- Ar anūkų atsiradimas būna vien tik džiaugsmingas?
- Bet kokie pokyčiai šeimoje kelia daug įvairių jausmų. Nors laukimas ir vaiko gimimas šeimoje yra džiugus įvykis, tačiau jis priskiriamas prie vienų iš didžiausių stresą sukeliančių veiksnių žmogaus gyvenime. Seneliams anūko atsiradimas taip pat reikšmingas pasikeitimas, nes visų pirma tai susiję su naujo vaidmens priėmimu. Ką reiškia būti seneliais? Tai kelia daug jausmų: džiaugsmą, pasimetimą, susirūpinimą, baimę, nežinomybę. Norisi padėti, būti arčiau anūkų, bet neaišku, ar tai, kaip jie suvokia pagalbą, priimtina anūkų tėvams. Išsiskiria nuomonės, požiūriai į vaikų auklėjimą ir tai gali tapti papildomu konfliktų šaltiniu. Tai taip pat skatina peržiūrėti ir prisiminti, kokiais tėvais jie buvo, kiek laiko skyrė savo vaikams, kaip juos auklėjo. Neretai norisi ištaisyti padarytas klaidas auklėjant savo vaikus.
- Kam lengviau susitaikyti su naujuoju močiutės ar senelio statusu - vyrams ar moterims?
- Tradiciškai mūsų visuomenėje vaikų auklėjimas, buitis labiau buvo atiduoti moters globai. Vyrai labiau rūpindavosi šeimos gerove, karjera. Tačiau tai, kaip priimami gyvenimo pokyčiai, socialinių vaidmenų pasikeitimas, priklauso ne tik nuo lyčiai priskiriamų vaidmenų, bet ir nuo asmenybės brandumo. Brandi asmenybė yra ta, kuri jaučiasi save realizavusi, išpildžiusi savo tikslus, gebanti mylėti ir dirbti bei jausti gyvenimo pilnatvės jausmą. Jei žmogus jaučia save realizuojantis, neišvengiami gyvenimo pokyčiai, nors ir keliantys įvairių jausmų, priimami natūraliau, lengviau. Tuomet ir senelio ar močiutės statusas neatrodo bauginantis, bet labiau praturtinantis ir suteikiantis daugiau gyvenimo atspalvių. Juk tai - naujas etapas, kai seneliai vėl gali pasijausti svarbiais tiek savo vaikams, tiek anūkams.
- Ar pasikeičia tėvų santykiai su vaikais, susilaukusiais savų atžalų?
- Kaip keičiasi tėvų santykiai su vaikais, gimus anūkams, priklauso nuo tarpusavio santykių bei bendravimo stiliaus tarp kartų. Vaikų gimimas dažniau suartina tėvus su vaikais. Šeimoje atsiranda naujas šeimos narys, vaikai tampa tėvais, tėvai ir uošviai - seneliais. Tenka peržiūrėti ir atrasti naujus socialinius vaidmenis. Dažniausiai seneliai nori bendrauti su anūkais, todėl net jei santykiai iki tol buvo mažiau artimi, vaikelio gimimas daro juos glaudesnius. Vaikai, patys tapę tėvais, taip pat ima labiau suprasti savuosius tėvus. Tačiau gali būti įvairių bendravimų scenarijų. Daugiau sunkumų gali būti tose šeimose, kurių tėvai yra išsiskyrę, išvykę ar negalintys priimti vyro ar dukters partnerio.
- Ar teko pastebėti, kad seneliai skirtingai priimtų anūkus, pagimdytus marčios, ir tuos, kuriuos pagimdė dukra?
- Moteris, besilaukdama kūdikio, dažniau tariasi su savo mama nei su anyta. Dažnai tai suartina mamas su dukromis. Jos ima dalyvauti būsimojo vaiko gimime jau nuo pirmųjų nėštumo mėnesių, o ir gimus kūdikiui jos žymiai dažniau mato savo anūką nei anytos. Todėl natūralu, kad močiutės iš mamos pusės santykiai su anūkais dažniausiai būna artimesni. Dukra perima iš mamos tam tikrus įsitikinimus, nuostatas, auklėjimo stilių ir tai dažnai taiko savo šeimoje. Pasitaiko, kad net ir tie elgesio modeliai, kurie vaikystėje atrodė nepriimtini, tapus tėvais atsikartoja santykiuose su savo vaikais. Taip atsitinka dėl to, kad tam tikrus elgesio modelius mes perimame iš tėvų ir juos panašiose situacijose atkartojame nesąmoningai, remdamiesi patirtimi, kurią išgyvenome vaikystėje.
Kitokie santykiai klostosi su uošvių šeima. Ta šeima gali turėti visai kitokias tradicijas, vertybes, kurias priimti yra žymiai sunkiau. Dėl to ir patarimai, kaip auginti mažylį, iš mamos ir anytos lūpų gali skambėti labai skirtingai.
- Minėjote, kad anūkų atsiradimas gali tapti tėvų, tapusių seneliais, ir vaikų, tapusių tėvais, konfliktų priežastimi.
- Konfliktai tarp tėvų ir senelių dažniausiai kyla dėl išsiskiriančių požiūrių į vaiko auklėjimą. Seneliai dažniausiai linkę palepinti anūkus, daugiau jiems nuolaidžiauja, mažiau juos riboja. Jie dažniau atlaidesni, švelnesni, daugiau globojantys.
Tėvai, turintys kitokį auklėjimo stilių, gali būti nepatenkinti senelių bendravimu su anūkais. Tėvai turi žymiai daugiau reikalavimų ir taisyklių, kurių turi laikytis vaikai, todėl neretai po viešnagės pas senelius sulaukia didesnio vaikų priešiškumo. Tai gali kelti pyktį, beviltiškumą, nes tarsi suabejojama jų kaip tėvų kompetencija.
Neretai noras susitarti dėl bendrų taisyklių, kurios turėtų būti taikomos vaikams, baigiasi konfliktu. Seneliai gali jaustis nuvertinti, nesuprasti, tėvai - neišgirsti.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai dėl didelių nesutarimų vaiko bendravimas su seneliais yra ribojamas. Tuomet dėl suaugusiųjų negebėjimo susitarti labiausiai nukenčia vaikas. Tačiau tėvai turėtų neužmiršti, kad vaikai mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį. Matydami, kaip sprendžiami konfliktai, jie perima tam tikrus elgesio modelius, kuriuos vėliau taikys bendraudami su savo tėvais bei aplinkiniais.
Vis dėlto vaikui santykiai su seneliais labai svarbūs. Tai kitoks bendravimas ir kitoks santykis, kuris praturtina vaiko patyrimą, nulemia asmenybės formavimąsi, praplečia požiūrį į pasaulį. Paprastai seneliai, rečiau susitikdami su anūkais, yra jiems kantresni, mažiau reaguoja į smulkmenas. Būdami su seneliais vaikai dažnai jaučiasi ypatingais bei besąlygiškai mylimais.
