Knygoje „Mano vaikai nesipyksta“ autorės pataria, kaip padėti savo vaikams gyventi taikiai, kad ramiai gyventumėte ir jūs.
Autorės nesutinka su mintimi, kad nuolatiniai nemalonūs konfliktai tarp vaikų yra natūrali ir neišvengiama šeimos gyvenimo dalis. Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką, kurioje nagrinėjamos tėvų pastangos padaryti savo vaikus lygius ir vienodus.
Kodėl nėra Rojaus ožiukų?
Įsitaisiusi ant sofos su dviem savo sūnumis Biliu ir Rojumi, skaičiau jiems knygą, kurią neseniai buvome pasiėmę iš bibliotekos. Jie pirmą kartą girdėjo pasaką apie tris ožiukus ir po tiltu gyvenantį trolį. Abiem pasaka patiko, tačiau vos baigus skaityti, Rojus puolė į ašaras.
– Kodėl pasakoje buvo tik Bilio ožiukai? Kodėl nėra Rojaus ožiukų? – kūkčiojo jis. Pažadėjau pabandyti surasti pasaką apie Rojų, bet jis vis tiek negalėjo nurimti. Ar galite tai įsivaizduoti? Net ir skaitydama pasaką, turiu sukti galvą, ką daryti, kad nė vienas iš jų nesijaustų nuskriaustas.
Nukirptų plaukų istorija
Kol buvau maža, mano plaukai buvo rusvos spalvos, ploni ir sušokę sruogomis, tuo tarpu mano sesuo puikavosi juosmenį siekiančiomis nuostabiomis auksinėmis garbanomis. Mano tėtis visuomet ypač žavėjosi jos plaukais ir vadino ją savo Auksaplauke.
Vieną naktį jai miegant, prisėlinau prie jos lovos pasiėmusi mamos siuvimo žirkles ir nukirpau tiek plaukų, kiek pavyko pasiekti. Kitą rytą seseriai žvilgtelėjus į veidrodį pasigirdo klyksmas. Mama bėgte įbėgo į kambarį ir vos ją pamačiusi pradėjo isteriškai šaukti. Bandžiau slėptis, bet mama mane surado.
Apšaukusi ir išbarusi mane pasakė, kad už bausmę turėsiu sėdėti savo kambaryje likusią dienos dalį, kad apgalvočiau, ką padariau. Berods, truputį gailėjausi taip pasielgusi, bet ne pernelyg, nes dabar mes pagaliau buvome lygios.
Nukirptų plaukų istorija II
Mūsų šeimoje gražius plaukus turėjau aš, o mano mama buvo užvaldyta minties visiems visko duoti po lygiai. Ji buvo įsitikinusi, kad su mano seserimi ir manimi būtina elgtis visiškai vienodai, kad neturėtume priežasties pavydėti viena kitai.
Kartą ji nusprendė, kad, jei mano sesuo neturi garbanotų plaukų, jų nereikia ir man, todėl nuvedusi mane pas kirpėją paprašė nurėžti visas mano garbanas. Atrodžiau it apipešiotas viščiukas. Visą likusią dienos dalį praverkiau niekam netardama nė žodžio. Net ir dabar man sunku atleisti mamai už tai, ką ji padarė.
Lygių žindymo galimybių politika
Gimus pirmajam vaikui, labai norėjau ją maitinti pati, tačiau dėl sveikatos priežasčių to negalėjau daryti. Po kelerių metų, kai gimė antroji dukra, nusprendžiau nežindyti ir jos. Ne todėl, kad nebūčiau galėjusi, ir ne todėl, kad būčiau labai nenorėjusi.
Baiminausi, jog pirmoji dukra, kada nors apie tai sužinojusi, nesijaustų nuskriausta, kad jos sesuo gavo tai, ko neturėjo ji. Tuo metu tai atrodė vienintelis teisingas sprendimas, tačiau dabar suprantu, kaip absurdiškai elgiausi.
Niekada jiems ledo nebus gana
Niekada nepamiršiu tos vasaros dienos, kai nusprendžiau sutvarkyti didįjį garaže stovėjusį šaldiklį ir ištirpdyti per dvejus metus susikaupusį ledą. Vaikai buvo apsirengę maudymosi kostiumėliais ir žiūrėjo, kaip nešioju karšto vandens puodus, kad ledas greičiau atsileistų.
Po kiek laiko viskas pradėjo akimirksniu tirpti. Paėmusi didžiulį ledo gabalą juokais jį mestelėjau link vieno iš vaikų sakydama:
– Štai, atsigaivinkite ledais.
Bematant prisistatė ir likę du:
− Ir aš! Ir aš noriu!
Pačiupusi dar du didelius gabalus kyštelėjau ir jiems. Tuomet jauniausiasis pradėjo šaukti, kad vyresnieji turį daugiau ledo.
– Nori dar? – tariau. – Štai, prašau. – Ir jam prie kojų išpyliau visą puodą ledo. Dabar pradėjo rėkti anuodu:
– O dabar jis turi daugiau.
Į jų pusę numečiau dar du pilnus puodus ledo, o pirmasis ėmė šaukti, kad dabar jie turį daugiau.
Tuo metu visi trys vaikai jau buvo iki kulkšnių lede, bet vis tiek jiems buvo negana. Kiek galėdama skubėjau jiems po kojų mėtyti didžiulius ledo luitus. Nors jiems teko ištisai šokinėti, nes nuo šalčio kojas pradėjo skaudėti, jie vis tiek prašė jo dar ir dar, kad, neduok Dieve, kuriam nors vienam jo nekliūtų daugiau.
Tada aš ir suvokiau, kaip beviltiška bandyti su visais visuomet elgtis vienodai. Vaikams niekada nebus gana, o aš – būdama mama – niekada nesugebėsiu duoti pakankamai.
Visi pasakojimai buvo įdomūs, tačiau paskutinysis pataikė tiesiai į tikslą. Visi pamatėme, kokie beprotiški dalykai pradeda dėtis, kai vaikai ima reikalauti visko po lygiai, o tėvai jaučia būtinybę įvykdyti jų reikalavimus. Trumpam susimąstęs vienas tėvas tarė:
– Suprantu, kad bandant su kiekvienu elgtis vienodai galima prieiti iki absurdiškų dalykų, tačiau ką daryti, kai vaikai pradeda „spausti“?
– Pavyzdžiui, kaip? – paklausiau.
– Pavyzdžiui, pradeda dejuoti, kad elgiesi nesąžiningai arba kad „tu jai davei daugiau“ arba „jį labiau myli“.
– Sau galite pasakyti, – tariau, – kad nors ir atrodo, kad jie visko nori po lygiai, iš tiesų taip nėra.
Jis klausiamai pažvelgė į mane.
Paaiškinti nebuvo lengva. Papasakojau jiems istoriją apie jauną žmoną, kuri netikėtai paklausė savo vyro:
– Ką labiau myli? Savo mamą ar mane?
Jei jis būtų atsakęs „Aš jus abi myliu vienodai“, būtų turėjęs didelių nemalonumų, tačiau jo atsakymas skambėjo taip:
– Mano mama yra mano mama. Tu esi nuostabi aistringa moteris, su kuria noriu praleisti visą likusį savo gyvenimą.
– Kai esi mylimas vienodai su visais, – tęsiau toliau, – kažkaip susidaro įspūdis, kad esi mylimas mažiau. Kai esi mylimas individualiai – už tai, kad esi išskirtinis, – vadinasi, kad tave myli taip stipriai, kaip mes to ir trokštame.
