Tačiau Viktorijai ir Remigijui, skirtingai nei kitiems, tenka išlaikyti ne tik fizinį krūvį, tačiau ir vienatvę dviese. Todėl interviu laikas – reta proga pabūti šalia vienas kito.
„Gal jūs galėtumėte apsikabinti savo žmoną?“ – fotografuodama sutuoktinius paklausiau R. Balnio. Mat abu jie stovėjo taip, lyg ką tik būtų susipykę ar namuose vienas į kitą svaidę lėkštes. „Negaliu. Nekariška“, - nukirto R. Balnys.
Greta stovintis ir situaciją stebintis jų vadas tik santūriai linktelėjo galva. Teisingai – nekariška.
Karyba patinka ne visiems
Viktorijos ir Remigijaus gyvenime, jų abiejų šeimose karybos anksčiau nebuvo nė žymės. Ateiti į BKM ir siekti profesionalaus kario karjeros paskatino tik pačių noras.
„Mūsų šeimose karių nėra. Tik keli draugai savanoriai. Tačiau į šią tarnybą mes eiti nenorėjome, nes ten per mažai veiklos. Todėl ir pasirinkome BKM“, - aiškino R. Balnys.
Po trijų mėnesių kursų geriausiems kursantams pagal esamus etatus ir galimybes siūlomas darbas kariuomenėje, tačiau iš viso kurso profesinėje karo tarnyboje lieka ne visi.
Viena vertus, kai kurie, apsiavę kariškus batus ir paragavę šios košės į karybą žiūrėti daugiau nebenori, o kitiems toks gyvenimo būdas tinka ir patinka.
„Darysim viską, kad liktume. Kartais atrodo, kad nebegali, pavargai, sunku. Bet susikaupi ir eini toliau“, - pasakojo V. Balnienė.
Noras įveikė baimę
Viktorija svajojo būti kūno kultūros mokytoja arba trenere. Tačiau susiklosčius aplinkybėms svajonės teko atsisakyti. Jauna šeima augina beveik pusantrų metų dukterį, todėl visas Viktorijos laikas būdavo skiriamas jai. Jos vyras dirbo mašinų remonto dirbtuvėse.
Kartą sutuoktinis žmonai pasiūlė keisti gyvenimo būdą ir pasukti į karybą. „Aš beprotiškai noriu, labai labai noriu, bet tikrai bijau“, - prisipažino V. Balnienė. Jai BKM siejasi ne tik su kariuomene, tačiau ir su sportu, mat fizinės veiklos čia į valias.
Sutuoktinis ją ramino – jei nepatiks, po savaitės galėsianti grįžti namo ir per prievartą niekas Rukloje jų nelaikys. „Taip čia ir atėjom. Manau, kad kiekvienas vyras privalo paragauti kariško gyvenimo, turėti karybos pagrindus. O jei yra galimybė BKM baigti kartu su žmona, kodėl gi ne?“ – kalbėjo pašnekovas.
Tuo tarpu Viktorijai pradžia tikrai buvo sunki: „Ne dėl fizinių krūvių. Labai pasiilgau dukters, niekada nebuvau jos tokiam ilgam laikui palikusi. Po savaitės tikrai norėjau viską mesti, tačiau vyras ramino. Nurimau ir pati, pamaniau, kad tai tik trys mėnesiai, o po to ir vėl būsim kartu. Ištversiu. Visą šį laiką dukterį prižiūri mano ir vyro tėvai“.
Per tris mėnesius su dukryte pora susitiks vos du kartus. Į namus sutuoktiniai buvo išvažiavę praėjusį savaitgalį, po priesaikos. Kelias laisvas dienas jie turės ir rugpjūčio mėnesį, per Žolinę.
Kareiviška lova - siaura
Gyvendami kareivinėse sutuoktiniai nesijaučia kaip vyras ir žmona. Jokių išlygų jiems nėra, o apie bendrą kareivinių kambarį negali net pasvajoti. Būna, kad per dieną jiedu persimeta vos vienu žodžiu. Kita vertus, būnant kartu, bet tuo pačiu ir atskirai, nebelieka progų susipykti.
„Bėgu koridoriumi, sutinku vyrą. Pasakau „labas“ ir bėgu toliau“, - juokėsi Viktorija.
Moteris prisipažįsta, jog kartais vakarais labai norisi priglusti prie vyro, pasikalbėti, papasakoti dienos įspūdžius.
„Galvoju, kaip būtų miela. Tačiau atsigulu į siaurą kareivišką lovą, pasvajoju ir miegu. Dienomis pasiilgti vienam kito nelabai yra laiko – mes esame užsiėmę“, - kalbėjo pašnekovė.
Viktorijai labiausiai trūksta artumo su mylimuoju, tačiau jo palaikymo gyvenant sunkų ir bemaž asketišką karinį gyvenimą nereikia. Su išgyvenimais, nuovargiu ji puikiai susitvarko ir pati. „Jai labiau reiktų mane palaikyti“, - šyptelėjo R. Balnys.
Užsispyrusi ir tvirto būdo Viktorija moterų grupėje – viena stipriausių pagal fizinės veiklos rezultatus.
„Kai girdi, kad bėgai geriausiai, padarei daugiausiai atsilenkimų ar atsispaudimų, kai šaudant pataikai į aštuntukus-dešimtukus, apima geras jausmas. Ir batai kareiviški – puikūs. Nespaudžia“, - pasakojo pašnekovė.
Jei būsimasis karys dėl sveikatos, traumos, kojų nuospaudų nebegali vykdyti užduočių, jis gauna vadinamąjį „pliusą“ – karių kalba tai reiškia sumažintą fizinį krūvį. Viktorija džiaugiasi, kad tokių pliusų ji kol kas neturėjo.
Ką toliau norėtų veikti kariuomenėje, sutuoktiniai dar nežino. „Čia svajonių gali turėti daug, tačiau viską reikia užsitarnauti“, - sakė R. Balnys.
Karščiai neišvargino
Šiai BKM laidai be visa ko teko ir papildomas krūvis – alinantys karščiai. Uždara kariška uniforma, kurios negali nusiimti net ir per didžiausius karščius, lauke vykstančios pratybos nepaisant to, kad ant nosies kabo prakaito lašai.
„Taip, buvo sunku. Bet tik pirmomis dienomis. Vėliau tiesiog įpratome“, - vienbalsiai tvirtino abu pašnekovai.
Tiek Remigijui, tiek Viktorijai didžiausią įspūdį paliko pažintis su ginklais, šaudymas ir parą trunkančios pratybos miške. Į jas reikia žygiuoti ant pečių nešant maždaug penkiolika kilogramų sveriančią kuprinę.
„Mokėmės daugelio dalykų. Tarkim, kaip įvertinti, kokiu atstumu nuo tavęs yra žmogus. Tikrai nežinojau, kad būdamas už šimto metrų gali girdėti uždegamos cigaretės garsą, kaip skiriasi laužiamos šakos garsas nuo šimto iki trijų šimtų metrų“, - kalbėjo pašnekovė.
Rukloje sutuoktiniams teko išmokti ir paklusnumo: vadų komandos čia vykdomos besąlygiškai ir be diskusijų.
„Gal tik atrodo, kad sunku. Tačiau jei esi rimtai auklėtas tėvų, susikaupti ir vykdyti įsakymus nėra sudėtinga“, - tvirtino Viktorija ir Remigijus.
