1. „Mano sūnus sako, kad neduodate jam pakankamai laiko pabaigti rašto darbams. Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie tai.“
Manote, kad išreikšdami norą išgirsti mokytojos nuomonę elgiatės diplomatiškai? Galbūt. Tačiau tai išgirdusi mokytoja vis vien įžvelgs puolimą. Geriau pasakykite: „Mano sūnui sunkiai sekasi atlikti rašto darbus. Ką manote apie tai?“ Bandymas sužinoti reikiamą informaciją greičiausiai atneš taip laukiamų vaisių. Mokytoja išreikš savo požiūrį, pasidalys savo įžvalgomis, o jūs galėsite objektyviau pažvelgti į susiklosčiusią situaciją.
2. „Tomas išdykauja, nes jam jūsų pamokose nuobodu.“
„Būdamas mokytoju, visą savo gyvenimą stengiesi padaryti taip, kad tavo pamokos mokiniams būtų įdomios, tad kai tėvai pareiškia, kad jų atžaloms pamokose nuobodu, jautiesi taip, lyg visas tavo darbas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos, lyg neatlikai savo pareigos“, – teigia mokytoja Carolyn Bower. Prieš bandydami apginti savo vaiką, įsitikinkite, kad problema – ne jūsų atžalos. Jeigu vis tik jaučiate, kad jūsų vaikas yra gerokai labiau pažengęs ir būtent todėl jam pamokose nuobodu, paprašykite, kad mokytoja skirtų jam šiek tiek sudėtingesnes užduotis arba duotų daugiau darbo.
3. „Mano vaikas niekuomet nemeluotų. Jeigu ji sako, kad atidavė jums rašinėlį, vadinasi, atidavė.“
Štai dabar jūs teigiate, kad mokytoja rašinėlį pametė arba meluoja, kad jį gavo. Patikėkite, tokio pobūdžio kaltinimai – prasta mintis. Jeigu nesate visu 100 proc. įsitikinusi, kad jūsų vaikas rašto darbą vis tik atidavė, verčiau pasinaudokite kita taktika pasakydami: „Lina sako, kad rašinėlį padėjo jums ant stalo. Neįsivaizduoju, kas galėjo nutikti, tačiau labai nenorėčiau, kad ji gautų 2 už neatliktą darbą. Galbūt yra galimybė atiduoti rašinėlį kitą dieną?“
4. „Visą savaitę atostogausime Graikijoje. Gal galėtumėte padaryti konspektus, kad mano dukra neatsiliktų nuo visų kitų vaikų?“
Galbūt jums atrodo, kad šitaip mokytojai padarysite įspūdį arba pagelbėsite savo atžalai, tačiau realybė yra kiek kitokia. Netiesiogiai sakote, kad konspektai atstos mokytojo darbą. O ir užkraunate papildomo darbo žmogui, kuris jo ir taip turi su kaupu. Verčiau sužinokite, kokias temas apžvelgti planuojama tuo metu, kai atostogausite, ir medžiagą susisteminkite patys. Taip pat susitaikykite su mintimi, kad jūsų vaikui teks gerokai pasistengti, kad pasivytų klasės draugus.
5. „Žinau, kad mano sūnus nenori lankyti papildomų pamokų, tačiau priversiu jį tai daryti, nes jam tai išeis į naudą.“
Nepulkite teigti, kad jūsų vaikas turi lankyti papildomas paskaitas, verčiau pasiteiraukite, ar jam to tikrai reikia. Kas kitas, jei ne mokytoja, žinos geriau? Nustebsite, kokių dalykų apie savo vaiko pažangumą galite išgirsti, jei tik pasiteirausite. Be to, kuri mokytoja apsidžiaugtų, jei jos pamokas lankytų vaikas, kuriam tai visai nereikalinga ir net neįdomu?
6. „Kodėl užduodate tiek daug namų darbų?“
Jūsų atžala kone iki išnaktų ruošia pristatymą ir rašto darbą. Abi užduotys – tą pačią savaitę, pas tą pačią mokytoją. Nenuostabu, kad piktinatės ir norite savo nepasitenkinimą išreikšti „kaltininkei“. Tačiau užuot užpuolę mokytoją, geriau paklauskite: „Rimui sunkiai sekasi atlikti tiek daug darbų vienu metu. Ar ir kiti vaikai susiduria su ta pačia problema?“ Tokiu būdu neapkaltinsite dėstytojos ir „išpešite“ reikalingos informacijos. Galbūt užduočiai atlikti buvo skirtas geras mėnuo, tačiau jūsų atžala visus darbus pasiliko paskutinei minutei.
7. „Julija turi tiek daug popamokinės veiklos ir lanko tiek būrelių. Ji nespėjo perskaityti reikiamos knygos“
Ar jūs savo viršininkui pasakytumėte, kad nepadarėte darbo todėl, kad buvote šokių pamokose? Ne. Tas pats galioja ir vaikams, kurių prioritetu turėtų tapti mokslas, o ne laisvalaikio užsiėmimai. Jokiais būdais neatsisakykite mėgiamiausių savo atžalos užsiėmimų, tačiau planuokite savo vaiko laiką – namų darbams ruošti turėtumėte palikti bent 1 valandą per dieną.
8. „Kodėl Justas buvo įvertintas tokiu prastu pažymiu?“
Jeigu tikite, kad jūsų atžala buvo visiškai nepagrįstai įvertinta pernelyg žemu pažymiu – taip, reikėtų sunerimti. Jeigu pažymiai nekyla, reikėtų pasiteirauti. Tačiau neužduokite klausimo kaltinančiu tonu, juk mokytoja dėl to gali būti visai nekalta. Galbūt jūsų vaikas aptingo, o galbūt per mažai stengiasi. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai mokytoja tiesiog griežia dantį ant pernelyg išdykusio, visiškai neklausančio mažylio. Bet vargu ar ji rizikuotų diskriminuoti vieną ar kitą vaiką. Verčiau paklauskite šitaip: „Ką Emilija galėtų padaryti, kad jos pažymiai taptų geresni?“
9. „Mano dukra ir jos draugės nešneka su Kamile, nes nenori su ja bendrauti. Ir tai nėra patyčios, tiesiog vaikai turi teisę rinktis draugus.“
Niekas nenori tikėti, kad jų vaikas gali žiauriai elgtis su kitu žmogumi. Ir kai mokytoja iškelia į dienos šviesą klausimą apie galimas patyčias ir negražius žodžius iš jūsų vaiko lūpų, norisi pradėti ginčytis ir viską neigti. Nepulkite teisinti mažylio ir įrodinėti tiesos, kurios, veikiausiai, nė nežinote. Pasiteiraukite mokytojos, kaip jūsų atžala bendrauja su kitais vaikais, ir grįžusi namo ta pačia tema pakalbėkite su savo vaiku. Galbūt jūsų vaikui iš tiesų reikėjo pokalbio apie tai, kaip negražu engti ar apkalbinėti klasės draugus?
10. „Kalbėjausi su direktoriumi apie tai, kad pusė jūsų klasės vaikų neišlaikė testo. Manau, kad iš jų reikalavote per daug.“
Jeigu norite įsiutinti mokytoją, tai – puikiausias būdas. Įsivaizduokite save jos situacijoje: kažkas pasiskundė jūsų viršininkui, kad prastai atlikote savo darbą, jums nė nespėjus pateikti savo įvykių versijos. Skųstis direktoriui būtų tikslinga tik vienu atveju – jeigu mokytoja grasino arba blogai elgėsi su jūsų vaiku. Kitu atveju, visų pirma reikėtų pasikalbėti su pačia mokytoja, o situacijai negerėjant – kreiptis į viršesnį asmenį. Juk tai paprastas žmogiškumas – leiskite jai suvokti savo klaidas ir pasitaisyti.
