2012 m. Sh.Sandberg pateko į žurnalo „Time“ renkamą įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką, jos turtas vertinamas maždaug 1 mlrd. JAV dolerių, metinės pajamos be turimų akcijų grąžos siekia apie 0,6 mln. JAV dolerių.
Ji yra ne tik „Facebook“ vykdomoji direktorė, bet ir pirmoji moteris „Facebook“ valdyboje bei dviejų dukrų mama.
Knygoje „Būkime prieky“ Sh.Sandberg dalinasi savo asmenine patirtimi, kaip jai sekėsi karjeros siekius derinti su pareigomis šeimoje, ir nevengia atskleisti Silicio slėnio realijų.
Nors Sh.Sandberg perteikiama patirtis labiausiai susijusi su moterų karjeros problemomis JAV, jos stebėtinai panašios ir į daugelio Lietuvos moterų – tai abejonės savo sugebėjimais, baimės kovoti už savo vietą po saule ir galiausiai sprendimai, kada susilaukti vaikų, kad neprarastum darbo, ir kaip dalintis pareigas šeimoje su sutuoktiniu.
Lrytas.lt siūlo paskaityti Sheryl Sandberg knygos ištrauką, kuri yra papildyta duomenimis apie moterų padėtį Lietuvoje:
Vidinis perversmas
Pirmojo vaiko pradėjau lauktis 2004 metų vasarą. Tuo metu buvau atsakinga už „Google“ internetines pardavimo ir operacijų komandas. Buvau įsidarbinusi ten prieš trejus su puse metų, kai įmonės ateitis atrodė gana miglota, o aptriušusiame biurų pastate dirbo vos keli šimtai darbuotojų. Baigiantis pirmajam nėštumo trimestrui „Google“ išaugo į kompaniją, turinčią tūkstančius darbuotojų, ir persikėlė į didžiulį verslo biurų kompleksą.
Nėštumas buvo nelengvas. Ištisus devynis mėnesius mane kasdien pykino. Priaugau beveik septyniasdešimt svarų, o pėdos taip ištino, kad virto keistos formos ataugomis, kurias pavykdavo pamatyti tik užsikėlus kojas ant kavos staliuko. Kaip pareiškė vienas itin jautrus „Google“ inžinierius, „Banginio projekto“ pavadinimas buvo sukurtas mano garbei.
Po vieno sunkaus rytmečio, praleisto spoksant į klozeto dugną, turėjau skubėti į svarbų susitikimą su klientais. „Google“ augo taip sparčiai, kad automobilių statymo problema tapo nuolatiniu galvos skausmu: šiaip ne taip pavyko rasti vietą gana toli nuo įėjimo. Pasileidau tekina per automobilių stovėjimo aikštelę, tiksliau, šliaužiau šiek tiek vikriau nei įprastu nėščiosios greičiu. Nuo to tik dar labiau supykino, ir atėjusi į susitikimą meldžiausi, kad pristatant produktus iš burnos nepasipiltų ir kiti dalykai. Vakare apie tai papasakojau savo vyrui Dave’ui, tuo metu dirbusiam „Yahoo“ kompanijoje. Jis pasakė, kad pas juos prie kiekvieno pastato pagrindinio įėjimo yra automobilių stovėjimo vietos, skirtos besilaukiančioms mamoms.
Kitą dieną įžengiau, tiksliau, įlingavau į „Google“ įkūrėjų Larry’o Page’o ir Sergey’aus Brino kabinetą – didžiulį kambarį, kur ant žemės mėtėsi žaislai ir įvairiausi prietaisai. Sergey jogo poza buvo įsitaisęs kambario kampe. Aš pareiškiau, kad mums reikalingos specialiai nėščiosioms skirtos automobilių stovėjimo vietos, ir kuo greičiau, tuo geriau. Jis pakėlė akis ir iškart su manimi sutiko, pasakė, kad anksčiau jam tokia mintis net neatėjusi į galvą.
Man iki šiol gėda, kad kol pačiai nepradėjo skaudėti kojų, nesusipratau rezervuoti vietų nėščiųjų automobiliams.
Argi man, vienai iš aukščiausias pareigas kompanijoje užimančių moterų, tokia mintis neturėjo kilti anksčiau? Tačiau aš, kaip ir Sergey, apie tai net nesusimąsčiau. Kitos nėščiosios tikriausiai kentė tylėdamos, nes nenorėjo prašyti specialių lengvatų. O gal joms trūko pasitikėjimo arba jos manė, kad ne jų rango darbuotojams reikalauti išspręsti šią problemą. Padėtis pasikeitė dėl to, kad laukėsi moteris iš vadovybės – nesvarbu, kad ji atrodė kaip banginis.
Šiais laikais moterų situacija Jungtinėse Valstijose, Europoje ir didesnėje pasaulio dalyje daug geresnė, palyginti su senesniais laikais. Tai didelis ankstesnių kartų moterų nuopelnas – moterų, kurios kovojo už teises, į kurias dabar žiūrime kaip į savaime suprantamą dalyką. 1947 metais Anita Summers, mano ilgamečio mentoriaus Larry’o Summerso motina, pradėjo dirbti ekonomiste „Standard Oil“ kompanijoje. Kai ji įsidarbino, naujasis darbdavys pasakė: „Aš taip džiaugiuosi, kad dirbsime kartu. Man atrodo, kad gavau tokią pat galvą, tik pigiau.“ Tai išgirdusi ji pasijuto pamaloninta.
Palyginimas, kad gali būti ne kvailesnė už vyrą, buvo didžiulis komplimentas. Net mintis nekilo paprašyti ir tokio pat atlygio.
Dar labiau palengvėja, kai palyginame savo gyvenimą su kitų pasaulio moterų padėtimi. Vis dar yra šalių, kur ignoruojamos pagrindinės pilietinės moterų teisės. 4,4 milijono pasaulio moterų yra tapusios sekso prekybos aukomis. Tokiose šalyse kaip Afganistanas ir Sudanas mergaitės gauna labai menką išsilavinimą arba išvis jokio negauna, vyrai su žmonomis elgiasi kaip su savo nuosavybe, o išprievartautos moterys išvaromos iš namų, nes šeimai užtraukė gėdą. Kartais prievartos aukos netgi patenka į kalėjimą už įvykdytą „moralinį nusikaltimą“. O mes pažengėme į priekį taip, kad toks elgesys su moterimis laikomas nepriimtinu.
Suvokimas, kad padėtis gali būti ir blogesnė, neturėtų trukdyti mūsų norui ją pagerinti. Tos moterys, kurios už teisę dalyvauti rinkimuose išėjo į gatves, įsivaizdavo pasaulį, kuriame vyrai ir moterys bus iš tikrųjų lygūs. Praėjo visas amžius, o mums vis dar reikia prisimerkti, kad pavyktų ryškiau įžiūrėti tą viziją.
Liūdna tiesa, bet pasaulį vis dar valdo vyrai. Tai reiškia, kad priimant visų gyvenimui svarbius sprendimus į moterų balsus nėra atsižvelgiama taip, kaip į vyrų.
Tik 17 iš 195 nepriklausomų pasaulio valstybių vadovauja moterys. Pasaulyje tik 20 procentų parlamentarų yra moterys. Jungtinėse Valstijose per 2012 metų lapkričio mėnesį vykusius rinkimus moterys laimėjo 18 procentų vietų Kongrese, ir šis skaičius yra didesnis nei bet kada anksčiau. Lietuvoje moterims tenka 24 procentai Seimo narių vietų. Europos Parlamente moterims tenka trečdalis vietų. Nė vienas iš šių skaičių nepriartėja prie 50 procentų.
Verslo pasaulyje vadovaujančių moterų dar mažiau. Fortune 500 generalinių direktorių sąraše jų tėra vos 4 procentai. Jungtinėse Valstijose moterims tenka maždaug 14 procentų direktorių ir 17 procentų valdybos narių pozicijų, ir šie skaičiai per praėjusį dešimtmetį beveik nepakito. Ypač mažai nebaltaodžių vadovių – verslo pasaulyje jų vos 4 procentai, 3 procentai valdybose ir 5 procentai.
Kongrese. Europoje moterys užima tik 16 procentų valdybos narių vietų. Lietuvoje moterims tenka 17,8 procento valdybos narių, 8 procentai valdybos pirmininkų ir tik 4 procentai didžiausių bendrovių generalinių direktorių pozicijų.12 Daugumoje pasaulio šalių moterys užima mažiau nei 5 procentus didžiausių korporacijų generalinių direktorių postų.
Atlyginimų srityje pažanga irgi labai lėta. 1970 metais kiekvieną kolegų vyrų uždirbtą dolerį atitiko amerikiečių moterų uždirbti 59 centai. Per vargus, protestus ir kovas iki 2010 metų buvo pasiekta, kad moterų atlyginimas padidėtų ir šis santykis taptų 77 centai ir vienas doleris. 2011 metais aktyvistas Marlo Thomasas Lygių atlyginimų dienos proga ironiškai pajuokavo: „Keturiasdešimt metų ir aštuoniolika centų. Palyginti su šia suma, tuzinas kiaušinių pabrango dešimteriopai.“
Europoje moterys uždirba maždaug 16 procentų mažiau už savo bendradarbius vyrus. Kitaip nei daugelyje išsivysčiusių ir besivystančių šalių, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį lyčių darbo užmokesčio skirtumas padidėjo. 2003 metais moterys Lietuvoje uždirbdavo vidutiniškai 17 procentų mažiau už vyrus, o 2010 metais – 21,6 procento mažiau.
Šiuos liūdnus pavyzdžius teko stebėti tiesiogiai. 1991 metais baigiau koledžą, o 1995 metais – verslo mokyklą. Visur, kur teko dirbti vos baigus studijas, kolegų vyrų ir moterų skaičius buvo apylygis. Mačiau, kad vadovų pareigas dažniausiai eina vyrai, bet maniau, kad tokia padėtis susiklostė istoriškai dėl moterų diskriminacijos.
Kone visose pramonės šakose tokios kliūtys buvo panaikintos, ir aš tikėjau, kad tik laiko klausimas, kada mano kartos moterims atiteks teisinga valdžios pozicijų dalis. Tačiau kasmet mačiau vis mažiau ir mažiau kolegių. Vis dažniau ir dažniau kabinete būdavau vienintelė moteris. O tada, kaip vienintelė moteris, ne kartą atsidūriau keistose, tačiau labai iškalbingose situacijose.
Man dvejus metus išdirbus „Facebooko“ vykdomąja direktore, iš darbo netikėtai išėjo vyriausiasis finansininkas ir aš buvau priversta užbaigti vieną finansavimo sandorį. Iki tol mano sritis buvo įmonių valdymas, o ne finansai, todėl kapitalo pritraukimo procesas man buvo visai naujas ir šiek tiek bauginantis. Kartu su komanda išskridome į Niujorką užmegzti ryšių su privačiomis kapitalo bendrovėmis.
Pirmasis susitikimas vyko vienos įmonės būstinėje; iš ten atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į Manhataną ir visa aplinka priminė kino filmą. Pristačiau mūsų verslo apžvalgą ir atsakiau į klausimus. Viskas ėjosi sklandžiai. Tada vienas iš dalyvių pasiūlė padaryti kelių minučių pertrauką.
Pasiteiravau vyresniojo partnerio, kur yra moterų tualetas. Jis man atsakė tuščiu žvilgsniu. Mano klausimas jį kaip reikiant suglumino. Paklausiau:
– Kiek laiko dirbate šiame biure?
– Metus, – atsakė jis.
– Argi per visus tuos metus esu vienintelė moteris, čia pristatinėjanti sandorį?
– Tikriausiai, – atsakė jis ir pridūrė: – O gal esate vienintelė, kuriai prisireikė į tualetą.
Niekada neketinau rašyti knygos. Nesu nei mokslininkė, nei žurnalistė, nei sociologė. Nusprendžiau prabilti pabendravusi su šimtais moterų, kurios papasakojo apie savo kovas ir kurioms aš papasakojau apie savąsias. Suvokiau, kad nepakanka to, ką įgijome; ko gero, net ir tai slysta iš rankų. Pirmame knygos skyriuje kalbu apie sudėtingus iššūkius, su kuriais tenka susidurti moterims.
Tolesniuose skyriuose samprotauju apie tai, ką pačios galime pakeisti: labiau pasitikėti savimi (Sėskis prie stalo), paskatinti sutuoktinį imtis daugiau namų ruošos darbų (Paversk savo partnerį tikru partneriu), nesiekti nepasiekiamų standartų (Mitas, kad viską galiu padaryti pati). Neapsimetinėju, kad galiu pasiūlyti tobulus šių rimtų ir sudėtingų problemų sprendimus. Pasitikiu nenuginčijamais duomenimis, akademiniais tyrimais, savo pačios pastebėjimais ir pamokomis, kurias išmokau eidama šiuo keliu.
Tai ne autobiografija, nors knygoje yra istorijų ir iš mano gyvenimo. Tai ne savipagalbos knyga, nors nuoširdžiai tikiuosi, kad ji padės. Tai ne pamokymai, kaip daryti karjerą, nors rasite ir jų. Ši knyga nėra feministinis pareiškimas – o jeigu ir taip, tikiuosi, kad jis vienodai įkvėps ir moteris, ir vyrus.
Kad ir kokia tai būtų knyga, skiriu ją visoms moterims, kurios norėtų turėti daugiau galimybių pasiekti savo srities viršūnę arba energingai siekti bet kokio tikslo. Ji tinka moterims visose gyvenimo ir karjeros pakopose – nuo tik pradedančių dirbti iki tų, kurios padarė pertrauką ir galbūt ruošiasi vėl grįžti į darbą. Ją skiriu ir tiems vyrams, kurie siekia suprasti, kam priešinasi moteris – kolegė, žmona, motina ar duktė, – kad ir jie galėtų prisidėti kuriant tikrąją lygybę.
