Nebuvo pas mus tos didelės vestuvių pompastikos ir ne dėl to, jog neturėtume pinigų, o todėl, kad mes norėjome kuklios šventės sau.
Į santuokos registracijos ceremoniją važiavome savo automobiliu. Ir jokių skiriamųjų ženklų, jog šioje mašinoje - jaunieji. Žmona vilkėjo trumpą baltą suknelę. Puokštę susuko iš vielos ir papuošė orchidėjomis. Ceremonijai skirtą staliuką padarė iš mano mamos gėlių stovo. Šventėje dalyvavo tik šeimos nariai, o draugams apie tai net užsiminta nebuvo!
Po ceremonijos važiavome į sodybą, kurioje vyko fotosesija - mini spektalis apie tai, kaip mergina bandė parduoti turtingam vyrui seną dviratį už didelę pinigų sumą. Vėliau dar viena fotosesijos dalis pavadinta „Į bendro gyvenimo kelionę“.
Vakare visi susirinkome restorane ir atšventėme. Nebuvo nei muzikantų, nei ilgų kalbų, tostų, bet visi gerai praleidom laiką ir pasilinksminom.
Kitą rytą nutarėme pranešti draugams žinią, jog susituokėm. Visiems buvo šokas, kaip paskambinęs pasakiau: „Pasveikinkite mane, nes tapau vyru!“ Visi iki šiol atsimena šią frazę...
