Koks yra alkoholiko žmonos gyvenimas? Nuolatinė baimė, kad rytą pabudęs vyras suras pretekstą išgerti: „Nepasisekė? Reikia nuraminti stresą.” Arba atvirkščiai: „Puikiai pavyko! Turime gerą progą atšvęsti!”
63 metų Virginija sako, kad pavargo dangstyti vyro lėtinį alkoholizmą. Vilnietė mato, kaip jos sutuoktinis degraduoja ir vis giliau klimpsta į beviltišką liūną.
„Man baisiausia, kad patys gydytojai neretai sako dalykus, kurie alkoholikui tampa argumentu toliau pateisinti girtavimą. Mano vyras įsikando jų teiginį, kad gerti jis mes tada, kai pats norės. Jis nesutinka gydytis, nes esą viskas priklauso tik nuo jo paties valios”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo vilnietė.
Moteris neabejoja, kad iš tos valios apsispręsti mesti gerti seniai nelikę nieko – vien paistalai ir tušti atsikalbinėjimai.
Tylių alkoholikų – daug
V. Lenkauskienė įsitikinusi, kad šeimos neretai iš paskutiniųjų dangsto geriančius artimuosius.
„Jie dar nenusigėrę taip, kad neštų iš šeimos daiktus parduoti. Aplinkinių akyse nėra nusmukę į dugną, bet realiai nėra dienos be alkoholio.
Tai slėpdami šeimos nariai daro meškos paslaugą ir patys nuo nuolatinės įtampos yra praradę gyvenimo džiaugsmą”, – atsiduso moteris.
V. Lenkauskienę sukrėtė tai, kad nuolat nedaug išgerdavęs jos sutuoktinis nuo Naujųjų metų iki Velykų gėrė nesustodamas.
„Jis net nevalgė, tik gėrė ir nieko mums neaiškino. Viskas baigėsi tuo, jog pasitarę su dukterimis jį užrakinome, kad negalėtų nusipirkti gėrimų.
Iš paskutiniųjų tai slėpiau nuo verslo partnerių ir labai pavargau. Dabar galvoju: kodėl taip elgiuosi? Tegu ši „paslaptis” tampa vieša, o mano vyras pats atsako už savo elgesį”, – sakė V. Lenkauskienė.
Gydytis kategoriškai atsisakė
Dukterys ir žmona po ilgalaikio gėrimo bandė įkalbėti vyrą kreiptis į priklausomybės ligų centrą, bet jis kategoriškai atsisakė.
Verslininkas buvo įpratintas iš alkoholio duobės kapstytis namuose. Žmona iškviesdavo iš Santariškių ligoninės medicinos slaugytoją. Ji statydavo lašelines ir suteikdavo kvalifikuotą pagalbą.
„Dabar suprantu, kad buvau tikra beprotė slėpdama jo girtavimą. Tai stabdyti reikėjo anksčiau, kol šis procesas netapo chroniškas. Jeigu vyras nepripažins, kad jis yra ligonis, kuriam reikia gydytis, kitas etapas bus odekolono gėrimas arba patvorys, kai artimieji nusigręš”, – dėstė verslininko žmona.
Užaugo išskirtiniame name
V. Lenkauskienė užaugo name Vilniaus centre, kuriame gyveno nemažai sovietinės nomenklatūros viršininkų.
„Visi prasigėrė – ne tik patys, bet ir jų vaikai. Visko turėjo per daug ir nieko nevertino. Taip pat nutiko ir mano draugei, su kuria po studijų buvome gavusios paskyrimą į universalinę parduotuvę „Vaikų pasaulis”, – pasakojo V.Lenkauskienė.
Moteris sako mačiusi tiek daug kultūringų girtuoklių, kurie pasiekė dugną, jog neturi jokių iliuzijų, kad alkoholikas gali įstengti mesti gerti be gydytojo pagalbos.
Jos pačios vyras pradėjo girtauti darbe.
„Jis dirbo skaičiavimo centre. Tada skaičiavimo mašinų priežiūrai duodavo spirito, bet jie tą spiritą išgerdavo, o ne kontaktus valydavo. Tai buvo pradžia.
Vyras iš geranorio ir paslaugaus žmogaus ilgainiui virto uždaru paniurėliu, kurio gyvenimas sukasi apie butelį”, – sakė vilnietė.
Avarijos – viena po kitos
Net lemtingas įvykis, turėjęs sustabdyti nuo girtuoklystės, nepakeitė Virginijos vyro polinkio nuolat išgėrinėti.
„Girtas vairuotojas užmušė mano vyro motiną. Buvome labai sukrėsti beprasmės mirties. Tikėjomės, kad mano vyrui tas įvykis bus rimta pamoka. Tačiau jis labai greitai šitai užmiršo”, – guodėsi vilnietė.
Su anyta Virginija jau anksčiau buvo kalbėjusi apie nuolatinį sutuoktinio pomėgį visas problemas spręsti gėrimu.
„Skirkis ir nesikankink: alkoholikai nesikeičia – jeigu jau pradėjo, gers ir toliau”, – negailestingai patarė marčiai didesnį patyrimą turinti moteris.
Virginija nenujautė, kad anyta buvo teisi. Netrukus jos vyras girtas važiavo pas gimines, nes kaimynai paskambino, kad vieni namuose palikti keturi vaikai verkia ir negali išeiti iš buto.
„Nebuvo išeities – aš irgi važiavau kartu. Vyras skubėdamas padarė avariją. Buvau stipriai sužalota – lūžo stuburas, plyšo inkstas, buvo sutrenkta galva. Net pati nesuvokiu, kaip išsikapsčiau”, – baisią istoriją prisiminė vilnietė.
Rūpestingai slaugė žmoną
Slegiamas kaltės moters vyras kuriam laikui liovėsi gerti.
„Jis budėjo ligoninėje, statė mane ant kojų po operacijų, kantriai slaugė ir vežiojo pas daktarus. Tada galvodavau, kad būtų idealus ir supratingas gyvenimo draugas, jeigu negertų”, – kalbėjo V.Lenkauskienė.
Vilnietė gailisi, kad tada jai pritrūko ryžto išsiskirti.
Tokia jos kantrybe stebėjosi ir dukterys, sukrėstos, kad tėvas jų motiną pavertė sunkia ligone elgdamasis neatsakingai.
„Aš jam atleidau tik todėl, jog vyliausi, kad pasikeis. Labai sunku palikti likimo valiai artimą žmogų, kai jis skęsta. Be to, vilties teikė tai, kad avarija jį stipriai paveikė”, – prisiminė Virginija.
Bet sutuoktinis negėrė tik kelis mėnesius. Žmonai sveikstant jis grįžo prie to paties žalingo įpročio.
Kaltę netrukus užmiršo
Pastebėjusi, jog sutuoktinis vėl dairosi alaus, žmona pasiūlė į darbą važinėti troleibusu, nes baiminosi, kad gali sėsti prie vairo išgėręs.
„Nustojau su juo kartu eiti apsipirkti, nes mačiau, kad alkoholio skyriaus vyras negali praeiti – buteliai jį traukia kaip medus musę”, – aiškino moteris.
V. Lenkauskienė sako, kad sutuoktinis dirgliai reaguoja netgi į gėrimus reklamuojančius plakatus mieste.
„Alkoholio reklama labai išradinga ir agresyvi. Ji apeliuoja į draugystę, buvimą kartu. Negeriantys žmonės gal ir neatkreipia dėmesio, kiek daug tokios reklamos mieste, bet aš matau, kaip mano vyras reaguoja į kiekvieną priminimą apie alkoholį. Jėgos – nelygios”, – liūdnai kalbėjo vilnietė.
Virginija įsitikinusi, kad privalu skleisti ir antialkoholinę reklamą, ir jos turėtų būti kur kas daugiau nei tos, kuri reklamuoja gėrimus.
Sustoti pats negali niekas
Šiuo metu moteriai – sunkiausias laikotarpis. Vyras pasiekė tokią stadiją, kad savo parduotuvėje užsidaro atskiroje patalpoje ir pradeda gerti vienas.
„Aš jau seniai tvarkau visus verslo reikalus. Parduotuvė žlugtų, jeigu už jį neatlikčiau būtinų darbų. Dabar jau esu apsisprendusi tikrosios padėties neslėpti nei nuo giminių, nei nuo verslo partnerių. Dengdama tik bloginu padėtį”, – kalbėjo verslininko žmona.
Buvo atvejų, kai V. Lenkauskienės vyras parduotuvėje išgėręs bandė aptarnauti klientus.
„Jis plaikstėsi girtas ir darė gėdą. Supratau, kad pasiekta paskutinė stadija ir kad reikia imtis ryžtingų veiksmų”, – kalbėjo V. Lenkauskienė.
Žmona perspėjo sutuoktinį, kad praneš apie jo elgesį verslo partneriams.
„Jis bandė mane sulaikyti ir tvirtino, kad jo neišduosiu. Bet aš padarysiu tai, nepaisydama, kad mūsų santuoka trunka jau 40 metų”, – sakė moteris.
V.Lenkauskienė prisipažino, jog vieną nevilties akimirką jai buvo šovusi mintis iššokti iš devinto aukšto: „Pasijutau tokia pavargusi ir išsekusi, nes daugiau nepajėgiu nuolat įsitempusi laukti, ką dar iškrės išgėręs vyras.
Tačiau suprantu, kad protingiau jį palikti, o ne atsisakyti savo gyvenimo.”
Smarkiai susižalojo
Po pusmečio nuolatinio gėrimo sutuoktinis kartą pargriuvo balkone ant stiklo duženų ir smarkiai susižalojo ranką, susipjaustė sėdmenis.
„Kai jis užgeria, mano psichiką tai labai veikia. Nuo įtampos ima virpėti visas kūnas, svaigsta galva. Dabar vyras vartoja antibiotikus ir neima nė lašo į burną. Bet kur garantija, kad nepradės gerti vos pasveikęs?” – klausė V. Lenkauskienė.
Moteris tvirtai įsitikinusi, kad liberali politika alkoholikų atžvilgiu yra neišmintinga.
„Jeigu alkoholikas gadina gyvenimą šeimos nariams, privalu jį gydyti prievarta. Visai nepritariu teiginiams, kad žmogus pajėgus apsispręsti pats.
Kaip ligonis, kuriam rytą nuo abstinencijos ir silpnumo virpa kūnas, gali pajėgti ką nors nuspręsti ir to sprendimo laikytis? Juk jam galvoje tik viena mintis – kaip šią akimirką išsikapstyti?” – tvirtino V.Lenkauskienė.
Moteris mano, jog daugelis žmonių stengiasi nuslėpti tylų šeimos narių alkoholizmą gėdydamiesi apie tai kalbėti: „Tai didžiulė klaida. Reikia prabilti apie tai laiku, o ne laukti, kol bus per vėlu.”
Aurelijus Veryga, gydytojas psichiatras:
„Žmogus turi norėti, kad jam būtų suteikta pagalba – antraip rezultato nebus. Šioje istorijoje geriantis vyras teiginį apverčia aukštyn kojomis sakydamas, kad liausis gerti, kai pats panorės.
Tai nėra realistinis įsivaizdavimas. Alkoholikai patys negali nutraukti šios priklausomybės, nes tai paprasčiausiai neįmanoma.
Tačiau prievartinis gydymas, kuris buvo taikomas sovietų laikais, irgi nebuvo efektyvus.
Priklausomas žmogus visada ras būdų, kaip nepasiduoti draudimams ir juos apeiti. Jeigu prievarta iš tikrųjų padėtų pagyti, ilgai kalėjime sėdėję alkoholikai turėtų išeiti iš ten sveiki, nes negauna gerti. Bet taip nėra: dažniausiai jie prisigeria pačią pirmąją dieną vos išėję į laisvę.
Norint atsikratyti alkoholizmo, motyvas keistis būtinas. Tik kai žmogus tampa pavojingas sau ir aplinkiniams, jis uždaromas į psichiatrijos ligoninę. Kasdieniame gyvenime darbdavio ir šeimos spaudimas gali tapti efektyvus, jei pats žmogus turi tikslą liautis gerti.
Šioje istorijoje man kyla klausimas, kaip žmona supranta gyvenimo prasmę. Patirtis rodo, kad alkoholikų šeimos nariai taip pat sunkiai serga. Jų kančia nė kiek ne menkesnė nei paties geriančiojo. Neretai jie susitaiko su ta nuolatine kančia kaip priedu prie to, ko bijo netekti, – pavyzdžiui, gerovės, dalies turto.
Sutuoktinis ir vaikai dažnai jaučia labai stiprų kaltės jausmą dėl to, kad šeimos narys geria.
Buvo atvejis, kai geriantis vyras žmonai tvirtino: „Negerčiau, jeigu būtum gera žmona.” Sutuoktinė kreipėsi į psichiatrą klausdama, kaip jai pasitaisyti, kad vyras liautųsi gerti. Alkoholikai linkę manipuliuoti artimaisiais.
Mano patarimas būtų toks: jeigu ligonis pats nenusiteikęs keistis, tai ir nereikia. Gal sutuoktinė laiko savo misija aukotis ir nuolat patirti kančią – tai jos pasirinkimas.
Sutuoktiniai vyrai alkoholikes žmonas meta ir eina pas kitas. Jeigu žmona suvokia savo kentėjimo beprasmiškumą, reikia priimti sprendimą, o ne periodiškai kelti ultimatumus, kurie nevykdomi.
Į nevykdomus grasinimus niekas nereaguoja. Būna atvejų, kai po ryžtingo sprendimo alkoholikas įvertina savo prioritetus ir apsisprendžia gydytis.”
