Kiekviena vasara A.Vainauskui – aukso vertės. Tas laikas – reta galimybė ilgiau pabūti su žmona Rasa (50 m.). Po to rugsėjį treneris Rusijos klubo treniruočių stovyklą surengia Druskininkuose.
„Mes kiekvienais metais prieš sezoną stovyklas rengiame Lietuvoje. Sportininkėms čia patinka. Poilsio ir darbo sąlygomis liko patenkinti ir čia apsilankę klubo vadovai.
O man tai dar viena proga apsilankyti Lietuvoje ir susitikti su šeima“, – džiaugėsi treneris.
Palangoje fizinio rengimo pratyboms vadovavo A.Vainausko asistentas Saulius Vodopalas, todėl komandos vyriausiasis treneris turėjo nemažai laisvo laiko, kurį leido su tuo metu pajūryje pas giminaičius viešėjusia žmona.
Tačiau spalį vyro keliai su šeima išsiskiria.
„Trenerio darbas – nelengvas, nes nežinai, kada gali būti atleistas. Rasa dirba vienos Vilniaus reklamos bendrovės buhaltere.
Jeigu ji būtų važiavusi su manimi į Kurską, būtų praradusi gerą darbą, o sugrįžus vėl įsidarbinti būtų sunku.
Todėl su Rasa dažniau matomės bendraudami „Skype“ programa. Atvažiavęs į Lietuvą galiu žmoną nors už rankos palaikyti“, – juokavo treneris.
Gyventi atskirai šeima nusprendė po karčios patirties prieš 20 metų, kai Alfredas trejus metus žaidė Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos komandose.
Tada kartu su juo į užsienį buvo išsikrausčiusi ir visa šeima.
„Vyriausias sūnus keliavo po įvairių valstybių mokyklas. Žmona sėdėjo be darbo ir šeimininkavo namuose, tačiau tokios emigracijos neištvėrusi pradėjo skraidyti į Lietuvą.
Dabar supratome, kad taip blaškytis neverta. Juo labiau kad išvykus dirbti į Rusiją jaunėliai sūnūs dvyniai mokėsi Vilniaus mokykloje.
Nors jiems jau 19 metų ir jie jau studijuoja pirmame kurse, mama vis vien šalia reikalinga. Be to, Vilniuje gyvena ir vyriausias sūnus, kuriam spalio 21 dieną sukaks 31-eri“, – pasakojo A.Vainauskas.
Ar šeštus metus atskirai nuo žmonos gyvenantis treneris nesibaimina, kad gali užgesti šeimos židinys?
„Mes su Rasa pasitikime vienas kitu“, – nukirto treneris. Jis tikino, kad po ilgų išsiskyrimų jo ir žmonos abipusis ryšys net sustiprėjo.
Be to, nėra taip, kad šeima nesimato ištisus mėnesius. Vyras namo grįžta ne tik per Kalėdų šventes, kai kada parskrenda į Vilnių ištaikęs kelias laisvesnes dienas.
Varžybų sezonas Rusijoje trunka nuo spalio iki balandžio. Tad gegužę, birželį ir liepą A.Vainauskas atostogauja Lietuvoje.
Tiesa, šiemet atostogas teko aukoti Rusijos moterų rinktinei.
Kai praėjusį sezoną jo vadovaujamos Kursko krepšininkės laimėjo FIBA Europos taurės turnyrą, o Rusijos aukščiausiojoje lygoje komanda užėmė ketvirtąją vietą, lietuvį trenerį įvertino Rusijos krepšinio federacija.
A.Vainauskui buvo pasiūlytas Rusijos nacionalinės moterų rinktinės vyriausiojo trenerio vairas.
Tačiau dėl savo ateities rinktinėje treneris nebėra tikras, nes šiemet Europos čempionate lietuvio vadovaujama Rusijos moterų rinktinė pirmą kartą nepateko į antrąjį etapą.
„Ant kilimo federacijos vadovai manęs dar nekvietė. Gal po neseniai patirto Rusijos vyrų rinktinės fiasko Slovėnijoje mano nesėkmė užsimiršo“, – tikėjosi lietuvis.
Prie savanoriškos tremties A.Vainauskas jau priprato. Rusiškai susikalbėti jam nėra jokių problemų.
Rusijoje dar gajus sovietinis mentalitetas Alfredui taip pat pažįstamas, tad prie gyvenimo svetimoje šalyje lietuvis prisitaikė greitai.
Klubas trenerį įkurdino pačiame miesto centre. Jam skirtame 2 kambarių bute, kaip sako vietos gyventojai, atliktas euroremontas. Suprask – butas įrengtas pagal vakarietiškus standartus.
Automobilio Kurske lietuviui neprireikia, nes jis gyvena netoli sporto arenos, o į treniruotes nuveža ir namo parveža klubo autobusas.
Prie žvėriškų šildymo kainų Lietuvoje pripratęs A.Vainauskas Kurske jaučiasi keistai – radiatoriai taip pleškina, kad žiemą kambaryje tenka atsidaryti langą.
Lietuviui vis dar sunku įprasti, kad už tokį buto kaitinimą jam nereikės mokėti – už viską moka klubas.
Maisto kainos Kursko parduotuvėse panašios kaip ir Lietuvoje.
Alfredą džiugina, kad Rusijos parduotuvėse galima užtikti daug lietuviškų prekių. Tiesa, lietuviški pieno produktai – sviestas, sūriai ten gerokai brangesni nei Lietuvoje.
Visiškai neatitrūkti nuo Lietuvos A.Vainauskui padeda per palydovinę stotį transliuojami lietuviški televizijos kanalai. Net ir gyvendamas vienas lietuvis maisto sau ruošti taip ir neįprato.
„Namie valgau vien sumuštinius. Užsukęs į parduotuvę nusiperku rūkytos mėsos, dešros, daržovių, sūrio.
Anksčiau mėginau kai ką rimtesnio kepti, tačiau išėjo šnipštas ir po to savo kulinarinių gabumų daugiau nebandžiau“, – juokėsi vienoje Kursko kavinėje nuolat pietaujantis Alfredas.
Kita vertus, maistui ruošti treneris neturi ir laiko, nes visa diena prabėga sporto salėje.
„Keliuosi 8 valandą ryto. Po dviejų valandų vykstame į rytinę treniruotę, kuri baigiasi apie 13 valandą.
Tada pėdinu į savo kavinę pietauti. Po to šiek tiek pasnūduriuoju namuose, o vakare – vėl į treniruotę.
Grįžęs namo ko nors užkremtu, pažiūriu televizorių ir – miegoti. Tokiu ritmu gyvenu kasdien.
Monotoniją paįvairina per savaitę vykstančios dvejos rungtynės ir išvykos į kitus miestus“, – apie nekintančią dienotvarkę Rusijoje pasakojo lietuvis.
Jei ir pasitaiko laisva diena, treneris ją praleidžia analizuodamas praėjusias rungtynes ir planuodamas treniruotę.
Dėl vyro užimtumo Alfredo žmona vykti į Kurską pasisvečiuoti dar nė karto nesiryžo.
„O ką ji čia veiktų? Pramoniniame mieste išeiti nėra kur, o aš visą dieną su komanda. Rasai nebūtų prasmės važiuoti į Kurską ir ten vienai sėdėti bute“, – įsitikinęs ir A.Vainauskas.
Jis dabar jaučiasi kaip vyrai, kurie sovietmečiu vykdavo į Rusijos šiaurę uždarbiauti, – gaunamą neblogą atlyginimą lieka tik taupyti, nes išleisti pinigų nėra kur.
„Aš net drabužių neperku, nes beveik nuolat vilkiu sportinį kostiumą“, – prisipažino Alfredas.
Kiek uždirba Rusijoje, A.Vainauskas neatskleidė, bet prasitarė, kad jo alga prilygsta pajėgiausių Lietuvos vyrų krepšinio klubų trenerių gaunamiems atlyginimams.
Nors lietuvis yra pasirašęs kontraktą dvejiems metams, bet kada gali būti atleistas.
„Rusijos klubų vadovai nemėgsta, kai jų komandos pralaimi. Nesvarbu, koks kontraktas, trenerį čia gali atleisti net po dvejų nenusisekusių rungtynių.
Kiek mane laikys, tiek ir dirbsiu – moterų krepšinio trenerių rinka nėra didelė. Rusijos aukščiausiojoje lygoje – vos 10 komandų, iš jų tik trims vadovauja užsieniečiai: Orenburge – Algirdas Paulauskas, Jekaterinburge – amerikiečiai, Kurske – aš“, – vardijo A.Vainauskas.
Būtent A.Paulauskas, tuomet vadovavęs Kursko „Dinamo“ komandai, ir pakvietė Alfredą būti jo asistentu.
Po dvejų metų Algirdas gavo pasiūlymą dirbti kitame Rusijos klube, o Kursko „Dinamo“ vadovai vyriausiuoju komandos treneriu pasirinko Alfredą.
„Grįžus į Lietuvą man darbo nebūtų, nes Lietuvoje moterų krepšinis merdi“, – kalbėjo savo ateitį su Rusija susiejęs A.Vainauskas.
