Lapkričio mėnesį R.Kaušiūtė įrašė dainą „Tai tik lietus“. Atrodytų, kūrėjo gyvenime tai nieko ypatinga.
Tačiau šios situacijos išskirtinumas tas, kad lyrišką dainą Rasa sukūrė po kivirčo su mylimuoju graiku Giorgu.
Po to įvykio praėjo nemažai laiko, pyktis seniai išgaravo. Atlikėja dabar net tiksliai neprisimena, dėl ko tada kilo konfliktas. Tačiau išliko to barnio rezultatas – romantiška ir jausminga daina.
„Kodėl kilo kivirčas? O dėl kokios priežasties moterys dažniausiai pyksta ant vyrų? Dėl dėmesio trūkumo.
Manau, kad tuomet įvyko savotiškas nesusikalbėjimas, neteisingas kito žmogaus jausmų ir elgesio įvertinimas.
Be to, vasara ėjo į pabaigą – ne tik širdyje, bet ir lauke lijo lietus. Buvo graudu, skaudu ir liūdna ne tik dėl ginčo, bet ir dėl to, kad baigiasi gražus metų laikas.
Dainos melodija į galvą atkeliavo nuslūgus didžiajai pykčio bangai“, – dainininkė prisimena kūrybiškai pasibaigusį konfliktą.
R.Kaušiūtė daug koncertuoja, veda renginius, dirba muzikos pedagoge Lietuvos vaikų ir jaunimo centre.
Meniškos sielos atlikėja įsitikinusi, kad barniai tarp dviejų mylinčių žmonių kartais neišvengiami.
„Gal ir egzistuoja poros, kurios niekada nesipyksta, bet man to neteko nei matyti, nei patirti“, – nusijuokė Rasa.
Ji ir jos mylimasis Giorgos – temperamentingos asmenybės.
Kol kas įsimylėjėlius skiria atstumas. Juvelyro profesiją turintis Giorgos gyvena Graikijoje.
Lietuvė ir graikas dažnai važinėja vienas pas kitą, bendrauja internetu.
R.Kaušiūtė džiaugiasi, kad jos mylimasis yra didelis jos atliekamų dainų gerbėjas.
„Jis mane labai palaiko ir gerbia kaip dainininkę, dainų kūrėją. Vos išgirdo dainą „Tai tik lietus“, pažėrė daugybę komplimentų.
Manau, jog ta daina yra labai nuoširdi.
Vien iš pykčio meno kūrinio nesukursi. Pirmiausia turi būti meilė“, – kalbėjo Rasa.
Apie pyktį žmonės gėdijasi kalbėti, nors tai yra natūrali emocinė išraiška kaip ir džiaugsmas, liūdesys, apatija ar svajingumas.
Ypač kūrybinių asmenybių gyvenime nuobodulys yra mirtinas ginklas. Ne veltui sakoma, kad po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Todėl nejudantį vandenį kartais reikia sujudinti.
„Kūryboje reikia stiprių emocijų. Jei viskas gyvenime labai ramu, prasideda kūrybinis štilis.
Kartais man atrodo, kad pats žmogus, norėdamas išsiveržti iš sąstingio, išprovokuoja aštrias emocijas. Reikia adrenalino, vedančio žmogų pirmyn“, – sakė R.Kaušiūtė.
Kai santykiai užsimezga tarp aistringų žmonių, konfliktų įvyksta natūraliai.
„Nežinau, ar galėčiau artimai bendrauti su sausu, pragmatišku žmogumi be meninio nukrypimo“, – kalbėjo dainininkė.
Atlikėja sutinka, kad neretai po barnio galima patirti ir stulbinamą aistros proveržį miegamajame.
Visa paslaptis ta, kad aistringai ginčijantis pakyla adrenalino ir dopamino (aistros hormono) lygis organizme. Šių hormonų išsiskyrimas – geriausia įžanga prieš seksą.
Pyktis kartais gali įkvėpti nuversti kalnus, atlikti žygdarbius.
Rasa pastebėjo, kad kai ją kas nors kritikuoja, pagiežingai aiškina, jog ji ko nors nesugebės, ji dažnai užima kovotojos poziciją ir stengiasi įrodyti skeptikams, kad jie neteisūs.
„Kritikai kartais padaro gerą darbą. Pykstant sukyla adrenalinas ir galima daug padaryti. Žinoma, jei pyktis kartojasi per dažnai, tada, priešingai, galima nusialinti, krinta savivertė“, – analizavo atlikėja.
Rasa nebijo konstruktyvaus pykčio, nes tai yra aistringa emocija.
Ji norėtų patirti harmoniją, ramybę ir taiką, bet gyvenime taip nepavyksta.
Per didelė ramybė verčia vegetuoti, tad reikalingi vėjai, kurie įkvėptų gyvenimo pokyčius.
Po kiekvieno barnio Rasa ir jos draugas vienas kitam negaili malonių žodžių, stengiasi pateikti staigmenų.
Tik bėda ta, kad Rasa ir Giorgos pykčio trukmė skirtinga.
„Mano draugas greitai supyksta, bet labai greitai ir atsileidžia. Skelbdamas paliaubas jis man pasako daugybę gražių žodžių, bet ne visada juos išgirstu, nes man reikia daugiau laiko pykčio garui išleisti“, – juokėsi Rasa.
JAV mokslininkai yra pateikę išvadą, kad šeiminiai barniai, kurie kartojasi vidutiniškai kartą per savaitę, gali būti tvirtos ir laimingos santuokos raktas.
Išsiaiškinti santykius visuomet naudingiau, nei nutylėti ir savaitėmis visai nesikalbėti.
Tačiau tokia teorija anaiptol nepateisina konfliktų ir nepaneigia nuomonės, kad būtent užsitęsę konfliktai gali išardyti santuoką.
Mokslininkų tyrimai parodė, jog svarbu ne tai, kaip dažnai poros vaidijasi, bet tai, kaip sprendžia konfliktus. Todėl reikia mokytis konstruktyvaus ginčo meno.
Psichologės Ritos Zykienės paklausėme, ar pyktis visada yra blogas jausmas?
– Apie pyktį, kaip ir apie meilę, gyvuoja daug mitų.
Vienas jų sako, kad pyktis yra neigiamas jausmas.
Galbūt šis mitas įsigalėjo todėl, kad kartais nevaldomas pyktis pereina į nepagarbų, agresyvų elgesį, o užgniaužtas pyktis ilgainiui gali sukelti įvairias psichosomatines ligas.
Pyktis nėra nei teigiamas, nei neigiamas jausmas. Jis suteikia papildomos informacijos apie save ir kitus, apie santykius.
Pozityviai ar negatyviai galime vertinti tik elgesį ir pasekmes, kurios priklauso nuo to, ar atpažįstame pyktį, ar mokame jį valdyti, ar sugebame priimti kito žmogaus pyktį, ar pajėgiame spręsti problemas, nustatyti ribas.
– Kaip konfliktuojant neperžengti santykių griovimo ribos? Ar galima išmokti pozityviai konfliktuoti?
– Pykti ir konfliktuoti nėra tapačios sąvokos. Žmogus gali pykti ir nekonfliktuoti ir gali nepykti, tačiau konfliktuoti iš nuobodumo, užimtumo stokos, kelti audras vandens stiklinėje, supriešinti kitus.
Kai kurie žmonės, jeigu nesukelia intrigos, konflikto darbe ar kitoje aplinkoje, eina į namus nusiminę, nes diena tarsi praėjo veltui.
Jei per konfliktą dominuoja pyktis, šis jausmas dažniausiai praneša, kad kažkuris iš konflikto dalyvių jaučiasi negerbiamas, skriaudžiamas, kad pažeidžiamos privatumo ribos, ignoruojami norai.
Šiuo atveju pyktis naudingas, nes parodo, kad laikas spręsti problemą.
Tačiau prieš ją sprendžiant svarbu nusiraminti, suvaldyti pyktį.
Taip, kaip namas statomas pagal tam tikras taisykles, ir konfliktai sprendžiami pagal taisykles, kurių galima išmokti.
Konfliktas gali prasidėti ne tik dėl pykčio, bet ir dėl kitų jausmų: nusivylimo, liūdesio, nuoskaudos, nevilties, pavydo, pažeminimo jausmo.
Siekiant iš konflikto gauti naudingą rezultatą reikia išsiaiškinti, kokie jausmai tuo metu vyrauja kiekvieno konflikte dalyvaujančio žmogaus sieloje.
Jei konflikto dalyviai atranda ir priima bendrą kompromisinį sprendimą, laimi visi, santykiai ne griaunami, o stiprinami, atsiranda daugiau nuoširdumo, pasitikėjimo.
– Kai kuriuos žmones pyktis jaudina. Ne vienas yra prisipažinęs, kad po kivirčo išgyveno ypač malonių seksualinių akimirkų. Kodėl agresija ir aistra yra susijusios?
– Manoma, kad vyro ir moters santykiuose pyktis yra susijęs su meile. Ten, kur nebėra pykčio, nebėra ir meilės, įsivyrauja abejingumas.
Kai kalbame apie agresiją pozityviąja šio žodžio prasme, turime galvoje žmogaus gebėjimą aktyviai įsitvirtinti.
Vieno garsiausių amerikiečių psichoanalitikų Rollo May knygoje „Meilė ir valia“ teigiama: jei žmogus nesugeba įsitvirtinti, neturi pozityvios agresijos, jis negali palaikyti tikrų ir nuoširdžių santykių su kitu žmogumi.
Išgyvendami ir išsakydami pykčio, priešiškumo jausmus partnerio atžvilgiu, žmonės tuo pat metu iškelia į paviršių užslopintus meilės jausmus, atgaivina aistrą.
Viena ilgaamžių pora, pragyvenusi kartu septynis dešimtmečius, paklausta apie sėkmingos santuokos receptą, atsakė, kad paslaptis ta, jog nuo pat pirmos santuokos dienos visus septyniasdešimt metų jie kasdien barėsi.
Tikėtina, kad po kiekvieno barnio jie mokėjo atleisti vienas kitam, pamiršti nuoskaudas ir pradėti gyvenimą iš naujo.
– Kokios poros ilgiau išlaiko santykius – tos, kurios vengia bet kokių konfliktų, ar tos, kurios nebijo lieti emocijų?
– Mes esame skirtingi, turime skirtingų interesų, nuolat keičiamės, todėl konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis.
Kartais pora per konfliktą ignoruoja vienas kitą, nesikalba, nutaria miegoti atskiruose kambariuose. Tai irgi yra emocijų išraiškos būdas – pasyvi agresija.
Kiek ilgai pavyks sutuoktiniams gyventi kartu, priklauso nuo vertybių, bendrų tikslų, atsakomybės jausmo, ne tik nuo jausmų išraiškos būdų.
Todėl sunku prognozuoti, kuri pora gyvens kartu ilgiau. Tačiau pora, kuri geba pagarbiai išreikšti ne tik pyktį, bet ir meilę, dėkingumą, gyvena kokybiškesnį gyvenimą.
– Kokiems žmonėms pyktis pasireiškia kūrybingumu, priverčia veikti, skatina drąsą, ryžtą?
– Visiems žmonėms pyktis gali ir sukelti apatišką neveiklumą, ir duoti impulsą ryžtingai veikti. Tai priklauso nuo situacijos, gebėjimo ir galimybių dalintis jausmais.
Geriau pyktį paversti kūryba, aktyvia veikla, nei būti apimtam apatijos. Tačiau abejoju, ar kūrybinė veikla gali būti pagrįsta vien impulsyviais pykčio protrūkiais.
Pyktis gali duoti pradinį impulsą ir energijos veiklai, tačiau tai, kas tikra ir vertinga, sukuriama nuosekliu darbu, pagrįstu meile, profesiniu entuziazmu, tikėjimu.
– Ar pozityvi pykčio įtaka labiau įmanoma tarp panašaus temperamento ir intelekto žmonių, ar tarp skirtingų asmenybių?
– Porų santykiuose pastebėta, kad daugiau pykčio, o kartu ir meilės jausmų, kyla tarp skirtingo temperamento, skirtingo asmenybės tipo vyrų ir moterų.
