Laivybos istorijos skyriaus vedėjas R.Adomavičius su sūnumi sėdi tame pačiame kabinete prie vieno stalo ir puikiai sutaria. Tėvas nė kiek nesigaili, kad sūnus pasekė jo pėdomis – tapo muziejininku. Jūrų muziejuje dizainere darbuojasi ir Romaldo Adomavičiaus žmona Audronė.
Kaip rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas", vasarą Senjoras Romaldas ir Junioras Romualdas plaukioja po Kuršių marias su pačių atkurta senovine burvalte - ąžuoliniu kurėnu.
– Daug laiko būdami kartu gal negalite vienas į kitą pažiūrėti?
Romaldas: Nepatogumų nejaučiu, nors šiokių tokių problemų pasitaiko. Man liežuvis neapsiverčia su sūnumi bendrauti kaip su pavaldiniu, nors esu jam vadovas. Mūsų kabinete – šilta ir draugiška aplinka, netrūksta humoro. Kam liūdna, užsukę pas mus iškart pralinksmėja.
Romualdas: Anksčiau su tėvu pėdindavome į darbą. Atgal – irgi kartu. Tada ryšiai buvo glaudesni. Prieš ketverius metus sukūręs savo šeimą gyvenu atskirai nuo tėvų. Dirbame savo darbus, pasitariame, kai reikia. Jaučiu, kad tėvui kartais sunku su manimi kalbėti oficialiai.
– Kaip kolegos vertina toje pačioje įstaigoje dirbančią šeimą?
Romaldas: Normaliai, nes tokių kaip mes šeimų čia yra ir daugiau. Kolegos kartais mums geraširdiškai pašiepia, pavadina klanu. Muziejus skiriasi nuo kitų valstybės įstaigų.
Toje pačioje ministerijoje įsitaisę giminaičiai gali sukelti įtarimų, užsitraukti nemalonę. Pas mus – mažiau aistrų, kiekvienas varo savo vagą.
Romualdas: Esu pirmosios Kopgalyje įsikūrusios istorikų kartos vaikas. Lietuvos jūrų muziejuje užaugau, čia man viskas sava ir pažįstama. Baigus mokslus nebuvo sunku pritapti.
Jokių privilegijų neturiu, stengiuosi sąžiningai atlikti savo pareigas. Kartais pagalvoju, kad griežtesnis tėvo žodis gal ir nepakenktų.
– Ar amžiaus skirtumas netrukdo susitarti dėl svarbių dalykų?
Romaldas: Dėl darbo tvarkos, renginių organizavimo kartais pasiginčijame. Mano kartos istorikai ilgiau galvoja, nėra paslankūs.
O jaunimui reikia greitų permainų. Mano sūnus kitaip žvelgia, mato kitokius sprendimus. Kartais pagalvoju – teisingai jis šneka.
Romualdas: Ką nors sumanęs išlieji nemažai energijos, ne visada įvertini patarimus, o paskui supranti, kad ropšteisi į kalną, kur vyresnieji kolegos jau buvo.
Apsidaužęs pradedi svarstyti, ar reikėjo nertis iš kailio – būčiau sutaupęs laiko ir nervų nebūčiau gadinęs. Tėvo mąstymas gal kitoks. Kartais norisi jį šiek tiek paklibinti – nepasiduoda.
– Nemėgstate staigių judesių?
Romaldas: Kiti sako – esu flegmatiškas. Neaštrinu situacijų, greitai pamirštu nuoskaudas. Istorikas turi būti kantrus, tikrinti faktus.
Skubėdamas nieko nepadarysi. Mano ir sūnaus charakteriai yra panašūs – abu esame ramūs žmonės.
Romualdas: Jeigu susipykstu su kitais, galvoju, gal ką nors ne taip padariau, suklydau. Pirmiausia ieškau konflikto priežasčių savyje.
Problemą, dėl kurios neverta laužyti iečių, bandau paversti juokais. Turbūt nedaug kuo skiriuosi nuo tėvo – net mūsų humoras panašus.
– Kaip bendraujate su dar vienu kartu dirbančiu šeimos nariu?
Romaldas: Su žmona Audrone susitinkame ne vien tiktai per pietų pertraukas. Santykiai šilti, dalykiški – rengiant įvairias temines parodas, kuriant naujas ekspozicijas mūsų darbai dažnai susipina.
Ji įgyvendina tai, ką mes sugalvojame. Šiaip darbovietėje mes stengiamės vienas kitam neįkyrėti.
Romualdas: Mes įsikūrę dar sovietmečiu statytame muziejaus pastate. Jis nėra apšiltintas. Žiemą, kai nuo jūros padvelkia žvarbūs vėjai, patalpos atvėsta.
Tada skubu patikrinti mamos kabinetą – gal jame šilčiau. Ten taip ramu ir gera, o pas mus – nuolatinis šurmulys.
– Kaip atsitiko, kad kabinete sėdite prie to paties stalo?
Romaldas: Sūnus nusprendė Vilniuje studijuoti istoriją. Rašydamas kursinius darbus jūreivystės temomis naršė po muziejaus archyvus.
Kolegos jį įsiminė ir pasiūlė čia dirbti puse etato. Studentaudamas pradėjo buriuoti. Pastaroji aplinkybė irgi buvo svarbi, kad dirbame kartu.
Romualdas: Gimnazijoje įdomiausios buvo istorijos ir kūno kultūros pamokos. Vilniuje gyvenantis senelis, irgi Romualdas, dažnai vedžiojo į Rasų kapines, rodė Jono Basanavičiaus, kitų tautinio sąjūdžio veikėjų kapus.
Man tai pasirodė įdomu ir svarbu. Studijų lape tarp kitų disciplinų įrašiau – norėčiau studijuoti ir istoriją.
– Kokia buvo tėvų įtaka sūnui jam pasirenkant profesiją?
Romaldas: Gal neteisingai elgiausi, tačiau jokio plano, veiksmo arba siekio stumti jį į kokias nors vėžes nebrandinau. Pats viską apgalvojo ir išsirinko patinkančią profesiją.
Kai sužinojau, kad studijuos istoriją, man buvo staigmena. Dirbdamas muziejuje sūnus pasinėrė į mokslą – yra Klaipėdos universiteto doktorantas.
Romualdas: Dabar net neįsivaizduoju, ką veikčiau pasirinkęs tarptautinių santykių arba teisės studijas. Baigdamas universitetą pradėjau dirbti muziejuje ir buriuoti.
Tėvo žinios, patarimai labai pravertė rašant bakalauro ir magistro darbus. Grįžau į Klaipėdą, nes čia ošia jūra, yra jachtklubas. Man patinka tai, ką veikiu.
– Jūsų ir pomėgiai panašūs – abu esate aistringi buriuotojai.
Romaldas: Pradėjau buriuoti, kai iš Rygos buvo atvežtas senas kurėnas. Norėta jį pastatyti krante, prie etnografinės žvejo sodybos, bet mes jį restauravome, nuleidome į vandenį.
Muziejuje pasistatėme kitą kurėną. Daug tokių laivų kažkada raižė Kuršių marias, Nemuno žemupį. Jų stiebuose sukinėjasi vėtrungės. Kurėnus pamatysi tik Lietuvoje.
Romualdas: Kai buvau moksleivis, tėvas pasiimdavo mane į ekspedicijas – tris savaites plaukėme kurėnu nuo Kauno iki Rusnės. Per Kuršių marias upėmis ir kanalais nuburiavome iki Karaliaučiaus. Buvo smagu gyventi burvaltėje ant vandens. Patirtų įspūdžių neužmirštu iki šiol.
– Kuo lietuviški kurėnai skiriasi nuo kitų senovinių laivų?
Romaldas: Jie yra plokščiadugniai, nepritaikyti tolimoms kelionėms, o upėmis plaukiame įjungę variklį.
Kai kelią pastoja tiltai, stiebai nuleidžiami.
Kurėne – ramiau, burių nedrasko škvalai, neblaško į šonus klastingos srovės, dugne užsikuri ugnį. Juo gali išplaukti į pievas. Tvirtai suręsta ąžuolinė burvaltė – tarsi kranto gabalas.
Romualdas: Žvejai tokiomis valtimis plaukiojo iki XX a. vidurio. Tik mūsų kraštui būdingus laivus vėliau pakeitė motorinės dorės, botai.
Burvaltės visur statomos atsižvelgiant į vietos sąlygas: vandenų plotą, gylį, krantus, vyraujančių vėjų kryptis. Tai ištisas mokslas. Dar sunkiau juos suvaldyti.
– Kaip jums pavyko grąžinti į Kuršmares senuosius kurėnus?
Romaldas: Jų dar nėra tiek, kad kalbėtume apie sugrįžtuves. Tačiau vis daugiau žmonių stato tokius laivus turizmui, pramogoms. Per dešimtmetį muziejaus kurėnu plaukiojo apie 3 tūkst. žmonių.
Daugelio bendrakeleivių vardų nebeprisimenu, o jie, sutikę mane, šypsosi, sveikinasi. Kelionės istoriniais laivais įsirėžia į atmintį.
Romualdas: Tėvas mane išmokė buriuoti kurėnus. Nežinau geresnio už jį plokščiadugnių burvalčių vairininko. Lietuvos vandenimis plaukiojo daug įdomių burlaivių, vėliau pamirštų. Įkūrę Istorinių laivų savininkų asociaciją, Kuršių mariose rengiame kurėnų regatas.
– Įdomu, kiek tokių kurėnų dabar plaukioja upėmis ir ežerais?
Romaldas: Pamaryje – keturi kurėnai. Dar viena tokia burvaltė plukdo žmones Trakų ežerais. Pastatyti ir įrengti kurėną nelengva – viskas kainuoja apie 40 tūkst. litų.
Tokie burlaiviai anksčiau parodydavo šeimininkų socialinį statusą – turtingiausi Kuršių nerijos kaimų žvejai turėdavo net kelis didelius kurėnus.
Romualdas: Užuot pirkę brangias jachtas, katerius, žmonės vis labiau domisi etnokultūra – statosi senovines burvaltes. Jų prireikia kaimo turizmo sodyboms prie vandens telkinių.
Dabar visaip stengiamės skatinti laivadirbystę. Mano svajonė – įkurti dirbtuves, kur žmonės mokytųsi senųjų amatų, patys meistrautų.
– Gal kurėnais išraižėte ir Baltijos jūrą?
Romaldas: Jie skirti vidaus vandenims, neverta kišti nosies į jūrą. Vieną kurėną sunkvežimiu nugabenome į Amsterdame rengiamą istorinių laivų paradą.
Lietuviška burvaltė pribloškė olandus – tokios jie dar nebuvo regėję. Tapome žavaus renginio, kuriame dalyvavo tūkstančiai istorinių laivų, favoritais. Visi norėjo išbandyti kurėną.
Romualdas: Jūroje buriuoju jachtą „Lietuva“ – esu įgulos narys. Ji pirmoji mūsų šalies buriavimo sporto istorijoje apiplaukė pasaulį.
Burlaivių valdymo principai iš esmės tokie patys – reikia daug ką išmanyti, būti pasirengusiam grumtynėms su stichija. Kurėnų neapleidau, kai plaukiame su tėvu, jis kartais paklauso ir mano patarimų.
– Buriuoti – ne vien malonu, bet ir pavojinga.
Romaldas: Beveik visos moterys, lipdamos į kurėną, paklausia, ar nenuskęsime. Tenka raminti ir vyrus – aiškinti visokiausius dalykus. Kai iš vandens žvelgi į krantą, pamatai kitokį pasaulį.
Reikia laikytis taisyklių, neprarasti nuovokos, ir viskas bus gerai. Sūnus mane jau pralenkė – jachtą „Ambersail“ nuburiavo net į Karibų jūrą.
Romualdas: Jachtoje sutikau merginą, vėliau tapusią mano žmona. Kartu startavome ne vienoje regatoje. Martina jūroje – nepamainoma kulinarė. Jau esame „Lietuvos“ senbuviai.
Buriavimas – asmenybės ugdymo mokykla. Gal kada nors su žmona jachta apskriesime pasaulį. Šilutiškis Andrius Varnas taip padarė, bet man dar reikėtų mokytis.
