TULPĖ
Tulpės– gėlės, kurios asocijuojasi su Kovo 8-ąja arba su Olandija. Tačiau šios gėlės pradėtos auginti senovės Persijoje. Dėl žiedo formos panašumo su galvos apdangalu, kurį nešiojo persai, jos vadinosi „diulbaš“ arba „tiurban“.
Iškalbingieji Rytų šalių poetai, apdainuodami tulpės grožį, pastebėjo, jog „ši gėlelė neturi kvapo, kaip kad gražuolis povas neturi dainų“. Už tai tulpės išsiskyrė savo ryškiomis spalvomis, kaip povai – margomis uodegos plunksnomis.
Į Europą tulpės atkeliavo tik antroje XVI a. pusėje Austrijos imperatoriaus pasiuntinio Ogier Ghiselino de Busbecqo dėka. Dėl šių gėlių europiečiai pamišo. Tulpėmis žavėjosi Austrijos imperatorius Pranciškus II, prancūzai – kardinolas Richelieu, rašytojas ir filosofas Voltaire'as, karalius Liudvikas XVIII, kuris ėmė rengti tulpių šventes.
Kai tulpės atkeliavo iki Olandijos, tapo aišku, kad čia jos įsišaknys ilgam: tulpių svogūnėlių kainos pranoko aukso. Amsterdamo centre iki šiol stūkso akmeninis pastatas, nupirktas vos tris tulpių svogūnėlius.
Tulpė – tikros ir stiprios meilės simbolis. Apie šią meilę pasakoja legenda. Persų princas Farchadas, beprotiškai įsimylėjęs gražuolę Širiną, svajojo apie vedybas ir nuostabią šeimą. Pikti priešai paskleidė gandą, kad Širina nužudyta. Princas iš sielvarto išprotėjo. Farchadas užginė savo žirgą ant uolos ir krito žemyn – be mylimosios jis nebenorėjo gyventi. Ten, kur ištiško princo kraujas, išsiskleidė nuostabios raudonos gėlės – tulpės.
Beje, geltonos tulpės visiškai nereiškia skyrybų. Sklando legenda, jog būtent geltonos tulpės žiede buvo pasislėpusi laimė. Tačiau niekas nesugebėjo priversti atsiskleisti gėlės žiedo iki tol, kol į rankas jo nepaėmė mažas berniukas. Nekalto vaiko rankose žiedas prasiskleidė ir pasklido laimė. Nuo tada geltonos tulpės laikomos džiaugsmo ir laimės simboliu.
ROŽĖ
Rožė nuo seno laikoma gėlių karaliene. Tačiau pastaruoju metu vis mažiau moterų ją įvardija savo gražiausia gėle.
Senovės legenda pasakoja, jog indų meilės, laimės ir grožio deivė Lakšmė gimė rožės žiede, kuris turėjo 108 didelius ir 1008 mažus lapelius.
Senovės Graikijoje sklandė legenda, jog rožė atsirado iš baltos jūros putos, kuri dengė grožio deivę Afroditę, kai ši brido iš jūros. Afroditė ir pavertė rožę meilės simboliu: skubėdama į pasimatymą su mylimuoju, ji įsidūrė koją į baltos rožės spyglį. Aptaškytas deivės krauju baltas rožės žiedas virto raudonu.
Yra ir krikščioniška legenda apie rožę. Archangelas Gabrielius nupynė tris rožių vainikus švenčiausiajai Mergelei Marijai: baltų rožių vainikas simbolizavo džiaugsmą, raudonų rožių – jos kančią, geltonų – šlovę.
Rožių spalva ir šiandien daug ką pasako. Raudona rožė – meilės prisipažinimas, balta – tyrumo ir švelnumo išraiška, oranžinė – noras, rožinė – pasitikėjimas, o geltona išreiškia nuoširdumą.
GERBERA
Gerbera laikoma viena iš pačių pozityviausių gėlių. Ji simbolizuoja džiaugsmą, jausmų tikrumą ir gaivumą.
Pasak legendos, viena gražuolė miško nimfa, neapsikentusi per didelio gerbėjų dėmesio, pasivertė gerbera.
Psichologai teigia, jog margaspalvė gerberų puokštė gali akimirksniu pakelti nuotaiką ir pagyvinti net niūriausią patalpą.
Viena iš gerberos reikšmių – nekaltumas ir kuklumas, kita – tyrumas. Gerberų puokštės dovanojamos norint prisipažinti apie jausmų nuoširdumą, sąžiningumą ir paprastumą. Šios gėlės reiškia rimtus ketinimus ir ilgalaikę meilę.
MIMOZA
Amerikos aborigenai (iš ten ir kilusi ši gėlė) buvo įsitikinę, kad mimozos gali sužadinti seksualinį aktyvumą. Taip pat egzistuoja prietaras, jog mimoza gali atpažinti gudrias ir veidmaines moteris – jų rankose mimozos žiedeliai tarsi susitraukia iš baimės prieš klastą ir gudrumą.
ALSTROMERIJA
Ši gėlė – Saulės dievo dovana inkams. Jie tikėjo, kad alstromerija, kitaip dar vadinama inkų lelija, gali padėti keblioje situacijoje pasislėpti nuo priešų arba paversti žmogų paukščiu ar gyvūnu.
Gėlių kalboje alstromerija išreiškia norą pasakyti mielą ir neįkyrų komplimentą, pabrėžti grožį ir žavesį tos, kuriai teikiama puokštė šių gėlių.
Baltų alstromerijų puokštė reiškia rimtus vyro ketinimus. Šios gėlės – tradicinės nuotakos puokštėse. Įpintos į plaukus jos simbolizuoja tyrumą ir skaistumą.
Taigi, jeigu mylimasis jus nustebino įteikdamas baltų alstromerijų puokštę, tai gali reikšti, jog netrukus jis jums įteiks sužadėtuvių žiedą ir savo širdį.
HIACINTAS
Su šia kvapnia gėle susiję daugybė senovės legendų.
Senovės Graikijoje Hiacintas buvo Spartos karaliaus sūnus ir dievo Apolono numylėtinis. Vienoje iš sporto rungčių, Apolono sviestas diskas netyčia pataikė tiesiai į Hiacintą. Jaunuolio kraujo lašai ištiško ant žalios žolės, kurioje prasiskleidė nepaprasto grožio ir stoto rausvai alyvinės gėlės.
Rytų šalyse manoma, kad būtent iš susiraičiusių hiacintų žiedų gražuolės išmoko sukti garbanas.
Gėlių kalboje hiacintas visuomet reiškia ryškumą ir išskirtinumą. Baltas hiacintas simbolizuoja gilią simpatiją, melsvas – santykių harmoniją ir ištikimybę, raudonas – norą artimiau susipažinti ar net suvilioti, o geltonas išreiškia pavydą.
IRISAS
Pasak legendos, pirmasis šioje žemėje pražydęs irisas buvo toks nuostabus, kad juo grožėjosi ne tik gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai, bet ir vanduo bei vėjas, kurie vėliau išnešiojo gėlės sėklas po visą žemę.
Irisu gėlę pavadino Hipokratas, deivės Iridės, kuri nusileisdavo žemėn pranešti žmonėms dievų valią nuo vaivorykštės, garbei.
Kita legenda pasakoja, jog irisai pražydo iš žvejo žmonos, nesulaukusios iš jūros grįžtančio vyro, ašarų.
Irisai laikomi taikos ir ramybės, tikėjimo ir vilties, vyriškumo ir drąsos simboliu. Šių gėlių puokštė gali būti atsiprašymo už padarytas skriaudas ar klaidas išraiška.
FREZIJA
Frezija – aristokratiška gėlė, simbolizuojanti nekaltumą ir draugystę. Frezija ji pavadinta vokiečių gydytojo ir botaniko Friedricho Heinricho Theodoro Freese'o garbei.
Frezija taip pat turi gražią legendą. Kartą jauna ir nerūpestinga Pavasario deivė užsnūdo vidury pievelės, nespėjusi po žemę paskleisti šilumos. Vėjas, Šaltis ir Baltoji Pūga susimokė uždaryti ją ledo rūmuose ir grąžinti į žemę Žiemą. Šaltis pavertė jos širdį ledo kruopelyte, o Pūga užklojo deivę sniegu. Regis, niekas nebepažadins Pavasario deivės, o gamta taip ir nesulauks šilumos. Tuomet sunerimo gražioji frezija. Ji pradėjo tilindžiuoti savo varpeliais ir pažadino deivę.
Pagal šią legendą frezijos žiedai iki šiol reiškia jaunystę ir pasitikėjimą.
NARCIZAS
Legendą apie gražuolį Narcizą, pamilusį savo atspindį vandenyje, žino daugelis. Nimfa Echo, pamilusi gražų jaunuolį Narcizą, buvo jo atstumta. Įpykusi ji išpranašavo jam meilę be atsako. Taip ir įvyko. Pasilenkęs virš upelio atsigerti, Narcizas išvydo savo atvaizdą ir sustingo. Pakerėtas savo grožio jis nebegalėjo nei gerti, nei valgyti, nei miegoti. Narcizas gėrėjosi savimi tol, kol mirė. Toje vietoje, kur jis mirė išaugo nuostabi gėlė.
Narcizas tarsi sako: „Būk toks nuostabus amžinai“. Būtent ši gėlė ir išreiškia meilę be atsako.
GVAZDIKAS
Su gvazdiku siejama viena iš žiauriausių legendų. Grįždama po nesėkmingos medžioklės deivė Artemidė išgirdo linksmą dainą dainuojantį piemenį. Apkaltinusi jaunuolį, kad savo dainomis jis išbaidė visus paukščius, už bausmę ji išdrėskė jam akis. Atsitokėjusi ir pamačiusi ką padarė, deivė numetė akis į žolę, kur jos virto nuostabiomis gėlėmis su tamsiais viduriukais – tarsi vyzdžiais.
Žinant šią legendą, dovanoti šias gėles nėra labai malonu, nes jos asocijuojasi su gedulu. Vis dėlto į “nedovanotinų“ sąrašą jų įtraukti nereikėtų, nes šios gėlės sugeba perduoti visą spektrą jausmų: nuo susižavėjimo (raudoni gvazdikai) ir švelnumo (balti gvazdikai), iki nepastovumo (geltoni gvazdikai) ir netgi jausmų atsisakymo (tai išreiškia margaspalviai gvazdikų žiedai).
Parengė Erika Zabulėnienė
