Laima ir Saulius Sintautų vidurinėje mokykloje, Šakių rajone, buvo bendraklasiai.
Nors šiltus jausmus vienas kitam mokykloje puoselėjo ne vienus metus, po išleistuvių išsiskyrė ir vėl susitiko tik po dvidešimties metų.
Suvedė klasės susitikimas
„Aš dažnai prisimindavau Saulių, bet jis klasės susitikimuose niekada nepasirodydavo.
Po ilgo išsiskyrimo pasimatėme, kai mūsų buvusi klasė šventė mokyklos baigimo dvidešimtmetį. Nuo to laiko daugiau nebesiskyrėme”, – „Sostinei” pasakojo 38 metų Laima.
Aštuoniolikmetė Agnė, šešiolikos metų Miglė, dvynukai Karolis ir Deimantas – keturiolikmečiai, Saulei jau sukako dvylika, Lukui – dešimt, Robertui – aštuoneri, Gabijai – penkeri.
Dvidešimtmetė Laura – šiuo metu dirba užsienyje. Tokiai Žukauskų šeimynai šių metų liepą sukaks dveji bendro gyvenimo metai.
Išėjo trumpam ir nebegrįžo
„Mano vaikų motina vieną vakarą išėjo palydėti draugės ir namo daugiau negrįžo. Ilgai nežinojau, kur ji dingo, kol gal po metų sulaukiau skambučio iš vienos Vilniaus ligoninės, kurioje ji buvo gydoma.
Išgelbėti jos nepavyko, nes alkoholis jau buvo pažeidęs visus gyvybiškai svarbius organus”, – apie savo gyvenimą pasakojo 38 metų Saulius.
Buvusi jo gyvenimo draugė ilgai sirgo priklausomybe nuo alkoholio ir, nors buvo įkalbinėjama gydytis, rasdavo įvairiausių būdų išsisukti.
„Ne kartą siūliau jai gultis į bet kokią ligoninę ar gydytis privačiai, būčiau ir pinigų tam uždirbęs, bet ji mane nuolatos apgaudinėdavo. Dėl to buvome kelis kartus išsiskyrę.
Kartą net bažnyčioje prieš Dievą prisiekė man, kad daugiau niekada nemeluos, nebegers, bet vis tiek gėrė. Nieko nepadarysi – jei žmogus pats nenori gydytis nuo alkoholizmo, net artimiausi žmonės jo priversti negali”, – pasakojo S.Žukauskas.
Nors su savo vaikų motina Saulius gyveno nesusituokęs, kaip savomis rūpinosi jos dviem dukterimis iš pirmosios santuokos.
„Glaudėmės viename bendrabučio kambarėlyje Baltupiuose – vieni miegodavo ant grindų, kiti – lovose.
Kasdien privalėjau suktis kaip išmanydamas, tačiau man svarbiausia būdavo, kad vaikai visada būtų pavalgę, apskalbti, o namai – švarūs”, – vyriškai kalbėjo Saulius.
Su vyru artimo ryšio nejautė
„Šešiolika metų gyvenau su savo dukterų tėvu, tačiau šilumos ir artumo jam nejaučiau.
Gyvenome lyg visiškai svetimi žmonės, o kai per klasės susitikimą atsisėdau šalia Sauliaus, supratau, jog jis – mano žmogus.
Atrodė, kad tų 20 išsiskyrimo metų ir nebuvę”, – savo jausmus Sauliui nusakė Laima.
Per tą lemtingą klasės susitikimą ji su vyru jau buvo išsiskyrusi ir dirbo Vokietijoje. Kartu su ja buvo išvykusios ir dukterys.
Tai, kad po santuokos su Sauliumi teks tapti net aštuonių vaikų (Laimos vyriausia duktė ir dvi vyro podukros jau gyvena atskirai. – Red.) motina, Laimos nebaugino: „Atrodė, kad taip ir turi būti. Atrodė, kad anksčiau savo vietos gyvenime neturėjau, o dabar jau turiu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad gyvename be jokių problemų, bet svarbiausia, kad mūsų santykiai su Sauliumi – nesumeluoti, šilti. Tai jaučia ir vaikai.”
Surado gimdytojos kapą
Laima pasakojo, kad kai pirmą kartą Sauliaus vaikai ją pavadino mama, o ne vardu, širdį pervėrė graudus jaudulys: „Dabar jau visai natūralu, kad jie kreipiasi į mane kaip į mamą, nors dar kartais prisimena ir savo tikrąją motiną. Vienas berniukų kartą pastebėjo: „Tu pasidažei gražiau, nei mūsų senoji.”
Neseniai Laimai su Sauliaus vaikais teko išgyventi skaudžias jų motinos kapo paieškas.
Surinkusi visus vaikus ji nuvažiavo į Karveliškių kapines ir beveik visą dieną užtruko, kol rado kapą: „Neabejoju, kad privalėjau tai padaryti, nes vaikams reikia žinoti, kur palaidota jų motina.
Prie jos kapo pravirko tik Saulė ir Lukas, o kiti keturi vaikai emocijų neparodė.”
Netekęs darbo tapo aukle
Žukauskų namuose diena prasideda apie šeštą valandą ryto, kai Laima keliasi ir ruošiasi į darbą Vilniaus jėzuitų gimnazijos pieno bare, o Saulius išlydi vaikus į mokyklą.
„Šiuo metu esu bedarbis. Kita vertus, gal ir gerai, kad nedirbu, nes mažajai penkiametei dukrai Gabijai nepavyko patekti į darželį, nors buvome ją užrašę net į penkis aplinkinius darželius.
Ta naujoji savivaldybės tvarka, kai sudaroma viena bendra darželių eilė, nieko gera nedavė. Anksčiau buvo daugiau aiškumo”, – guodėsi Saulius, keturiolika metų Vilniuje dirbęs padavėju bei barmenu.
Jam yra tekę ragauti ir statybininko duonos.
Iš valstybės paramos negauna
Žukauskams pastaruoju metu sunku ne tik dėl to, kad šeimos galva neturi darbo.
„Ne kartą esu girdėjusi, kad įvairias išmokas ar kompensaciją už komunalines paslaugas gauna ir stikliuko nevengiantys vilniečiai, o mūsų pajamos valdžiai kažkodėl atrodo per didelės”, – stebėjosi Laima, gimnazijoje uždirbanti minimalią tūkstančio litų algą.
Pasak Sauliaus, gauti kompensaciją už komunalines paslaugas trukdo tai, kad socialinis trijų kambarių butas Pilaitėje yra gautas jo podukros vardu, kuri šiuo metu dirba užsienyje.
„Tai mums trukdo butą perregistruoti savo vardu. Galbūt ši procedūra įmanoma ir podukrai nedalyvaujant, bet savivaldybėje vis nepavyksta tiksliai sužinoti, kaip savo vardu perregistruoti butą”, – Saulius.
„Šią žiemą mums dažnai tekdavo rinktis, ar sumokėti už buto komunalines paslaugas, ar nusipirkti pavalgyti”, – antrino vyrui Laima.
Vaikai užsidirbo ir patys
Apie sunkumus su vaikais Žukauskai stengiasi nekalbėti, bet jie, ko gero, patys supranta, kad tėvams nelengva išlaikyti tokią didelę šeimyną.
Todėl, kai tik šiemet prasikalė pirmosios žibuoklės, vyresni vaikai jų puokšteles pardavinėjo prie netoliese esančio prekybos centro.
Uždarbis buvo neblogas – per porą dienų pavykdavo užsidirbti net po penkiasdešimt litų.
Dar geriau Žukauskų vaikams pernai sekėsi užsidirbti vasarą renkant žemuoges, kurių Pilaitės apylinkėse itin daug.
„Kol vieni vaikai uogas pardavinėdavo, kiti rinkdavo ir šviežias nešdavo į pardavimo vietą.
Žemuogės juk brangios. Pačių pirmųjų stiklinė kartais kainuoja net penkis litus”, – apie vaikų mėginimą užsidirbti pasakojo Saulius.
Jis taip pat džiaugėsi, kad vaikai vien sau užsidirbtų pinigų neišleidžia: „Juk galėtų už visus pinigus prisipirkti saldumynų arba patenkinti kitas savo užgaidas, bet kartais net stebiuosi, kad jie nepamiršta ir mūsų su Laima. Visada mums ką nors nuperka.”
Nors Žukauskai sunkiai suduria galą su galu, jų namuose – puiki tvarka: viename kambaryje gyvena keturios mergaitės, kitame – keturi berniukai, o svetainėje įsikūrę Laima ir Saulius.
Motiną džiugins žibuoklėmis
„Vaikai savo kambarius beveik kasdien susitvarko patys, o visų namų tvarką prižiūri Saulius.
Kartais jo prašau, kad nebūtų toks pedantiškas, nes kai išblizgina namus, baisu ir kokį trupinį ant grindų numesti”, – džiaugėsi savo pagalbininkais Laima.
Šį sekmadienį, per Motinos dieną, ji kokių nors išskirtinių iškilmių nesitiki, nors vaikai niekada nepamiršta jos pasveikinti.
„Kiek žinau, berniukai jau patys kažkokias dovanas sukūrė, tik dar nesako – ką. Kiti vaikai netoli esančiuose miškelyje ir pievose pririnks jau baigiančių žydėti žibučių, o aš pasistengsiu ką nors skanaus paruošti”, – planavo Saulius.
Svajoja apie pajūrį
Kur ir už ką vasarą atostogauja tokia gausi šeimyna kaip Žukauskų?
„Kartu, kaip šeima, dar nesame atostogavę. Dar nesuspėjome. Daug metų dirbęs padavėju ir buvęs tarp žmonių kartais labai pasiilgstu namų ramybės. Man tokios atostogos – priimtiniausios”, – šyptelėjo Saulius.
Laima svajoja apie atostogas Lietuvos pajūryje, kur jai atsiveria kitas, nuo kasdienybės atitolinantis pasaulis: „Prie jūros visai kitoks poilsis, ten man pavyksta užsimiršti, atitrūkti nuo namų rūpesčių.”
Saulius labai norėtų įgyvendinti šią žmonos svajonę, tačiau abejoja, ar šeimos biudžetas atlaikytų tokią kelionę.
Gali būti ir taip, kad visą vasarą teks praleisti namie, Pilaitėje, tenkinantis poilsiu prie ten esančių kelių nedidelių ežerų.
