Tauragė, Ignalina, Jieznas – trys dienos iš eilės vakarai, kurie aktorei D.Kazragytei reikalingi kaip vanduo. Atokiuose miestuose ji ypač laukiama, o kai kartą užsuko į Alytaus koloniją, salėje plojo 80 vyrų. Tokių vakarų aktorė nevadina kūrybiniais.
„Aktorinio meistriškumo prasme nieko nauja neparodau”, – kalbėjo daugiau nei prieš 10 metų iš teatro pasitraukusi menininkė.
D.Kazragytė nesikremta, kad saitai su scena liko menki, nors spektaklyje „Astrida”, skirtame vaikams, ji dar atlieka rašytojos Astridos Lindgren vaidmenį.
Teatras – ne vienintelis dalykas, su kuriuo atsisveikinta.
D.Kazragytė liko su randu širdyje, kurį įrėžė skyrybos su aktoriumi Viktoru Šinkariuku, įvykusios po 28 kartu praleistų metų, ir kaltės jausmas, kad neišgelbėjo buvusio sutuoktinio nuo alkoholio ir tragiškos mirties.
Naująja V.Šinkariuko mūza buvo tapusi jo mokinė 23 metais jaunesnė Goda Piktytė, kurią jis vedė 2001-aisiais. Kai aktoriaus kasdienybe tapo degtinė su alumi, jo antroji santuoka taip pat subyrėjo.
2008-ųjų rugsėjį V.Šinkariuko širdis sustojo, jis buvo rastas negyvas namuose.
D.Kazragytė po šios tragedijos sunkiai atsigavo. Moteris retai matosi su sūnumi Tomu (42 m.), rašančiu pjeses ir leidžiančiu knygas.
Kiek išgali, ji remia šešiolikmetį anūką Nikolą, gyvenantį Vilniuje, nors su juo nebendrauja net telefonu.
Kai D.Kazragytė išleidžia naują knygą, vis sako, kad tai – paskutinė knyga. Taip buvo pernai rugsėjį, pasirodžius septintai jos knygai „Raudoni sandaliukai”.
Ji nežino, iš kur kyla impulsas, kaip sugula nelaimingi veidai, atmintyje atgyja istorijos. D.Kazragytė nevadina savęs rašytoja.
Kol mintys sugula į knygą, prabėga 6–7 mėnesiai. D.Kazragytė neturi kompiuterio, rašo ranka ant popieriaus, nedaro jokios pertraukos.
Tada aplinka jai pasidaro nesvarbi. Kartais moteris užsikaičia kruopų pilną puodą, kad pakaktų kelioms dienoms ir nereikėtų gaišti laiko. Ji nėra reikli maistui.
Aktorei pakanka pensijos, ji net gali nusipirkti šokolado, riešutų. Pakanka pietums dviejų bananų ir mineralinio vandens, ypač tada, kai vakare laukia kūrybinis vakaras. Sočiau pavalgiusi aptingtų, neliktų energijos.
D.Kazragytė nesiskundžia ir sveikata, nors 2009-aisiais mintyse buvo atsisveikinusi su pasauliu.
Tąsyk gydytojai atkreipė dėmesį į cento dydžio rausvą dėmelę ant rankos. Ištyrus paaiškėjo, kad tai – karcinoma.
Pašalintas piktybinis navikas buvo paviršinis, todėl neprireikė nei chemoterapijos, nei švitinimo.
Kai po onkologinės operacijos vėliau skydliaukėje buvo aptikta mazgelių, aktorė nebuvo tokia tikra dėl savo ateities. Todėl nėrė į apmąstymus, ją apėmė liūdesys.
Dar vėliau atlikus papildomus tyrimus gydytoja pasakė: „Viskas gerai, nėra piktybinės ligos, ateisite po metų.” Tada aktorė netgi nuliūdo.
Ji mano, kad scenoje vaidinti vėžiu sergančią moterį sunkiau nei tikrovėje susidurti akis į akį su šia liga.
Apie karcinomą, kuri buvo atsitiktinai aptikta, aktorė žinojo kur kas daugiau iš savo patirties, nes dešimt metų vaidino vėžiu sergančią Uršulę tuomet populiarioje Juozo Montvilos pjesėje „Didysis geismas”.
Taip susiklostė, kad neįtikimai daug žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su šiuo spektakliu apie sergančiuosius vėžiu, vėliau patys susirgo onkologinėmis ligomis ar net mirė nuo jų.
– Ar norėtumėte parašyti atsiminimų knygą apie V.Šinkariuką? Niekas jo taip gerai nepažinojo kaip jūs, – paklausiau D.Kazragytės.
– Ne, tai būtų klaida. Tiek, kiek parašiau apie Viktorą knygoje „Ramybės nerimas”, pakanka. Jeigu dar rašyčiau, būtų fantazavimas. Negaliu laužti iš piršto.
– Ką dabar veikia jūsų sūnus Tomas?
– Esame vienas prie kito prisirišę, nors retai matomės. Tomas mėgsta vienatvę, aš – taip pat. Jis beveik su niekuo nebendrauja, yra vienišius.
Tomas yra išsiskyręs, pesimistas, nesidomi tuo, kas darosi pasaulyje. Jis ir toliau rašo pjeses, leidžia knygas, o kas jo gelmėje – nežinau.
Mudu su sūnumi kalbame apie knygas, tikėjimą, gyvenimo prasmę, kiti dalykai jo nedomina. Jo nepaklausi, kokį pirkti šaldytuvą, čiužinį ar drabužį.
Tomas kartais sako: „Norėčiau pirmas numirti.”
Aš atkertu: „Žiauru, tu esi egoistas, nori, kad aš tave pergyvenčiau?”
O jis man atsako: „Jei tavęs nebūtų, nežinočiau, kaip gyventi.”
Tuo netikiu, Tomas ir po manęs gyventų, jis tik taip sako.
Tomas eina savo keliu. Aš taip pat turiu savo kelią – dar vaidinu, keliu žmonėms nuotaiką, bet taip nėra, kad labai to trokštu. Mano tokia misija.
– Ar jaučiatės kalta dėl Viktoro netikėtos mirties?
– Viktoras buvo priešybė sūnui Tomui. Jis norėjo gražiai rengtis, maloniai kvepėti, jis buvo pilnas puikybės ir troškimo, kad juo žavėtųsi. Jis norėjo patikti moterims ir patiko, nes po spektaklių gaudavo daug rožių.
Viktoras norėjo būti žavus, mylimas, giriamas. Bet tai buvo tik paviršius. Niekas nežino, kas buvo giliau, kas jį nugramzdino.
Juk negaliu sakyti, kad Viktorą nugramzdino vien alkoholis ar tai, kad mudu išsiskyrėme.
Jis galėjo puikiai dirbti su savo nauja žmona Goda, galėjo statyti spektaklius. Galėjo daug uždirbti, nes buvo kviečiamas į kitus teatrus.
Būkime atviri, Viktoras sunaikino save. O kodėl? Aš nežinau. Todėl negaliu rašyti knygos apie jį.
– Kas dar neduoda ramybės?
– Kodėl mes su Viktoru susitikome? Negi suvedė vien profesija? Manau, meilė, aš jį beprotiškai mylėjau, jis man buvo gražiausias ir tobuliausias vyras.
Taip pat nerandu atsakymo, kodėl kiti žmonės iki senatvės lieka kartu, yra vienas kitam atrama.
O vaikai? Mes, tėvai, esame įsikalę, kad jie yra mūsų nuosavybė. Bet taip nėra.
– Ar neskauda širdies, kad nutrūko ryšys su anūku?
– Čia kita kalba. Nusiraminau, supratau, kad taip yra teisinga. Mano anūkas gyvena Vilniuje, jo mama yra ištekėjusi, susikūrė nauja šeima.
Nikolui – jau šešiolika. Iki 13 metų jis kiekvieną vasarą praleisdavo pas mane kaime, prie Lakajos ežero.
Prasidėjus paauglystei, jam tai pasidarė neįdomu. Mudu beveik nebendraujame – nei jis man skambina telefonu, nei aš. Kiek galiu, padedu materialiai, žodžiu, vietoj alimentų.
Aš pasakiau Nikolui: „Esi jau ne vaikas, žinai, kad aš tave myliu. Jei tau manęs reikės, būsiu šalia ir kiek galėsiu, padėsiu.” Manau, šią vasarą jis atvažiuos pas mane.
Nikolas yra ne tik mano, bet ir dailininko Lino Katino anūkas. Jo mama – irgi dailininkė, tai daug ką pasako. Jis yra meniškos prigimties. Nikolas gabus, mokosi groti gitara, bet iš jo sklinda liūdesys.
– Ar liūdesys – meniškos prigimtis ženklas?
– Atsiimdamas Nobelio premiją prancūzų rašytojas Albert’as Camiu pasakė, kad menininkas optimistas gali būti tik idiotas.
Aš taip pat nesu didelė optimistė. Namie neturiu interneto, kompiuterio, nors turiu televizorių, nes kartais norisi sužinoti, kas vyksta pasaulyje.
Nemezgu, nors mes, aktorės, mezgėme sovietiniais laikais, tada sukome galvą, iš kur gauti mezgimo siūlų, kaip jų parsivežti iš užsienio. Dėvėtų drabužių parduotuvėje galiu gauti visko, ko noriu.
Užtat turiu daug laiko, galiu skaityti, eiti, kur noriu, kad ir į bažnyčią, į ąžuolyną pasižiūrėti varnų, man nereikia niekur skubėti.
Svarbu turėti tikslą, kitaip puola depresija. Žinau, kad nuo to kenčia daug moterų, bet bijo tai pripažinti.
Rytais atsiranda toks susidvejinimo jausmas, vidinis liūdnumas. O tai – sunkus išbandymas, nes pasaulis pasidaro neįdomus.
O šiais laikais visi žmonės privalo būti laimingi, šypsotis, džiaugtis. Tokia dabar mada.
– Ar laukiate dienos, kai vyksite į sodybą prie Lakajos ežero?
– Kai neturiu ko laukti, tai laukiu žydinčių pievų, šilumos. Gamta jaudins mane iki paskutinės dienos.
Tačiau užėjus depresijai šis jausmas slopsta – jau 70 kartų jau regėjau tą patį: kaip kraunasi pumpurai, žydi gėlės, krinta lapai, pirmos snaigės.
O seno žmogaus vaizduotė mato gerokai į priekį, todėl nebelieka šviežumo, nelieka aistros.
Prisipažinsiu, mane degino aktorystės aistra, norėjau būti talentinga, kad kiti pastebėtų, kad gaučiau naują vaidmenį. O dabar esu laisva.
Jau seniai nėra taip, kad prieš susitikimą su žiūrovais man iš jaudulio džiūtų lūpos. Tik noriu, kad jie veltui negaištų.
Savo gyvenimo dar nekasu į duobę, galiu pasakoti apie tai, kas rūpi ne tik man, bet ir kitiems žmonėms.
