Tikriausiai ne vienas tėtis ar mama stebisi, žiūrėdami į nuolatos prie kompiuterio laiką leidžiantį vaiką. „Kas gi nutiko šiuolaikiniam jaunimui?“, „Kodėl dabartinis jaunimas taip skiriasi nuo mūsų laikų vaikų?“, „Vaikas nebesako man „labanakt“, nebesišypso ir nebeskiria dėmesio broliukui... Dabartinis jo prioritetas yra mechanizuoto kompiuterio ekranas“... Neabejojame, kad už šių komentarų slypi klausimas „Ar mano vaikui viskas gerai?“. Noras paklausti ir siekis išsiaiškinti yra natūralūs kaip vaivorykštė per lietų. Nuo klausimų galime pradėti atsakymo paieškos kelionę, tikimės, ji nuves Jus iki supratimo ir teisingo sprendimo.
Kur ieškoti tiesos?
„Aš riboju sėdėjimo prie kompiuterio laiką, ši dėžutė nesukelia mums problemų“, - pasakysite Jūs. Sukluskite, turime kai ką svarbaus pasakyti šiuo straipsniu. Verta žinoti, įsigilinti už truks 10 – 15 minučių. Tai svarbu mažajam namų gyventojui.
Dalies informacijos apie savo vaikus mes nežinome, jie gali nustebinti net labai giliai mąstančius žmones. Čia mums atsiveria takas – galimybė sužinoti daugiau, pasidomėti išsamiau, suprasti ir imtis atsakomybės. Kada, jei ne dabar? Vaikas nėra ta būtybė, kuri ateitų ir pati pasisakytų „žinai, man reikia dėmesio, šiandien einam į kiną“. Mes visi labai linkime savo atžaloms savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi, tad galime juos paskatinti ir palaikyti, kartais atspėdami ir įvardydami jų poreikius. Turime žinoti ir pasakyti už juos. Ne visuomet tai įmanoma, visgi mūsų galimybės plačios.
Kodėl kompiuteris?
Wolfgang Bergman ir Gerald Huther rašo, jog šiuo laikmečiu mūsų visuomenėje yra paramą teikiančios ir ribas nustatančios struktūros, nyksta tarpusavio ryšiai. Keičiamės labai stipriai, ne visuomet gebėdami išvengti pavojų, įvairių vingių, destabilizacija ir disharmonija mūsų neaplenkia. Milžiniški informacijos srautai, tradicijų ir emocijų pokyčiai bei aiškus nežinojimas „kur rasti saugų uostą“ turi poveikį ne tik tėveliams darbe, bet ir mažiesiems mūsų numylėtiniams. Kaip ir mes, jie ieško išeičių iš problematiškų padėčių. Pasinerti į kompiuterines erdves pamažėle tampa jaunatviška tradicija. Tai vienas iš būdų paneigti pasaulį ir pabėgti.
„Ne, aš nesu vienas, juk kompiuteris manęs niekada nepaliks...“, - nebyliai kalba į kompiuterio ekraną įsmeigtos vaiko akys. Jis nesijaučia saugus, trūksta ramybės, užtikrintumo, apsaugos, tvarkos, pastovumo. „Nuostabu, - girdžiu Jus šūktelint. - O mes galvojom, jis tiesiog išdykauja“. Stebėdami iš išorės galime susidaryti vieną vaizdą, o ieškodami gilesnio emocinio ryšio pamatysime išsamesnį reginį.
Parengė psichologė Inga Polikevičiūtė
