Kai susitikome su Alicia, ji ruošėsi naujam teatro sezonui. Vilniaus kamerinio teatro meno vadovė ir režisierė prieš kelias dienas buvo grįžusi iš Amerikos, kurioje aplankė savo artimuosius.
Alicia mane nustebino taisyklinga lietuvių kalba. Tamsiaplaukės, migdolinių akių moters genai paveldėti iš įvairių tautybių. Jos tėvas – iraniečio ir rusės vaikas, o motina turi airių, škotų, olandų bei vokiečių kraujo.
Tokia kultūrų ir tautybių įvairovė sukūrė margaspalvį charakterį ir išskirtinę išvaizdą.
Po aktorystės studijų amerikietė užsimanė jėgas išmėginti režisūroje, studijavo tame pačiame Kanzaso universitete magistrantūroje.
Dar mokydamasi aktorystės, ji dalyvavo miuzikluose, po kiek laiko tapo režisieriaus asistente.
Baigti magistrantūros studijų Alicia nesuspėjo, nes gyvenimo kortas sumaišė meilė.
Amerikietė su keliais kurso draugais atvyko į Vilnių dalyvauti tarptautiniame projekte – su lietuviais aktoriais turėjo pastatyti spektaklį „Sniego karalienė”.
Nors Lietuvoje Alicia tąkart viešėjo tik dešimt dienų, spėjo susižavėti ketveriais metais vyresniu teatro ir kino aktoriumi M.Mačiuliu.
Praėjo šešeri metai nuo meilės istorijos pradžios.
Per tą laiką Alicia ištekėjo ir prie savo mergautinės pavardės prisidėjo jai gražiai skambančią Mačiulienės pavardę, išmoko lietuvių kalbą, perprato vietos gyventojų charakterį ir Lietuvos teatro repertuarą papildė miuziklais.
– Kaip susipažinote su savo būsimu vyru?
– Vienas kitą pastebėjome kūrybiniame projekte „Sniego karalienė”. Aš vaidinau karalienę, o Marius – pasakotoją. Iki šiol ryškiai prisimenu visas pažinties smulkmenas. Marius buvo draugiškas, tačiau laikėsi mandagaus atstumo.
Abu norėjome pabendrauti, labiau vienas kitą pažinti, tačiau tam buvo rimtų kliūčių. Marius nekalbėjo angliškai, o aš nemokėjau lietuviškai.
– Tai kaip jūs bendravote?
– Suradome vieną lietuvį aktorių, kuris mokėjo angliškai. Paprašėme, kad pabūtų vertėju. Žvelgdami vienas kitam į akis ir aptakiai pasakodami apie savo gyvenimą, jautėme, kad esame vienas kitam įdomūs.
Spektaklyje „Sniego karalienė” buvo epizodas, kur Marius skambina varpeliu. Prieš išvykdama į Ameriką nuėjau į senamiestį pirkti suvenyrų ir pamačiau labai gražų varpelį. Nupirkau ir paprašiau, kad režisierius jį perduotų Mariui.
Prie dovanos pridėjau ir trumpą laiškelį, kuriame angliškai padėkojau už kartu praleistą laiką. Labai norėjau pasakyti Mariui, kad jis man svarbus.
Nors buvome pasikeitę kontaktiniais duomenimis, abejojau, ar dar kada nors susitiksime.
Troškau, kad mūsų santykiai nenutrūktų ir ateityje, bet nesumojau, kaip tą savo norą išreikšti žmogui, su kuriuo negaliu susikalbėti.
Grįžusi į Ameriką internetu nusiunčiau Mariui nuotraukas, darytas Vilniuje. Kaip tik tuo metu buvo kalėdinis laikotarpis. Marius greitai atrašė dėkodamas už nuotraukas, pasveikino su šventėmis.
Daug vilčių nepuoselėjau, maniau, kad mandagiu susirašinėjimu greitai baigsis vos spėjusi užsimegzti mūsų draugystė.
Nudžiugau, kai po dešimties dienų Marius man atsiuntė elektroninį laišką su savo šeimos nuotraukomis.
Taip pat buvo pridėti du tekstai – anglų ir lietuvių kalba.
Marius pasiūlė mums mokytis vienam kito kalbų.
Viešėdama Vilniuje buvau įsigijusi lietuvių kalbos žodyną. Taip pat nusipirkau kompiuterinę programą, kuri suteikė galimybę po truputį mokytis lietuvių kalbos.
Po penkių mėnesių su Mariumi susitikome Amsterdame, kur jis buvo pakviestas dalyvauti viename teatro projekte.
Ten kartu praleidome savaitę. Vaikščiojome po parkus, sėdėdavome kavinukėse su žodynais rankose ir be atvangos kalbėdavomės.
Šį kartą buvo lengviau ir paprasčiau nei Vilniuje, nes jau galėjome vienas kitą suprasti be vertėjo.
Troškimas būti kartu didėjo. Įsimylėjimo būsena ypač skausmingai sustiprėjo, kai grįžau į JAV.
Slėgė mus skiriantis didžiulis atstumas. Supratau, kad negalėčiau susitikinėti su mylimu žmogumi kartą ar du kartus per metus. Kai jausmai yra tikri, reikia būti kartu. Todėl pasiryžau rimtiems pokyčiams.
Parašiau Mariui laišką ir paklausiau, ką jis manytų, jei atvykčiau pas jį gyventi ir magistrantūros studijas baigčiau Lietuvoje.
Marius parašė, kad atvažiuočiau kuo greičiau.
Rugsėjo pabaigoje bus penkeri metai, kai pas jį atvykau. Mudu iškart apsigyvenome kartu, Vilniaus centre išsinuomojome butą.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
