei ji kalbėdavo telefonu ar naudojosi kompiuteriu. O praėjus kelioms valandoms po smurto protrūkio atsiprašinėdavo.
„Jis sakydavo, nežinantis, kas su juo darosi. Buvo tikras, kad niekam nesiskųsiu, sakė, kas manimi patikės? Kai kartą išsikviečiau inspektorių, pareigūnas irgi iš manęs juokėsi. Sakė, parodyk, kaip jis, berankis, tave laiko, kaip neišleidžia?
Kai išėjau, dauguma žmonių mane smerkė ir kaltino: kaip galima vargšą berniuką palikti?“ –šnekėjo moteris.
Patraukė paprastumu ir draugiškumu
Savo gyvenimo istoriją I. Ragauskienė atskleidė atėjusi į „Panevėžio ryto“ redakciją. Ji atrodė smarkiai pasikeitusi. I. Ragauskienė prisipažino, kad dėl streso per mėnesį numetė 16 kilogramų.
Moteris iš pradžių abejojo, ar pasakoti apie smurtą, tačiau savaitę pagalvojusi pasiryžo.
„Vistiek visa Ramygala žino, nebėra ko slėpti“, – sakė ji.
Anot I. Ragauskienės, berankis sugyventinis smurtauti pradėjo po tragedijos praėjus keliems mėnesiams. Moteris maniusi, kad taip jis elgiasi dėl patirtų sunkių išgyvenimų, manė, jog ilgainiui agresija praeis. Bet kuo tolyn, tuo blogyn.
Prieš tragediją pora kartu buvo gyvenusi pusmetį. Susipažino per I. Ragauskienės bendradarbį. Tuo metu ji dirbo medžio apdirbimo įmonėje.
V. Audzevičius išsiskyrusią moterį patraukė paprastumu ir draugiškumu. Apsigyvenę kartu jie sutarė gerai, jaunas vyras nė karto nebuvo pakėlęs rankos prieš draugę.
Iki nelaimės pora gyveno gan skurdžiame nuomojamame būste. Po to, kai V. Audzevičių ištikusi bėda nuskambėjo per visą šalį, „Caritas“ organizacija už suaukotus pinigus nupirko ne tik rankų protezus, bet ir iš pradžių išnuomojo, o vėliau ir nupirko nedidelį namelį Ramygalos pakraštyje.
Grįžęs iš ligoninės V. Audzevičius su drauge jame ir įsikūrė.
Ištuštėjus sąskaitai išgaravo ir slaugytoja
Iš pradžių apie patiriamą smurtą I. Ragauskienė teigė niekam neprasitarusi, net irgi Ramygaloje gyvenantiems mamai ir patėviui.
„Pati augau tokioje aplinkoje, kur smurtavo, tėvas mušdavo mamą. Kai jie išsiskyrė, man buvo 7 metai. Nenorėjau, kad mama žinotų ir jaudintųsi. Mama augina dar dvi seses, turi savų rūpesčių, žinau, kokia ji jautri.
Bet mama nujautė, pradėjo žmonės garsiai kalbėti, nueini į parduotuvę, žmonės mato mėlynes. Čia gi kaimas, žinios greit plinta. Pirmą Kalėdų dieną mama važiavo manęs gelbėti, sumuštą išsivežė namo. Ne kartą draugė iš Panevėžio vėlų vakarą pas mane lėkė, kai parašydavau žinutę, kad Valentinas vėl kvailioja. Seniūnijos darbuotojoms mama ir pranešė, kas pas mus vyksta“, – atviravo I.Ragauskienė.
Jauna moteris neslėpė, kad miestelyje sklandė kalbos, jog su jaunu neįgaliu vyru ji gyvenanti tik dėl pinigų. Moteris tikino į tokias apkalbas niekad nekreipusi dėmesio.
Ramygaliečiai šnekėjo, jog netikėtai praturtėjęs V. Audzevičius jo draugei dabar yra sotaus ir viskuo aprūpinto gyvenimo garantas. Esą išvaizdų, žalingų įpročių neturėjusį vyrą mielai slaugytų bet kuri jauna mergina.
Kai I. Ragauskienė pabėgo, buvo manančių, kad berankį draugą ji paliko iš jo pasipelniusi. Iki šiol pikti liežuviai tebeplaka, kad ištuštėjus sąskaitai, išgaravo ir slaugytoja.
Įgaliojimus turėjo, bet lėšų netvarkė
„Kai išėjau, jis nutraukė mano įgaliojimą tvarkyti pinigus“, – sakė moteris.
I. Ragauskienė patikslino, kad į finansinius reikalus ji kišosi tik iš pradžių. Vėliau V. Audzevičius išmoko kompiuterio klavišus spaudyti kojų pirštais, pats darydavo bankines operacijas, pinigų pervedimus.
Moteris tikino nežinanti, kiek sąskaitose buvę pinigų, esą į jas nežiūrėdavusi ir nekontroliuodavusi.
Ji neigė, kad pasinaudojo labdaringomis lėšomis.
„Išėjau kaip stoviu. Po savaitės su seniūnijos darbuotoja nuvažiavau pasiimti rūbų. Mano daiktų ten dar yra likę, bet jų pasiimti eisiu tik su pareigūne“, – aiškino I. Ragauskienė.
Paneigė, kad smurtavo iš pavydo
V. Audzevičius nesutiko, kad korespondentė atvažiuotų pas jį į namus. Jis sutiko kalbėti tik telefonu, bet nebuvo labai šnekus.
Jaunas vyras prisipažino, jog smurto būta, tačiau ne be priežasties. Komentuoti, kodėl nuskriaudė draugę, jis atsisakė. Taip pat nenorėjo kalbėti ir apie pinigus.
„Keletą sykių trenkiau, bet buvo už ką. Sakiau, nedaryk nesąmonių, bet ji prisidirbo. Ir dabar tebėra prisidirbusi. Buvo tik laiko klausimas, kada pabėgs. Ji tik laukė momento, ieškojo priekabių ir provokavo“, – „Panevėžio rytui“ telefonu aiškino V. Audzevičius.
Vyras paneigė, kad smurtavo iš pavydo.
„Su ja neįmanoma pasišnekėti, ji manęs neklauso, turi savo patarėjų, neturi savo nuomonės. Ką ne taip pasakai, tuoj pro duris bėga. Bet man reikia su ja, o ne su jumis aiškintis“, – apie kilusias bendravimo problemas aptakiai prasitarė vyras.
Paklaustas, ar priimtų draugę atgal, jei ši sumanytų grįžti, V.Audzevičius atsakė: „Dar reikia pagalvoti. Visgi daug laiko kartu pragyvenom.“
Neišsiverčia be pagalbos
Paklaustas, kaip verčiasi likęs vienas, V. Audzevičius apie savo kasdienybę pasakojo labai santūriai:
„Aš gyvas. Kaip gali gyventi žmogus be rankų? Nelabai gerai. Stebuklo nepadarysi.“
Pačiam užsidėti rankų protezus neįmanoma. Kas jam padeda, vyras sakyti nenorėjo.
Su protezais jis kartais pabūna valandą kitą, o kartais daugiau nei pusdienį.
Prieš Kalėdas žurnalistų kalbintas vyras džiaugėsi, kad su dirbtinomis rankomis mokosi paimti puodelį, šakutę ir pats pavalgyti. Dabar V. Audzevičius sakė, jog be kito žmogaus pagalbos puodelio nenulaiko.
Į parduotuvę V. Audzevičius nueina pats. Paprašo žmonių, kad nuo lentynų į krepšį sudėtų pirkinius, nuneštų prie kasos, o vėliau sudėtų į krepšį ir užmestų ant peties.
Vyras gali panešti 5 kilogramų svorį, daugiau neleidžia medikai.
Mechaninės rankos genda
Iš vokiškų detalių Lietuvoje surinktiems protezams duota 3 metų garantija. Smulkių gedimų jau būta, pas ortopedus reikėję važiuoti dėl nutrūkusių dirželių.
Ilgai su mechaninėmis rankomis išbūti jis negali, protezai ima spausti, sukelia skausmą.
„Pinigai žmogų gal tik tai dienai padaro laimingą, bet dėl jų visą gyvenimą laimingas nebūsi. Kas nieko neturėjo ir staiga uždirba per mėnesį du tūkstančius, pasijunta laimingesnis. Bet tik tam kartui“, – pamąstymais dalijosi vyras.
Paklaustas, ar dar likę žmonių suaukotų pinigų, V. Audzevičius tarstelėjo, kad jie „Caritas“ kontroliuojamoje sąskaitoje, kuri naudojama tik medicininėms reikmėms. Gyvenąs dabar iš kas mėnesį gaunamos 700 litų neįgalumo pašalpos. Dar kelias dešimtis litų gauna iš ūkininko, kuriam teismas priteisė sumokėti kompensaciją. Kokios yra bendros mėnesio pajamos, pašnekovas pasakyti nepanoro.
Žodžiai sau, gyvenimas sau
Ūkininkui, kurio technika ir abejingumas jam atėmė rankas, jaunas vyras sakė neapykantos nejaučiąs.
„Ar pykstu? Ką aš žinau. Žodžiai „pykti“, „atleisti“ yra tik žodžiai. Gyvenimas eina, kiekvienas gyvenam sau. Kai susitinkame parduotuvėje, nugaros jam neatsuku, pasisveikinam. Kaip gyvenu ar jaučiuosi, jis nesiteirauja, jam neįdomu, kaip mano sveikata. Ir kitiems neįdomu.
Tik iš pradžių siūlė pagalbą, kito nelaime pasinaudojo kaip savireklama, kad žiniasklaidai pasigirtų, žadėjo kieme vos ne dangoraižį pastatyti. Tik akių dūmimas buvo, pažadai kalbomis ir baigėsi“, – šnekėjo vyras.
Ko šiandien labiausiai trūksta?
„Nežinau atsakymo. Pagalbos neprašau. Ką, nejaugi dejuot visą gyvenimą? Kiti dėl visko skundžiasi, dėl visokių mažmožių. Žinoma, dabar daug sunkiau nei anksčiau. Tada gyvenai, dirbai su rankom. Dabar yra kitaip, tenka susitaikyti“, – sakė V.Audzevičius.
Gyvena labai užsisklendęs
Ramygalos seniūnas Valdas Chirv irgi buvo gavęs signalų, kad vėjais leidžiami labdaringai į V. Audzevičiaus sąskaitas pervesti pinigai. Jis raštu kreipėsi į banką, prašydamas informacijos apie lėšų judėjimą. Bankas atsakė, jog žinių apie privataus asmens disponuojamas lėšas negali pateikti.
„Kai dar su Ilona gyveno, buvo įtarimas, kad gyvena per išlaidžai: du nešiojamieji kompiuteriai namie, ar tikrai tiek jiems reikia? Jis anksčiau gyveno vargingai, svarstėme, gal nemoka su didelėmis sumomis elgtis, gal per daug geraširdiškai pinigais dalinasi?“ – kalbėjo seniūnas.
Kai seniūnijos darbuotojai sužinojo, kad I. Ragauskienė neįgalų vyrą paliko, iš karto nuvažiavo pas V. Audzevičių.
„Pasiūlėme pagalbą, kad kasdien gali ateiti socialinis darbuotojas. Juk be rankų net paprasti buitiniai dalykai neįveikiami. Neįsivaiduoju, kaip apsirengti, pavalgyti, protezus užsidėti be kitų pagalbos. Bet jis mus išprašė. Sakė, kiek savimi gali pasirūpinti, tiek užtenka“, – pasakojo seniūnas.
Tą kartą V. Audzevičius seniūnijos darbuotojams prisipažino, kad tikrai mušė draugę, todėl ši jį ir paliko.
„Jis atkaklus jaunas vyras, kiek galėdamas stengiasi prisitaikyti prie dabartinės sveikatos būklės, išmoko rašyti, pats nusipirko malkų, atsiuntėme tik žmogų padėti sukrauti. Jis turi socialinės darbuotojos telefono numerį, sako, kai nebeišsivers, paskambins, o šiaip nenori bendrauti, nenori apie savo bėdas kalbėti“, – sakė seniūnijos socialinė darbuotoja Laimutė Chirv.
Ji patikslino, kad V. Audzevičius turi Panevėžyje gyvenančią seserį ir su jos šeima bendrauja.
