Mobiliojo telefono neturintis Vilniaus licėjaus direktorius su žmona bendrauja laiškais

Ar šiais laikais įmanoma visavertiškai gyventi be mobiliojo telefono? Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius įsitikinęs – tikrai taip.

Daugiau nuotraukų (1)

Sigita Purytė

Aug 26, 2013, 12:03 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 6:15 PM

„Niekada neturėjau mobiliojo telefono“, - prisipažįsta sėkmingiausios Lietuvos mokyklos vadovas. 50-metis su mokytojais, mokiniais, draugais, net žmona ir vaikais susirašo elektroniniais laiškais.

Darbe jį galima pagauti laidiniu telefonu, namie – žmonos mobiliuoju.

„Skambutis – tai žmogaus trukdymas. 90 proc. žmonių pokalbių yra tušti, apgailėtini. Žmonės kalba, kad kalbėtų. Matau tai parduotuvėse. Kur tu esi, ką tu darai? Aš būsiu namie už 5 minučių. Mobilusis telefonas tampa priklausomybės forma kaip koks rūkymas“, - sakė S.Jurkevičius.

Kai mobilieji telefonai tik pasirodė parduotuvėse, vilniečiui buvo per brangu vieną jų įsigyti, be to, nebuvo būtinybės. Pedagogas iki šiol nemato reikalo jį turėti. „Tai gera ryšio priemonė, bet ne visiems ji reikalinga. Mano darbo specifika nereikalauja turėti mobiliojo telefono“, - sakė mokyklos direktorius.

Jis labai patenkintas, kad taip ir nenusipirko į kišenę telpančio telefono. „Džiaugiuosi, kad neįsivėliau. Manęs niekas beprasmiškai netrukdo“, - džiaugėsi licėjaus direktorius.

Nepirkti mobiliojo telefono jį paskatino ir kuklumas. „Man nepatinka priemonės, kurios tampa savivertės parodymu – įsigyti prabangų telefoną, mašiną ar rūbą tik dėl pasirodymo. Man tai nepriimtina. Matau žmonių, kurie išsitraukia telefoną ir mėgaujasi pseudosusireikšminimu. Man tai atgrasu“, - kalbėjo 50-metis.

Jam mobilųjį telefoną atstoja elektroninis paštas.

Su žmona tariasi internetu

Ir su žmona vilnietis prireikus susirašo elektroniniais laiškais. „Kartą žadėjau nupirkti bilietus į teatrą, o ji parašė, kad tą dieną jai paskyrė budėjimą darbe, paprašė, kad nepirkčiau“, - iliustravo S.Jurkevičius.

Žmona dirba Santariškių klinikose, Kraujo centre. Dažnai būna prie kompiuterio, iš jo ir siunčia elektroninius laiškus. Lygiai taip ir pats S.Jurkevičius. Be to, jis turi planšetinį kompiuterį, kurį nešiojasi su savimi ir gali greitai atsakyti į laiškus.

Nors žmona turi mobilųjį telefoną, vyras jos netrukdo skambučiais. „Kai rašau, labiau galvoju, ką rašau, negu kalbėdamas. Tikrai nerašysiu, kai nėra ką, tuščiai“, - paaiškino Vilniaus licėjaus direktorius.

Iš pradžių dar turėję laidinį telefoną namuose, galiausia Jurkevičiai ir jo atsisakė. Jie abu pasiekiami Sauliaus žmonos telefonu.

Vilniaus licėjaus vadovo tėvai jau yra mirę, bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis, kurie nesinaudoja elektroniniu paštu, pedagogui netenka.

Jis džiaugėsi, kad jaunoji karta mielai bendrauja internetu. „Dažnai dalyvauja protmūšiuose, apie juos man primena elektroniniais laiškais. Įsivaizduokit, kas būtų, jei dirbdamas ar susirinkime sulaukčiau skambučio ir manęs klaustų, ar aš būsiu protmūšyje“, - pasakojo pašnekovas.

Ne išimtis ir jo vaikai. Vilnietis turi sūnų ir dukrą. Jiems jis elektroniniu paštu siunčia įdomesnių straipsnių nuorodas, kitą įdomią informaciją. „Kam jiems skambinti? Kam trukdyti?“ - klausė pašnekovas.

Jaunėlė dukra studijuoja filosofiją Vilniaus universitete, gyvena tėvų namuose. Sūnus Lietuvos sveikatos mokslų universitete, 6 kurse, mokosi mediciną, savaitgaliais aplanko tėvus.

Mobiliojo telefono prisireikia dukart per metus

Keistai aplinkiniams jis atrodė tik kelerius metus. Viskas pasikeitė, kai pradėjo daugėti žmonių, kurie naudojasi elektroniniu paštu.

Pedagogas sako jau seniai nebesijaučia balta varna, priešingai, skaičiuoja privalumus. „Niekam nekeliu problemų – nei televizijos studijose, nei teatre. Man taip naiviai atrodo, kai teatre ar kitur primena išsijungti mobiliuosius telefonus. Jau tapo nekultūringumo požymiu, kai mobilusis nuskamba ne vietoje. Tai atrodo apgailėtinai. Sėdi žmonės teatre ir maigo. Be jokios rimtos būtinybės. Man tokios problemos nekyla“, - pasakojo S.Jurkevičius.

Su kitų mokyklų vadovais jis susisiekia laidiniu telefonu. Jei jo nėra kabinete, sekretorė vėliau perduoda svarbią informaciją.

S.Jurkevičiaus įsitikinimu, yra darbų, kurių gerai neatliksi be mobiliojo telefono. Anot pedagogo, jie būtini verslininkams bei tiems, kurie dirba kelyje.

„Telefonas reikalingas tik skubos atvejais, kai reikia susisiekti staigiai. Bet dažniausiai tokių atvejų būna labai nedaug“, – aiškino mokyklos vadovas. Jis per metus vos porą kartų pagalvoja, kad būtų gerai po ranka turėti mobilųjį telefoną.

Pedagogo manymu, kartais prabangūs telefonai sukelia problemų. Jis prisiminė atvejį, kai dėl mobiliojo telefono jo dukros sveikatai galėjo kilti pavojus. „Nupirkome neblogą telefoną. Prieš porą metų, kai dar mokėsi Vilniaus licėjuje, 12 klasėje. Iš jos jį atėmė. Jei tik atima – pusė bėdos. Mano dukra tiesiog atidavė telefoną ir tuo viskas baigėsi. Paskui nupirkom labai paprastą. Bet juk būna ir blogiau“, - kalbėjo S.Jurkevičius.

Ateityje, jei nepasikeis darbas ar neprivers kitos aplinkybės, jis taip ir liks be mobiliojo telefono. Vilniaus licėjaus vadovas įsitikinęs, kad ir kitiems labai praverstų atsisakyti visur su savimi nešiotis telefoną.

„Daugeliui žmonių būtų paprasčiau dirbti ir tvarkytis be šios ryšio priemonės. Daugiau susikauptų ir daugiau darbų atliktų nei blaškydamiesi“, - sakė vilnietis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.