Šį būdą daugelis porų laiko vienintele galimybe įvykdyti svarbiausią žmogaus misiją – po savęs palikti žmogų. Tačiau kaip nė viena kita medicinos sritis, dirbtinis apvaisinimas sulaukia aršių visuomenės diskusijų, kurias palaiko arba joms prieštarauja tiek politikai, tiek bažnyčia. Lietuviai, negalėdami sulaukti vaikų gamtos numatytu būdu, pagalbos gali tikėtis iš privačių klinikų. Tiesa, Lietuvos valstybė nuo 6 iki 10 tūkstančių kainuojančių procedūrų nefinansuoja. Maža to, universitetai nerengia embriologų, o universitetinės ligoninės nevykdo dirbtinio apvaisinimo.
Kaune šiomis dienomis besilankantis profesorius iš Škotijos Alanas Templetonas dirbtinio apvaisinimo srityje dirba nuo 1985 metų. Jau dešimtmetį Europoje ir pasaulyje propaguojamą idėją apvaisinimo metu į moters organizmą perkelti tik vieną embrioną profesorius bando paskleisti ir Lietuvoje. Apie tai jis skaitys pranešimą „Žalgirio“ arenoje rengiamoje didžiulėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Endokrininės ligos ir moters reprodukcinė sveikata“.
Prieš šią konferenciją svečias sutiko atsakyti į kelis klausimus.
- Tik prieš mėnesį mirė dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje „tėvas“ Robertas Edwardsas. Būtent jam turėtų būti dėkingi tėvai, kurie augina mėgintuvėlyje pradėtus kūdikius. Visgi medicina nestovi vietoje, ir dabar specialistai jau kalba apie būtinybę į moters gimdą perkelti tik vieną embrioną, o ne du ar tris, kaip buvo priimta daugelį metų.
- Atliekant dirbtinio apvaisinimo in vitro (mėgintuvėlyje) procedūrą, paprastai sukuriama daugiau embrionų nei panaudojama vieno apvaisinimo ciklo metu. Per vieną dirbtinio apvaisinimo procedūrą daugumoje Europos šalių leidžiama įkelti ne daugiau kaip tris embrionus. Likę embrionai gali būti užšaldomi ir panaudojami ateityje tos pačios ar kitos poros (jei leidžiama embrionų donorystė) dirbtinio apvaisinimo procedūrai.
Tačiau per daugelį metų paaiškėjo ir neigiami dirbtinio apvaisinimo aspektai, nes nemažai porų, pasinaudoję šiuo metodu, susilaukia ne vieno kūdikio, o dvynukų ar trynukų. Kiekvienas gi supranta, kad trynukai nesukelia entuziazmo ne tik dėl socialinių veiksnių, bet ir dėl pačių naujagimių sveikatos.
Dauguma trynukų gimsta anksčiau laiko ir jiems reikalinga speciali pagalba, pavyzdžiui, dirbtinė plaučių ventiliacija. Deja, tačiau nemažai naujagimių ir miršta. Be to, išgyvenusieji neretai būna neįgalūs, tarkim, jiems nustatomas cerebrinis paralyžius, raidos sutrikimai. Štai kodėl daugelis valstybių jau sumažino dirbtinio apvaisinimo metodu perkeliamų embrionų skaičių iki dviejų. Tačiau ir tai netinka, nes dvynukai taip pat gimsta anksčiau, jų priežiūra valstybei daug kainuoja.
Skandinavija, o tiksliau – Suomija, buvo pirmoji, pradėjusi kalbėti apie vieno embriono perkėlimą. Paskui suomių pavyzdžiu pasekė ir Švedija, ir Norvegija, Belgija ir Nyderlandai. Švedijoje buvo atlikta didžiulė studija, kuri parodė, kad perkėlus vieną embrioną galima pasiekti puikių rezultatų. Šio metodo esmė – pirmiausia perkeliamas vienas embrionas, nepavykus procedūrai, o po kelių mėnesių – vėl perkeliamas užšaldytas embrionas. Helsinkyje veikia klinika, kuri 95 procentams porų perkelia tik vieną embrioną.
Kiekviena valstybė turėtų suprasti, kad dirbtinio apvaisinimo tikslas – sveikas kūdikis. Ką medikai gali padaryti – tai užtikrinti galimybę šeimai turėti vieną sveiką vaiką.
- Ar jums žinoma dirbtinio apvaisinimo situacija Lietuvoje? Niekur neskelbiama, kiek porų patiria nevaisingumo problemas, tačiau bandoma skaičiuoti, kad maždaug 20 procentų šeimų gali būti nevaisingos.
- Mano kolegos, dirbantys Lietuvoje, nemažai pasakoja apie padėtį Lietuvoje. Tiesą pasakius, jūsų šalis nėra vienintelė, kurioje dirbtinis apvaisinimas sulaukia daug priešininkų. Tam nemenką įtaką daro ir Banyčia. Dvasininkai pasisako prieš embrionų šaldymą kaip netinkamą elgesį su žmogumi. Kita vertus, žmogus - svarbiausia. Jeigu uždraustume šaldyti embrionus, nebeliktų galimybės į motinos organizmą perkelti tik vieną embrioną. Apie tai jau kalbėjau.
Lietuva po šiolei neturi teisinių priemonių, kurios reguliuotų dirbtinį apvaisinimą. Poros priverstos kreiptis į privačias įstaigas arba ieškoti pagalbos užsienyje. Visa tai kainuoja. Esu įsitikinęs, kad šias procedūras valstybė turėtų remti 100 procentų.
Priežastis, kodėl Lietuva po šiolei nėra apsisprendusi dėl dirbtinio apvaisinimo ir šio apsisprendimo neįtvirtinusi įstatymuose, yra dėl Bažnyčios pasipriešinimo. Kauno klinikos galėtų vykdyti dirbtinio apvaisinimo procedūras, tam nėra jokių kliūčių, tačiau kol kas tai nedaroma. Visgi spaudimą dėl tokio delsimo gali daryti nevaisingos poros, kurios nori susilaukti sveikų vaikų.
- Tačiau ir kai kurie gydytojai pasisako už dviejų ar trijų embrionų įkėlimą. Kodėl?
- Dauguma medikų tiki, kad perkėlus daugiau embrionų, padidėja pačios procedūros sėkmės procentas. Be to, procedūra, neremiant valstybei, porai kainuoja, todėl šios renkasi daugiau embrionų, tačiau vieną procedūrą.
Šią situaciją turi keisti ir patys specialistai, ir moterys, norinčios išnešioti dirbtiniu būdu apvaisintą kūdikį. Jos turi pasakyti, kad nori tik vieno embriono, o ne kelių iškart.
Sutrikimai - dažni
Lietuvoje pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2002 m., vėliau –2003 m., 2004 m. ir 2010 m. Tuo laikotarpiu skirtingų rengėjų teikti dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantys įstatymo projektai keletą kartų svarstyti Seimo komitetuose ir visuomenėje. Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne tik techninius ar medicininius procedūros aspektus, bet kartu ir moralinius klausimus.
Nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, todėl nevaisingi asmenys negali būti diskriminuojami ir turi tokią pačią teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą kaip ir vaisingi.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo nevaisingumo kenčia apie 15 procentų vaisingo amžiaus porų pasaulyje, Lietuvoje – apie 15-20 proc. visų šeimų. Poros negalėjimą susilaukti vaikų gali lemti tiek moters, tiek vyro vaisingumo sutrikimai.
