Tel-Hai akademinio koledžo genderinių tyrimų programos vadovė, klinikinė psichologė Abigail Moore atliko tyrimą, per kurį apklausė 160 moterų ir 159 vyrus. Ji išsiaškino, kad 18,5 proc. moterų ir 17,3 proc. vyrų galvoja, jog prievartautoju gali būti ir sutuoktinis arba nuolatinis partneris, - rašo „Israel News“. Daktarė A. Moore savo tyrimo rezultatais pasidalino su šalies žiniasklaida.
- Ką jūsų atliktas tyrimas gali pasakyti apie Izraelio visuomenę?
- Pirmiausiai tai, kad jis kiek skiriasi nuo kitų tokio pat pobūdžio atliktų tyrimų kitose šalyse. Mūsų šalies visuomenėje seksas su pažįstamu žmogumi prieš moters valią ir norą priimamas kaip išprievartavimas rečiau, nei seksas per prievartą su nepažįstamu.
- Ar daug moterų išprievartauja pažįstami vyrai ar giminaičiai? - Statistikos duomenimis, 75-80 proc. atvejų moteris išprievartauja pažįstami ar sutuoktiniai. Taip pat darbdaviai ir tie, su kuriais moterys susitinka per pirmąjį pasimatymą. Nors pagal gyvuojantį stereotipą, įprasta išprievartavimo forma vis dar laikoma, kai moterį užpuola ir išprievartauja nepažįstamas vyras. Iš tikrųjų tai įvyksta tik ketvirtadaliu atvejų. Mūsų tyrimas parodė, kad labiau paplitęs sekso per prievartą tipas, kuris dažnai suprantamas ne kaip išprievartavimas. Nors, žvelgiant iš įstatymo pozicijos, abiems atvejais kalba eina apie sunkų nusikaltimą – išprievartavimą.
- Tyrimo duomenimis, šį faktą apie 20 proc. vyrų ir moterų supranta skirtingai. Tai reiškia, kad Izraelio visuomenė - patriarchališka?
- Be jokios abejonės. Tai liudija ir apie vyrų socialinį vaidmenį patriarchališkoje visuomenėje, apie vyriško ir moteriško elgesio koncepciją. Juk vyras turi užkariauti moterį, pakerėti ją. Dauguma vyrų būtent taip ir buvo auklėti, taip ir elgiasi, net jei moteris ir nerodo susidomėjimo juo. Todėl pagal patriarchalines „normas“ tai nelaikoma išprievartavimu. - Jūs tyrinėjate šią problemą jau daug metų. Kaip pasikeitė situacija per praėjusius metus?
- Мano moksliniai darbai susiję su įvairiomis išprievartavimo problemomis. Kiek žinau, tai pirmasis tokio pobūdžio tyrimas Izraelyje, tačiau mano išvados sutampa su tomis, kurios buvo gautos ir kitose šalyse. Ten per pastaruosius 20-30 metų nebuvo pastebėta teigiamų postūmių. Tačiau taip pat nereikėtų pamiršti, kad iki antros feministinio judėjimo bangos XX amžiaus 6-7 dešimtmetyje klausimų apie seksą per prievartą, kaip apie bet kurią išprievartavimo formą, visuomenė apskritai neaptarinėjo. Todėl dabar vien diskusijos tuo klausimu jau yra didžiulis pasiekimas.
Nes ir dabar daugumoje trečiojo pasaulio šalių santuokoje apskritai negali būti sekso per prievartą. O atskirais atvejais pagal įstatymą jei žmona priešinasi vyrui ir atsisako santykiauti, ji padaro kriminalinį nusikaltimą. Todėl Vakarų visuomenė pripažįsta kad nei santuoka, nei giminystė, nei pirmoji pažintis nesuteikia vyrams teisės seksualiai prievartauti moteris. - Ar tokie teisminiai procesai, kokie vyko Moshe Katsavos baudžiamojoje byloje, gali pakeisti situaciją? Nes juk buvusio Izraelio prezidento net nuosprendžio tekste buvo parašyta frazė: „prievarta lytinei sueičiai“, o ne „išprievartavimas“? - Теоriškai tai liudija apie jau anksčiau įvykusias permainas visuomenėje. Bet įdomu tai, kad teisėjams iš tikrųjų prireikė laiko, kol jie galėjo pavadinti daiktus savo vardais. Nepaisant to, jų nuosprendis buvo vienareikšmiškas ir tai teismui tik garbė. Tačiau norint pakeisti situaciją iš esmės, tokios ir panašios bylos turėtų baigtis taip pat. Nereikėtų pamiršti, kad M. Katsavos byla davė ir neigiamų pavyzdžių valstybinių institucijų atžvilgiu. Juk prokuratūra buvo pasiruošusi pasirašyti taikos sutartį, įtariamajam panaikinti visus kaltinimus išprievartavimu ir palikti galioti kaltinimą tik dėl seksualinio priekabiavimo. Ir, ačiū Dievui, kad teisėjai užėmė gerokai progresyvesnę poziciją.
- Ar jūsų tyrimo išvados reiškia, kad moteris gali paduoti skundą dėl to, kad tapo sekso per prievartą auka, nesuvokdama, kad tai buvo išprievartavimas?
- Pirmiausiai noriu priminti, kad šiuo konkrečiu tyrimu mes didesnį dėmesį sutelkėme ne ties prievartos aukomis, o ties plačiąja visuomene. Tačiau kaip klinikinė psichologė, užsiimanti išprievartavimo aukų reabilitacija, galiu pasakyti, kad į mane kreipiasi nemažai moterų, kurios atsisako prisipažinti, kad buvo išprievartautos, bijodamos visuomenės reakcijos. - Tikriausiai dėl tos pačios priežasties ir liudytoja iš Turizmo ministerijos, pasivadinusi slapyvardžiu „Alef“, teismo proceso metu, kai buvo nagrinėjama M. Katsavos byla, taip ir neištarė žodžio „išprievartavo“?
- Būtent taip. Tačiau, jei moterys atsisako tai prisipažinti net pačios sau, tai tik trukdo joms grįžti į normalų gyvenimą. Juk jos tapo išprievartavimo aukomis, išgyveno sunkią psichologinę traumą, tačiau baimė pažvelgti tiesai į akis trukdo joms atsitiesti ir pasveikti. Tikiuosi, kad dėl šio tyrimo visuomenėje sukelta diskusija padės moterims pasakyti, kad patyrė seksualinę prievartą. Juk ir aplinkiniai supranta, kad išprievartavimo auka turi teisę į atitinkamą psichologinę reakciją. O jei moteris sako, kad jos niekas neprievartavo, tada žmonių akyse ji praranda teisę skųstis ir ne tik tikėtis gailesčio bei užuojautos, bet ir pagalbos. Dar daugiau - dažnai tai suteikia prievartautojui galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės.
- Ar jums teko susidurti su situacija, kai vyrai tapo moterų išprievartavimo aukomis?
- 96 proc. atvejų vyrus prievartauja kiti vyrai. Juk moteriai paprasčiausiai fiziškai sunku išprievartauti vyrą. Užtat galima kalbėti ne apie vieną seksualinio priekabiavimo atvejį, kai moteris panaudoja ne tiek jėgą, kiek statusą ar jauną amžių, norėdama palenkti vyrą į savo pusę, konkrečiai intymiems santykiams, dėl pinigų ar kitokios naudos. - Kаip turėtų elgtis vyrai? Žvelgiant iš vienos pusės, tai - visiškai nepriimtinas elgesys, kai vyras sako: „Ji pati kalta“. Kita vertus, jie turėtų rodyti iniciatyvą. Kaip atrasti aukso vidurį?
- Štai čia ir yra problemos esmė. Aukso vidurys ten, kur į aiškų klausimą aiškus ir atsakymas. Tačiau jau seniai atgyveno požiūris į klausimą: „Ką turi omeny, kai sakai „ne“?“ Dabar atsakymas vienas: turi būti aiškus ir tvirtas moters ar merginos sutikimas. Jei sako „ne“, vadinasi, „ne“. Viską, kas ne „taip“, reikia suprasti kaip „ne“. Kai šis principas bus įsisavintas, manau, bus mažiau ir išprievartautų moterų. Juk vyro ir moters santykiai - tai dialogas, kur kiekviena pusė turi išsiaiškinti kito ketinimus ir tik po to imtis veiksmų. Ar gali būti kas nors paprasčiau? - Vadinasi, seksas – pirmiausiai komunikacijos klausimas?
- Suprantama, seksas – pirmiausiai bendravimas. Apskritai, viskas pasaulyje pirmiausia yra žmonių komunikacija. Nes dauguma vyrų nėra prievartautojai ir nenori primesti savęs moteriai. Mano šis tyrimas kaip tik skirtas klausimui - sutikti ar ne? Daug kas manęs klausinėjo: „O kaip bus su romantiškumu, su spontaniškumu?“ Tačiau tai – ne anketa, susidedanti iš 500 puslapių. Juk nesunku paklausti moters, ar jiedu turi omeny tą patį ir palikti jai teisę atsisakyti.
Parengė Sniegė Pilypienė
