Smuikas, kuriuo A.Ciupijus griežė 17 metų, vis dar saugomas namuose, o šio instrumento garsą buvęs smuikininkas lengvai atskiria iš kitų garsų.
Buvęs Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro muzikantas, studijų metais dar dainavęs estradiniame ansamblyje, dėkingas likimui, kad meilė muzikai padėjo išsirinkti žmoną.
Kai Aleksandras pakvietė Aną apsilankyti koncerte, kur buvo atliekama Georgo Friedricho Händelio oratorija, jam buvo 23-eji, Anai – 19 metų.
Iš Panevėžio kilęs Aleksandras tuomet buvo įsidarbinęs Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir galėjo padėti merginai patekti į koncertą, nes bilietai buvo graibstyte išgraibstyti.
Žiūrovai netilpo salėje, kai kuriems teko prisiglausti ant laiptų. Tarp jų buvo ir Aleksandras su Ana.
„Jis man dar paskambins“, – tokia mintis šmėkštelėjo Anai, smagiai praleidusiai vakarą su Aleksandru.
Vilniaus universitete ekonomiką studijavusiai antrakursei Anai nereikėjo ilgai laukti – jau kitą dieną po koncerto Aleksandras vėl paskambino.
„Įsivaizduokite, praėjus savaitei nuo pažinties Aleksandras man pasiūlė tekėti.
Man tai atrodė pernelyg drąsu. Man reikėjo laiko, todėl mūsų vestuvės įvyko tik po pustrečių metų“, – prisimena Ana.
„Stengiausi nepraleisti progos ir neapsirinkau“, – kvatojo verslininkas.
Jei ne ši romantiška Ciupijų istorija, galbūt greta Filharmonijos neseniai jų atidarytas prabanga dvelkiantis baras-restoranas „Glory Bar by Stikliai“ būtų radęs vietą kitur.
Puiki atmosfera, išskirtinis maistas ir interjeras, kurį sukūrė prancūzų dizainerė Daniele Brosselin, šiam barui teikia daug privalumų.
75-erių prancūzė D.Brosselin, kūrusi baro aplinką, stengėsi perteikti Paryžiaus dvasią.
Nuo ryto veikiantis baras – vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Kaip norisi pasiklausyti klasikinės muzikos, paragauti pyragaičio, klasikinio kokteilio, gardaus užkandžio ar susitikti su draugais.
Filharmonijos salėje Ciupijai nėra reti svečiai. Jiems vakaras būna idealus, jeigu pasitaiko proga pasiklausyti gerų atlikėjų.
Ciupijų namuose vis dar stovi pianinas, kuriuo jaunystėje skambino žmona Ana, vėliau – sūnus Zinovijus (34 m.).
Šiuo metu jis rašo disertaciją ir dėsto Didžiosios Britanijos Lidso universitete.
Šeimos koncerto Ana ir Aleksandras dabar jau nesiryžtų atlikti, tačiau pianiną saugo vildamiesi, kad sulauks anūkų, kuriems muzikos pamokos atvers kelią į nuostabų pasaulį.
– Kada pastarąjį kartą lankėtės bare kartu su žmona? O gal tokio poreikio nėra, nes esate nuolat užsiėmę?
Aleksandras: Mudu su Ana nesame namisėdos. Apsilankyti bare visada smagu.
Atvykę į Paryžių, Londoną, Niujorką ar Milaną einame pasižvalgyti, ieškome naujų populiarių barų – norisi tai, ką aptinkame, pritaikyti ir Lietuvoje.
Ana: Esame ieškotojai, atradimų džiaugsmu norime dalintis su kitais, todėl tai, ką pamatome užsienyje, stengiamės atgabenti į Vilnių.
– Ar dar prisimenate viešbučio „Lietuva“ barą, įsikūrusį 22-ajame aukšte? Ar tiesa, kad būtent ten jums kilo idėja kepti bandeles su vyšniomis pagal Anos senelės receptą?
Aleksandras: Taip, tame bare tuomet dirbo Romas Zakarevičius, jau tada jis buvo mūsų draugas. Idėja bendradarbiauti kilo 22-ajame aukšte.
Tačiau pirmą naktinį barą „Stiklių tangomanija“ mes atidarėme gerokai vėliau nei „Stiklius“ – maždaug prieš 10 metų.
– Pradžia buvo sunki?
Aleksandras: 1987-aisiais gavome leidimą įsteigti „Stiklių“ kavinę – ji buvo įvardyta kaip kooperatyvas Nr.2.
Sunku buvo rasti darbuotojų – daug kas manė, kad mūsų laukia bankrotas.
– Jūs tada griežėte smuiku Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre.
Ar imdamasis verslo nebijojote rizikuoti?
Aleksandras: Tai kainavo daug jėgų.
Ana: Pradžia buvo nuostabi! Mes buvome jauni, tikėjome, kad galime įgyvendinti savo svajonę.
Laisvės pojūtis skraidino kaip ant sparnų, nes supratome, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių.
– Ar tiesa, kad „Stikliuose“ esate pasiskirstę įtakos sferomis: jūs, Ana, finansų direktorė, R.Zakarevičius atsako už tiekimą, aptarnavimą, personalo mokymą, o jūs, Aleksandrai, esate kultūros ir statybų ministras?
Aleksandras: Tokio griežto pasidalijimo nėra, visus reikalus sprendžiame kartu.
– O kas jūsų šeimoje yra finansų direktorius?
Ana: Tik ne aš! Šeimoje nesu nei direktorė, nei kasininkė.
Aleksandras: Prisipažinsiu, tai – mano pareiga.
Nors esu smuikininkas, išmokau skaičiuoti, privertė gyvenimas, o prie finansinės drausmės buvau pripratęs nuo mažumės. Kita vertus, būna dienų, kai norisi svajoti, nes tai smagu.
Bet Ana suima mane į savo rankas ir nuo debesų nuleidžia ant žemės.
– Ką veikiate, kai nedirbate?
Aleksandras: Mėgstu iš anksto viską apgalvoti. Pavyzdžiui, atostogas planuoju prieš metus. Planuoju ir tai, ką veiksime artimiausią savaitgalį.
Tarkime, atėjo penktadienis, mėgstu nueiti į gerą koncertą ar spektaklį, o prieš tai užsukti į kokį nors barą.
Ana: Aleksandras – dviejų priešybių visuma.
Jo prigimtis yra muzikanto, bet logika – kaip matematiko. Jis mėgsta planuoti, yra labai organizuotas.
– Ar sūnus Zinovijus seka jūsų pėdomis?
Aleksandras: Mūsų sūnus apsisprendė būti mokslininkas, nors Šveicarijoje yra baigęs viešbučių ir restoranų verslo studijas. Bet vėliau pasirinko kitą specialybę.
Sūnaus mokslas Šveicarijoje kainavo nemažai ir buvo naudingas tik tuo, kad jis suprato, ko nori gyvenime. Kaip žmonės sako, rado save.
Dabar jam gerai sekasi. Zinovijus dar neturi šeimos – sako, kad jam pirmiausia reikia apsiginti disertaciją.
– Ar esate tolerantiški tėvai? Ar niekada nepriekaištavote sūnui dėl iššvaistytų pinigų brangioms studijoms, kurių jam gyvenime kol kas neprireikė?
Aleksandras: Manau, kiekvienas jaunas žmogus turi teisę rinktis, kuo jam būti. Mūsų sūnus – gabus, protingas, išsilavinęs, mes tik palaikėme jo apsisprendimą.
Gal po dešimties metų jis grįš prie viešbučių ir restoranų verslo? Jis turi gerą išsilavinimą, todėl gali rinktis: ar būti vien mokslininku, ar mokslininku, kuris moka skaičiuoti.
Ana: Mokslo darbuotojai dažnai pradeda nuo nerealių idėjų. Mes su Aleksandru jaunystėje panašiai elgėmės – buvome idealistai, svajotojai, neturėjome verslo patirties.
Už mus labiau patyręs buvo Romas, iš pradžių jis nelabai norėjo imtis privataus verslo, nes vis būgštavo, ar pavyks.
– Ar niekada nebuvo kilusi mintis, kad padarėte klaidą įkurdami „Stiklius“?
Aleksandras: Darbas, žinoma, teikia ne tik malonumą.
Žinau, kad neturiu teisės sirgti, privalau grūdintis, visą laiką būti geros nuotaikos ir sveikatos.
– Ar sunkmetis jau pasibaigė? Ar žmonės pasidarė išlaidesni?
Aleksandras: Susiduriame su karta, kuri nori bendrauti. Tokie žmonės moka taupyti, bet nėra šykštūs.
Kita vertus, Vilniuje yra daug turtingų žmonių, kurie dažniausiai eina tik ten, kur juos kviečia, nes tada viskas veltui.
Ana: Yra turtuolių, giriančių kompleksinius pietus – jiems kuo pigiau, tuo geriau.
Aleksandras: Aš tokio elgesio nesuprantu. Gyvenimas pernelyg trumpas. Juk niekas nežino, kur sukaupti pinigai nukeliaus.
Man pats didžiausias malonumas – leisti pinigus, nes tada jaučiu, kad gyvenu.
