Draudimo bendrovėje dirbanti Ara pritaria savo vyrui, kad santykiuose reikia potvynių ir atoslūgių.
„Manau, kad sunkiau būtų gyventi su žmogumi, kurio kasdienybę gaubia rutina. Man įdomu gyventi su spontanišku menininku, nes kasdien įvyksta koks nors netikėtumas“, – „Lietuvos ryto" žurnalui „Gyvenimo būdas" kalbėjo A.Šlipavičienė.
– Ar aršiai pykstatės?
Artūras: Labai. Bet atsiprašinėju galantiškai.
Ara: Kartą buvome stipriai susipykę. Artūras net galvojo skirtis.
Artūras: Visiems draugams parašiau žinutes, kad bus skyrybos. O savo bičiulio aktoriaus Sauliaus Čėplos paprašiau, kad palydėtų mane pas Arą į darbą, rengiausi pranešti apie planuojamas skyrybas.
Bet, užuot kalbėjęs apie skyrybas, kritau ant kelių ir pasakiau: „Būk ir toliau mano žmona, susituokime bažnyčioje.“
– Ar jūs grėsmingai svaidotės žaibais?
Artūras: Taip. Lėkštės dūžta.
– Tikriausiai daug vertingų servizų ištaškėte?
Ara: Aš racionalesnė, todėl tam reikalui iš anksto paruošiu prastesnių, įskilusių lėkščių.
Artūras: Kai būnu įsiaudrinęs, netaupau. Tuo momentu po ranka galėtų būti ir senovinė kiniška vaza, man tas pat.
– Ar po mūšio nesigraužiate, kad sukūlėte vertingą daiktą?
Artūras: Ne.
Ara: Bet kaip po to malonu susitaikyti.
Artūras: Po to būna labai geras seksas.
– Vadinasi, per 28 santuokos metus daug visko patyrėte?
Ara: Buvo visko. Bet mums pasisekė, kad turime dvi gyvenamąsias vietas.
Sodyboje yra vasaros rezidencija, o bute netoli Vilniaus – žiemos rezidencija.
Jei matome, kad per daug sukyla emocijų, kurių negalime suvaldyti, porai dienų dingstame vienas kitam iš akių ir nusiraminame. Po to Šlipas skambina telefonu ir suokia: „Negaliu be tavęs gyventi, myliu. Greičiau atvažiuok.“
