Labai džiaugiuosi, kad iki šiol gyvena pora, kurią sutuokiau pirmąją. Tikiuosi, kad po dvejų metų šie žmonės į Rotušę ateis iškilmingai paminėti sidabrinių vestuvių sukakties.
Po Kauną jau kurį laiką sklando legenda, kad mano sutuoktos šeimos išsiskiria rečiau. Jeigu tai tiesa, esu laimingas. Ypač smagu, kai įregistruoti santuokos ateina jaunavedžių, kuriuos tuokiau prieš du dešimtmečius, atžalos.
* * *
Esu sutuokęs nemažai žinomų porų, tarp jų – Seimo pirmininką Vydą Gedvilą su žmona Jolanta, Lietuvos krepšinio rinktinės narių bei kitų sportininkų, garsių verslininkų ir politikų, daugybę žinomų muzikos bei pramogų pasaulio atstovų, grožio konkursų laimėtojų.
Nesvarbu, ar tuokiasi garsenybės, ar paprasti žmonės, jų dvasinį ryšį, jausmus ir tarpusavio santykius išduoda elgesys, prisilietimai, žvilgsniai, nuotaika. Per daugybę darbo metų sugebu įžvelgti smulkmenas, kurios apie porą pasako labai daug.
Jeigu nuotaka vos per keletą minučių trunkančią ceremoniją keletą kartų jaunikiui pataiso kaklaraištį ar pasako, kur jam laikyti rankas, kaip stovėti, tampa aišku, kas poroje linkęs vadovauti.
Jeigu jaunuosius pakvietus pasirašyti santuokų registracijos knygoje nuotaka tipena paskui jaunikį, nes jis jos nepraleidžia į priekį, apie vyro dėmesingumą ir pagarbą moteriai nėra ką kalbėti.
Maloniausia prieš save matyti už rankų besilaikančius ir tvirtai vienas šalia kito einančius partnerius, žiūrinčius vienas kitam į akis ir meiliai besišypsančius.
Keičiasi vestuvių mados, tradicijos ir net patys jaunavedžiai, kurie vis mažiau susikaustę, savo aistras atviriau nei anksčiau reiškia bučiniais.
Poros dabar atrodo stilingiau, dažnai nuotaka ir jaunikis suderina net menkiausias aprangos detales. Ne tokios akį rėžiančios nuotakų šukuosenos, o makiažas – subtilesnis.
Nuotakos atsisakė jas užgožiančių puokščių – renkasi nedideles dailias puokšteles ar vieną gėlės žiedą. Tik nuotakos vis rečiau puošiasi šydu, o rūtų vainikėlį į plaukus segasi vos viena kita tekanti mergina.
Labai džiaugiuosi už tuos jaunikius, kurie vestuvėms pasirenka puošnią eilutę, o ne skolintą ne savo dydžio kostiumą. Taip neretai būdavo prieš keliolika metų.
Vestuvės – ne tik santykių įteisinimas ir graži šventė. Pirmiausia tai priesaika, kurios nevalia laužyti vos iškilus menkiausiam sunkumui.
Prieš kurdami šeimą jaunavedžiai turėtų daugiau galvoti ne apie vestuvių aprangą ar pokylį, o apie įsipareigojimus, atsidavimą ir pagarbą vienas kitam.
* * *
Neįsivaizduoju, kaip sveikindamas jaunavedžius galėčiau jiems linkėti ilgos šeiminės laimės, jeigu pats nebūčiau laimingai vedęs. Su žmona Vida kartu esame beveik 44 metus. Kitąmet švęsime safyrines vestuves.
Puikiai prisimenu dieną, kai tuomečio Kauno politechnikos instituto rūmų salėje per šokius pamačiau dailią šviesiaplaukę. Vos susipažinę pradėjome galvoti apie vedybas. Susituokėme po trijų mėnesių. Vidai tada buvo vos aštuoniolika, o man – 27-eri.
Žmona sako žinanti mūsų laimės paslaptį. Tekėdama ji pasinaudojo senolių išmintimi: bažnyčioje klūpėdama prie altoriaus ant mano kojų užmetė savo šydą.
Manau, kad man šeimą tiek metų išsaugoti padėjo Dievui ir žmonėms duotas pažadas. Jokios pagundos ir simpatijos negalėjo sugriauti to, kas šventa.
Žmonai dėmesį rodau ne iš pareigos, o iš pagarbos. Suprantu, kad turėti tokį vyrą, kuris daug laiko skiria darbui ir visuomeninei veiklai, reikia kantrybės, supratimo bei tolerancijos.
Parengė Iveta Skliutaitė
