Prekyba žmonėmis, ypač vaikais, – viena opiausių problemų pasaulyje. Bet prekeiviai – nebūtinai stereotipiniai nusikaltėliai: šiurkštūs barzdoti beširdžiai iš neaiškių šalių, kalbantys prarūkytu balsu, su sodriu akcentu.
Tai gali būti paprasti žmonės, priemiesčių gyventojai, darbštūs ir linksmi, panorę tiesiog įsivaikinti, rašo „Lietuvos rytas".
Antai JAV Viskonsino valstijoje gyvenantiems Toddui ir Melissai Puchalloms niekaip nesisekė auginti įsivaikintos problemiškos paauglės Quitos iš Liberijos.
Kai sutuoktiniai nusprendė merginos atsikratyti, naujus tėvus Quitai jie surado per dvi dienas – tiesiog įdėdami skelbimą internete.
Tokių istorijų JAV – daugybė. O pareigūnai tiktai po naujienų agentūros „Reuters” tyrimo susizgribo atkreipti dėmesį į virtualiajame pasaulyje veikiančias grupes, kuriose aktyviai vyksta prekyba vaikais.
Tik dabar pradedama suprasti, kokie pavojai kyla pardavinėjamiems nepilnamečiams. Naujuose namuose jų gali laukti tiek sukčiai, tiek alkoholikai, tiek pedofilai.
Įtėviai suklastojo dokumentą
Ilinojuje gyvenantys Nicole ir Calvinas Easonai numojo ranka į skelbime apie Quitą išdėstytas problemas dėl jos charakterio ir elektroniniu laišku patikino M.Puchallą: „Susitvarkysime.”
Buvo 2008-ųjų spalis. Po kelių savaičių Puchallos iš Viskonsino nuvyko į Easonų namus Ilinojuje, kur ir įvyko mergaitės atidavimo sandėris. Easonai gyveno namelyje ant ratų.
Poroms nereikėjo nei advokatų, nei vaikų teisių tarnybų pareigūnų. Puchallos tiesiog pasirašė notaro patvirtintą dokumentą, skelbiantį, kad Easonai pripažįstami naujaisiais Quitos globėjais. Susitikimas užtruko vos kelias valandas, o abi poros matėsi pirmą ir paskutinį kartą.
Melissa Puchalla vėliau atskleidė, kad jai Easonai pasirodė nuostabūs. Tačiau jeigu moteris būtų daugiau pasidomėjusi naujaisiais Quitos globėjais, savo žodžius ji būtų atsiėmusi.
Mat „Reuters” išsiaiškino, kad iš Nicole prieš kelerius metus buvo atimti netgi biologiniai jos vaikai. Šerifo pavaduotojas pranešime tąkart rašė: „Tėvai turi rimtų psichikos problemų ir yra linkę į smurtą.”
Abu Easonai taip pat buvo įtariami priekabiavimu prie vienu ar kitu metu prižiūrėtų vaikų.
Tiesa, oficialių kaltinimų sutuoktiniams nebuvo pareikšta.Galiausiai paaiškėjo, kad Puchallas atiduoti mergaitę Easonams įtikinęs dokumentas, kuriame socialinis darbuotojas esą išgyręs sutuoktinių gabumus auginant vaikus, buvo suklastotas – pačių Easonų.
Paliko tik šuniukus
Jau pirmąją naktį pas naujuosius globėjus Quita buvo priversta miegoti jų lovoje. Dabar jau pilnametė mergina prisimena, kad Nicole miegojo nuoga.
Po kelių dienų Easonai nereagavo į M.Puchallos bandymus patikrinti, kaip sekasi Quitai.
Melissa prisimena skambinusi į mokyklą, į kurią turėjo ateiti paauglė, – ji nepasirodė.
Namelių ant ratų miestelyje Quitos irgi nebuvo. Paaiškėjo, kad Easonai susikrovė daiktus į savo „Chevy” ir išvyko – namelio vietoje liko tik krūva šiukšlių ir du prie tvoros prirakinti šuniukai.
Tad Puchallos, išgelbėję Quitą iš skurdžios našlaičių prieglaudos Liberijoje, atsivežę paauglę į Ameriką ir tuomet atidavę ją nepažįstamųjų porai, nebežinojo, kur ji yra.
„Kai čia atvykau, maniau, kad bus geriau, saugiau.
Tačiau taip nebuvo. Gyvenimas Amerikoje man pavirto košmaru”, – dabar prisimena Quita.
Prekiaujama kaip gyvūnais
Paauglė iš Liberijos tik dabar supranta, kad buvo įmesta į šešėlinį amerikiečių įvaikintų nepilnamečių turgų – chaotišką tinklą internete. Čia pritingintys tėvai ieško naujų namų vaikams, dėl kurių įsivaikinimo jau gailisi. Kaip ir Quita, šie mažamečiai tampa nepavykusio tarptautinio įsivaikinimo proceso aukomis.
Per „Yahoo” ir „Facebook” tinkluose įkurtas grupes tėvai reklamuoja nebenorimus vaikus, o tuomet perduoda juos nepažįstamiesiems – be valdžios priežiūros, kartais ir apskritai nelegaliai.
Anot „Reuters”, šiame turguje įstatymai beveik negalioja. Vaikai čia tampa kilnojamuoju turtu, o jų teises sutriuškina nepatenkintų amerikiečių porų poreikiai. Internete tokia praktika vadinama „privačiu perkėlimu” – terminu, dažniausiai vartojamu žmonių, kurie ieško naujų namų savo šunims ar katėms.
Ir iš tiesų mažiausiai dviejuose interneto forumuose įvaikintais mažamečiais, dažnai našlaičiais, prekiaujama kone visiškai taip, kaip ir naminiais gyvūnais.
Vaikus reklamuoja skelbimuose
„Šis gražus berniukas Rickas, gimęs 2000-ųjų spalį, prieš metus atvyko iš Indijos. Jis yra paklusnus ir nori įtikti”, – skelbiama viename pranešime.
Kitame moteris iš Nebraskos pernai vasarą pasiūlė atiduoti 11-metį, kurį ji įsivaikino Gvatemaloje: „Man tikrai labai gėda, bet mes nuoširdžiai nekenčiame šito vaiko!”
Dar vienas tėvas įsivaikintą mažametį iš užsienio reklamuoja praėjus vos kelioms dienoms, kai jį atsivežė į Ameriką.
„Įsivaikinome 8 metų mergaitę iš Kinijos. Deja, per penkias dienas itin daug vargome. Pasidalykite skelbimu su tais, kuriems tai galėtų būti įdomu”, – rašė amerikietis.
„Reuters” išanalizavo daugiau nei 5 tūkst. nuomonių viename tinklo „Yahoo” forume per 5 metus. Paaiškėjo, kad mažametis čia reklamuojamas maždaug kartą per savaitę.
Daugelio vaikų amžius – 6–14 metų, o į JAV jie dažniausiai atvykę iš Rusijos, Kinijos, Etiopijos ar Ukrainos. Jauniausiai „prekei” buvo vos 10 mėnesių.
Tiesa, „Yahoo” atstovai, iš „Reuters” išgirdę apie tai, kas vyksta tinklo forumuose, prieš 6 metus įkurtą paskyrą žaibiškai uždarė. Bet puslapis tinkle „Facebook”, pavadintas „Way Stations of Love”, vis dar aktyvus.
„Facebook” atstovė tepaaiškino, kad „internetas yra visuomenės atspindys, žmonės čia sprendžia įvairiausias problemas, tarp jų – ir tokias sudėtingas kaip įsivaikinimas”.
Išprievartavo ir išžagino
Kaip parodė „Reuters” tyrimas, kai kurie įvaikinti, o vėliau pas kitus įtėvius neteisėtai perkelti mažamečiai buvo skriaudžiami, prie jų priekabiauta ir lytiškai.
Viena mergaitė iš Kinijos neseniai pareiškė, kad antruosiuose namuose nauji tėvai liepė jai kasti sau pačiai kapo duobę.
O kita paauglė, į JAV atvykusi iš Rusijos, prisiminė, kaip biologinis jos nelegalių įtėvių sūnus ją išprievartavo, o tada apšlapino.
Mergaitei tuo metu buvo 13 metų, bet namus Amerikoje ji pakeitė triskart per 6 mėnesius.
„Šių vaikų biologiniai tėvai neaugino, jie čia atvykę iš užsienio ir dažnai net nekalba angliškai”, – teigė lytinės prievartos prieš vaikus atvejus Kanadoje ir JAV analizuojantis Michaelas Seto.
„Kalbame apie visuomenės dalį, kuri yra nepaprastai pažeidžiama ir dažnai išnaudojama”, – pridūrė ekspertas.
Sistema paini ir nelanksti
Aiškėja, kad tiesiog pamesti vaiką Amerikoje yra stebėtinai paprasta. Taip, legalios įsivaikinimo paraiškos yra analizuojamos teisininkų, o būsimi – arba ne – įtėviai atidžiai patikrinami.
Bet šį procesą gana lengva apeiti. Vaikai į naujas šeimas gali būti nusiųsti tiesiog pagal notaro patvirtintą įgaliojimą, kuriuo paskelbiama, kad mažamečiu rūpinsis kitas suaugusysis.
Daugeliu atvejų toks lankstumas naudingas vaikui. Be to, tėvai, sunkiai susitvarkantys su auginamu įsūniu ar įdukra, gali laikinai patikėti jo ar jos priežiūrą artimam giminaičiui.
Vis dėlto šiais interneto laikais tėvai vis dažniau susiranda visiškai nepažįstamus žmones, kurie tiesiog nori priimti kitų nepageidaujamus vaikus.
Priimančioji šeima, jei tik yra pasirūpinusi įgaliojimu, gali užrašyti vaiką į mokyklą ir gauti valstybės išmokas ar lengvatas. Savo ruožtu pareigūnai net nesužino, kad pasikeitė vaiko globėjai.
Tiesa, vienas saugiklis yra. Tai Susitarimas tarp valstijų dėl vaikų apgyvendinimo (angl. – Interstate Compact on the Placement of Children, ICPC).
Pagal jį ir vaiką vienoje valstijoje priimantys, ir jį kitoje valstijoje perleidžiantys įtėviai turi informuoti pareigūnus abiejose valstijose. Tokiu būdu įmanoma kontroliuoti procesą.
Susitarimas galioja visose valstijose. Bet teisėsaugos pareigūnai dažniausiai apie tokio saugiklio – ICPC egzistavimą nė nenutuokia. Be to, kiekviena valstija pati apsisprendžia, kaip nubausti vaikų prekyboje dalyvaujančias šeimas, pažeidžiančias ICPC reikalavimus.
Tad, pavyzdžiui, nors mažametis gali būti sugrąžintas į senąją šeimą ar įmestas į valstybinę nepilnamečių globos sistemą, nebus nubausta nei vaiką atidavusi, nei jį priėmusi šeima.
Valstybė nieko nepataria
Ekspertų teigimu, didžiausia problema, kad nei paskirų valstijų, nei federaliniuose, nei netgi tarptautiniuose įstatymuose nepripažįstama, jog „privatus vaikų perkėlimas” egzistuoja.
O tokiems perkėlimams ypač jautrūs iš užsienio įsivaikinami mažamečiai. Mažiausiai 70 proc. tinklo „Yahoo” forume „Adopting-from-Disruption” pasiūlytų vaikų buvo gimę ne Amerikoje.
Per pastaruosius 15 metų amerikiečių šeimos yra įvaikinusios maždaug 243 tūkstančius užsieniečių, tarp jų – ir lietuvių. Bet, skirtingai nei JAV gimusius pagal šalyje veikiančią globos sistemą priimantys tėvai, įsivaikinantieji vaikus iš užsienio nesulaukia jokių patarimų iš valstybės.
Tad neretai jau atvykus į Ameriką paaiškėja, kad vaikai turi fizinių, emocinių ar elgesio problemų.
Be to, pareigūnai nefiksuoja vaiko gyvenimo po jo atsivežimo į JAV, todėl niekas oficialiai ir nežino, kiek tarptautinio įsivaikinimo atvejų galima laikyti nenusisekusiais.
JAV vyriausybinės institucijos skaičiuoja, kad žlunga 10–25 proc. įsivaikinimo šalies viduje procesų. Jeigu maždaug taip nenusiseka ir tarptautinis įsivaikinimas, daugiau nei 24 tūkst. nepilnamečių Amerikoje auga ne su tais įtėviais, kurie juos atsivežė į JAV.
Rusijos antausis amerikiečiams
Pagal 2000 m. JAV priimtą įstatymą valstijos privalo fiksuoti atvejus, kai jos perima užsieniečių vaikų, kurių nebenori įtėviai, globą. Šią informaciją tada perima Valstybės departamentas.
Be to, jam duomenis apie žlugusius tarptautinio įvaikinimo atvejus turi perduoti ir įvaikinimo agentūros.
Bet daugelio JAV valstijų pareigūnai tikina nesugebantys stebėti, kaip sekasi įvaikiams – esą kaltos pasenusios kompiuterinės sistemos.
O Valstybės departamentas neatskleidžia žlugusio tarptautinio įvaikinimo atvejų, apie kuriuos federaliniams pareigūnams pranešusios įvaikinimo agentūros.
Tokia paini ir, regis, neefektyvi sistema, kai net JAV pareigūnai nežino, kaip gyvena amerikiečių iš užsienio įvaikinti mažamečiai, žinoma, erzina kai kurias užsienio šalis. Siutina ir paviešinami vaikų išnaudojimo ar pametimo atvejai.
Bene garsiausias – moters iš Tenesio pavyzdys. Iš Rusijos našlaičių namų įsivaikintu septynmečiu berniuku ji rūpinosi vos pusmetį, o tada įsodino jį į lėktuvą, skrendantį į Maskvą. Berniukui moteris įdavė laiškelį, kuriame buvo parašyta: „Daugiau nebenoriu rūpintis šiuo vaiku.”
Praėjusių metų pabaigoje Rusija įstatymu uždraudė šioje šalyje įsivaikinti amerikiečiams, taip sukeldama nemenką diplomatinį skandalą. Procesą sugriežtino ir kitos šalys, tarp jų – Kinija ir Gvatemala.
Tad dabar per metus amerikiečiai užsienyje įsivaikina mažiau nei 10 tūkstančių mažamečių, nors 2004-aisiais tokių procesų buvo net 23 tūkst.
Mažamečius siūlo po keliskart
Dėl tokių kliūčių internetiniai vaikų mainai tapo dar paprastesni. Štai viename virtualiajame forume „privataus perkėlimo” grupės netgi vadinamos „naujausia šalimi, iš kurios galima įsivaikinti”.
Forumų dalyviai taip pat viešai piktinasi vyriausybių domėjimusi, kaip sekasi JAV šeimų įsivaikintiems mažamečiams – net kai pastarieji yra pametami ar atiduodami kitiems.
„Įsivaikinome du mažylius iš Rusijos. Dėl mergaitės mums nepasisekė. Bet koks Rusijos vyriausybės reikalas?” – vienas tėvas rašė 2012-ųjų liepą, piktindamasis dėl to, kad Maskva siekia reguliariai gauti informaciją apie įvaikių iš Rusijos gyvenimą JAV.
Įvaikius internete siūlantys amerikiečiai aiškina neturintys daug išeičių. Esą jiems nepadeda socialinės tarnybos, be to, šeimos bijo būti oficialiai apkaltintos aplaidumu. O įvaikiai esą iš tiesų dažnai terorizuoja šeimas.
Vis dėlto mažamečiams, kurie siūlomi internete, tokie pasiteisinimai niekuo nepadeda, nors ICPC administruojantis Stephenas Pennypackeris aliarmą dėl vaikų mainų be pareigūnų priežiūros skelbė dar 2011-ųjų pradžioje.
„Mano kreipimasis buvo skubus, bet jokio atsakymo nesulaukiau”, – šiandien gūžčioja pečiais S.Pennypackeris. O prekyba tęsėsi.
Kai kurie tėvai netgi tuo pačiu metu siūlė savo įvaikius atiduoti, o kitus – priglausti. Kiti reklamavo ištisas vaikų grupes.
Štai 10-metis iš Filipinų ir 13 metų berniukas iš Brazilijos potencialiems naujiesiems įtėviams siūlyti po tris kartus. Mergaitė iš Haičio namus taip pat turėjo keisti tris kartus.
Paauglė visą naktį verkė
Pati N.Eason – moteris, kuri dingo su įsivaikinta Quita – „privatų vaikų perkėlimą” pavadino „neįteisintu įvaikinimu”: „Tai iš esmės reiškia: „Ei, ar gali atiduoti man vaiką?”
Kalbėdama su „Reuters” žurnalistu N.Eason teigė vaikus priimanti todėl, kad nori jaustis svarbi. Tačiau moters pasakojimas apie jos vaikų auginimo stilių sukrečia.
„Tik pabandyk elgtis nemandagiai, – taip esą pokalbį su auginamu vaiku pradėtų N.Eason. – Pagrasinsiu mesti į tave peilį, tikrai. Vaikysiuosi tave su žarna. Nepaliksiu ant tavęs jokių mušimo žymių, į mokyklą eisi be mėlynių. Gausi triskart per dieną pavalgyti ir vietą, kur miegoti. Gerai? Šis pasaulis nėra tobulas.”
O Easonų ir Quitos istorija tik parodo, kad JAV vyriausybė nesugeba apsaugoti po šalį mėtomų įvaikių.
Prieš palikdama Quitą Easonams, M.Puchalla parodė mergaitei poros nuotrauką. Kaip ir Quita, Calvinas Easonas – juodaodis. Nicole – baltoji, tad Melissa manė, kad Quitai tokioje šeimoje puikiai seksis.
Puchallos dabar taip pat tvirtina nusprendę atiduoti paauglę, kad apsaugotų kitus savo vaikus – esą Quita buvo linkusi į smurtą, nenuspėjamo elgesio.
„Nors man sakė, kad Easonai – geri žmonės, mintyse vis klausiau: „Iš kur jūs žinote?” Visą paskutinę naktį verkiau”, – prisiminė Quita.
Pasikvietė į savo lovą
Easonai, aišku, džiūgavo – vaikas nemokamai! „Privatus perkėlimas” ne tik juos, bet ir kitas šeimas vilioja maža kaina.
Oficialus įsivaikinimas iš užsienio gali kainuoti dešimtis tūkstančių dolerių, o globos perėmimas tiesiog suradus reikiamą skelbimą internete ir pasirūpinus notaro patvirtintu įgaliojimu dažnai nekainuoja nieko.
„Jei nenori mokėti už vaiką 35 tūkst. dolerių, renkiesi rizikuoti”, – paaiškino N.Eason.
Quitos gyvenimo naujuose namuose pradžia buvo graži. Ją pasitiko plakatas „Sveika atvykusi namo, Quita” („Welcome home, Quita”) ir tortas.
Easonai paauglei netgi padovanojo du šuniukus. Tačiau mergina greitai pastebėjo, kad jie nėra prižiūrėti, išauklėti. Niekas nesirūpino neplautais indais ir nešvariais skalbiniais.
„Tačiau blogiausia buvo su jais miegoti. Jie pasikvietė mane į savo lovą, o čia Nicole buvo nuoga. Man tai neatrodė teisinga”, – teigė Quita.
Po kelių dienų Easonai apskritai nutilo. Jie nustojo atsakinėti į M.Puchallos skambučius ir, susikrovę daiktus, išvyko iš valstijos. O netrukus, nors nuo dienos, kai Quita buvo atiduota Easonams, buvo praėjusios vos dvi savaitės, Ilinojaus pareigūnai jau paskelbė oficialią paiešką: „Dingusi Quita Puchalla ir Easonų šeima”.
Vaikų prekeiviai nebaudžiami
Policija netruko išsiaiškinti – kartu su Easonais bei Quita iš Ilinojaus išvyko ir šeimos draugas, lygtinai nuteistas už ginkluotą apiplėšimą.
Galiausiai sujudus net Federaliniam tyrimų biurui Easonai buvo rasti. Jų automobilis buvo pastatytas prie N.Eason motinos namų Niujorko valstijoje.
Kai Quita tyrėjams prasitarė, kad Easonai namuose laikė pornografinių žurnalų ir vaizdo medžiagos, pareigūnai reagavo. Paauglė buvo įsodinta į autobusą ir grįžo į Puchallų namus.
Paradoksalu, bet Easonai liko nenubausti – veiksmų pareigūnai nesiėmė nei Ilinojuje, nei Viskonsine, nei Niujorke. Niekas taip pat nesukliudė Easonams bandyti įsigyti ir daugiau vaikų.
Keleri ateinantys metai parodė, kad N.Eason, internete pasivadinusi slapyvardžiu Big Momma, mažamečių priėmė ir daugiau – dar penkis. Sykį – gyvendama su vyru, kuris vėliau buvo nuteistas už prekybą vaikų pornografija.
Šiandien Quita gyvena socialiniame būste Milvokyje ir planuoja studijuoti socialinį darbą.
O Easonai, sulaukę tik žiniasklaidos, bet ne pareigūnų dėmesio, toliau augina įvaikius. Tik nebe Ilinojuje ar Niujorke, o Arizonoje.
