Mažytės didžiųjų nuodėmės
Vos už kelių kilometrų nuo Kupiškio, ant kalnelio, gyvenantys 64-erių Janina ir 4 metais vyresnis Jonas Ketvirčiai iš miesto į vienkiemį persikėlė prieš 18 metų.
Kupiškėnai apsisprendė parduoti moderniai įrengtą savo butą mieste ir kraustytis į kaimą, kai subankrutavo juos įdarbinusi statybos firma.
Ketvirčiai apkeliavo daugybę vietų, bet įdomiausi prisiminimai – iš tų laikų, kai ketverius metus statybininkais ir apdailininkais dirbo Maskvos priemiestyje, kuriame namus turi vadinamoji grietinėlė.
Ketvirčiai iš arti pamatė, kaip gyvena rusų numylėtiniai – estrados primadona Ala Pugačiova, premjeras Viktoras Černomyrdinas, kosmonautas Vladimiras Šatalovas ir milicijos viršininkas Viktoras Šiškinas.
Kupiškėnus daugiau nustebino ne įžymybių turtas ir prabanga, bet jų mažytės nuodėmės ir paprastumas bendraujant su samdytais darbininkais.
Premjero žmona virė pietus
„Tvirtas seniokas buvo, atvažiuodavo vakarais, kartais – ir per pietus, ir visada jam – balti marškiniai, kaklaraištis. O jo žmonelė – paprastutė moteris, mums, statybininkams, pietus ir pavakarius gamindavo. Ir dukra jo paprasta“, – prieš trejus metus mirusio V.Černomyrdino šeimą apibūdino Kevirčiai.
Kupiškėnai lygina, kad rusai, skirtingai nei lietuviai, neišpuiksta ir gavę aukštą postą – pats premjeras arba jo žmona atnešdavo ir lauktuvių, pavyzdžiui, pilną kiaušinių krepšį. Mat jie laikė dedeklių pulką.
J.Ketvirtienė juokėsi, kad kiti meistrai nugvelbdavę didžiuosius kiaušinius, bet kupiškėnai to neimdavę į galvą, – badauti tikrai neteko.
Žiemą vasarą jie galėjo mėgautis ir V.Černomyrdino dviejuose suomiškuose šiltnamiuose nokstančiais pomidorais. Kai oras juose įšildavo, viršuje prasiverdavo langai, ir šiltnamis vėdindavosi. Saulei pasislėpus ir nukritus temperatūrai, langai patys vėl užsidarydavo.
Ant stalo – doleriai ir auksas
Prabanga V.Černomyrdino namuose kupiškėnams visur badė akį. Krištolinė vaza, prikrauta auksinių žiedų, stovėjo padėta ant stalo.
„Aš dar sūnui pagrasiau: jei įdomu – iš tolo pasižiūri, bet nė pirštu nelieti! Man ir pačiai įdomu – šitiek aukso! Eini, vis akį užmeti. Arba, būdavo, dolerių ant stalo primesta,“ – stebėjosi J.Ketvirtienė.
Jos vyro nuomone, taip galėjo būti tikrinama, ar darbininkai nesusigundys svetimu geru.
Dirbant pas turtuolius reikėdavo kantrybės – atrodo, darbą jau baigi, o rusai ima ir pareiškia, kad kitos medžiagos galbūt atrodytų geriau.
„Pas V.Černomyrdiną kol baigdavome, gal 5 kartus persigalvodavo – mums kas, pinigus juk moka. Tapetų spalva ar faktūra nebepatinka – vandeniu sušlakstei ir naujus klijuoji“, – kalbėjo J.Ketvirtis.
Ąžuolinių baldų pelenai – vištoms
Po 2–3 kartus per mėnesį premjeras keisdavęs baldus. Žmona esą ateina, pasižiūri ir susimąsčiusi dvejoja: „Čia nelabai man tie baldai tinka...“
Kitą dieną, žiūrėk, atburzgia mašina ir vėl supakuotus baldus gabena atgal į parduotuvę, o netrukus atkeliauja jau kiti.
Senus ąžuolinius baldus, gerų lentų gabalus V.Černomyrdinas sudegindavo lauko krosnyje. „Net gaila žiūrėti būdavo“, – prisipažino J.Ketvirtienė.
Pelenus supildavo kapstytis vištoms – šios ištisai plūkdavosi pelenuose, užtat neturėjo jokio gyvio.
Kupiškėnai prisiminė, kad kosmose pabuvojęs V.Šatalovas irgi yra sudeginęs parketą, bet, kaip aiškino J.Ketvirtis, tai padarė dėl nepataisomo broko – kaip bedėjo lenteles, lindo plyšiukai.
Teko plėšti parketą lauk ir sukūrenti. „Gerai pleškėjo! Pamenu, radiatoriai tik braška, poška... “ – pasakojo kupiškėnas.
„Mento“ mergų nesuskaičiavo
Su milicijos viršininku V.Šiškinu J.Ketvirtis bendravęs lyg su broliu.
„Vieną vakarą atsiveža vieną paną, kitą vakarą – jau kitą. Aš ir klausiu: tai kiekgi tu turi žmonų? O jis man per petį tik paploja...“ – iš V.Šiškino nuodėmių juokėsi kupiškėnas.
Tikroji ruso žmona gyveno atskirai, o V.Šiškino tėvai kas savaitgalį po bažnyčios atvykdavo pasižiūrėti, kaip pasistūmėjęs darbas.
J.Ketvirtis su šypsena prisimena ir V.Šiškino namuose įrengtą rūsį – dydžiu kaip dažno lietuvio kambarys bute. Tas rūsys pilnas lentynų, o jose sukrauti buteliai su įvairiausiais stipriaisiais gėrimais.
„Gaila tik tiek, kad negerdavau: būdavo, grįžta V.Šiškinas namo pietų – ant stalo „Absoliuto“ butelis. Lietuvoje jo kaina tuomet buvo 120 litų. Kiekvienam pietaujančiam padėta po stiklinę – kiek pakeli, tiek gerk“, – stebėjosi J.Ketvirtis.
J.Ketvirtienė juokėsi, esą kurgi gersi tokiomis stiklinėmis – nugriūsi, nebepadirbsi.
Kupiškėnė nejaukiai jautėsi tik dėl vieno: paprašytas atvežti maisto iš krautuvės, V.Šiškinas neimdavo už produktus išleistų pinigų.
A.Pugačiova tik sveikindavosi lietuviškai
Pas A.Pugačiovą kupiškėnai irgi atliko namo apdailą: dažė, tapetavo, bet pabendrauti nei su ja, nei su lietuviško kraujo turinčia dukterimi Kristina Orbakaite beveik neteko.
J.Ketvirtienė sakė estrados primadoną iš viso mačiusi gal 3–4 kartus. Pasisveikindavo ji visada lietuviškai, bet su meistru apie reikalus kalbėdavosi rusiškai.
„Lygiai tokia kaip ir per televizorių. Moterėlė kaip moterėlė“, – gūžtelėjo pečiais kupiškėnė.
A.Pugačiovą prabangia mašina atveždavo vairuotojas. Jis laukdavo automobilyje, o garsioji dainininkė apžiūrėdavo namus ir nurodydavo: čia reikia to, čia ano. Prašydavusi ir statybininkų išsakyti savo nuomonę.
Nors A.Pugačiova buvusi maloni ir mandagi, meistras po jos vizito kažkodėl vis atsidusdavęs: „Oi kiek nervų prigadino, reikėtų konjako nusipirkti...“
O po konjako darbas jam visai neberūpėdavęs.
Linoleumą rado kitame objekte
Šios rusų įžymybės paprastai samdydavosi lietuvius – dėl jų stropumo ir sąžiningumo, bet Ketvirčiai yra sutikę ir girtaujančių, medžiagas vagiančių tautiečių.
Taip nutiko ir V.Šatalovo šviestuvui, kainavusiam gal 10–15 tūkst. dolerių. Kažkas pamiršo užrakinti duris, ir brangus daiktas per naktį išgaravo. Kaip baigėsi ši nemaloni istorija, kupiškėnai tiksliai nepamena.
„Būdavo ir taip: mes sienas tapetuojame, ateina santechnikai. Dirbame, o jie jau tariasi: esą koks gražus linoleumas, kur čia jį „prakalus“. Žiūrėk, kitame objekte netrukus ir randame tą patį linoleumą“, – pasakojo J.Ketvirtienė.
Iš įdomesnių darbų kupiškėnai prisimena, kaip dažė V.Černomyrdino 3 aukštų namo sienas.
„Rusijoje siūles daro iškilusias paviršiun. Dažėme specialiais dažais kiekvieną plytą, kad blizgėtų, o siūles – kad neblizgėtų. Šioms paprastai imama juoda spalva su pilku. Labai gražu“, – kalbėjo J.Ketvirtienė.
Ne veltui už namo tvoros sustodavo smalsuoliai pažiūrėti, kas čia bus, – apsaugininkai vaikydavo tolyn ir žmones, ir žurnalistus.
Statybininkai po aptvertą maždaug 10 ha pušyno teritoriją, kur rusų grietinėlė statėsi prabangius namus, nevaikščiodavo – autobusas atveždavo iš viešbučio Podolskio miestelyje, o vakare paimdavo.
Ne tualetinis popierius, o rubliai
Rusų garažuose Ketvirčiai sienas gražindavo granitu. Kibire būdavo po 20 kg įvairių spalvų ir dydžių akmenukų. Klijai išdžiūdavo, o akmenukai atrodydavo labai prabangiai.
Už tokį darbą Ketvirčiai yra gavę milijoną rublių (200 dolerių), nors buvo užsiprašę 800 tūkst. rublių.
Bet už 10 rublių tais laikais nebuvo galima nusipirkti net degtukų dėžutės.
„Tualetai būdavo pilni dešimtinių ir naudojami vietoje tualetinio popieriaus“, – prisiminė J.Ketvirtis.
Tokią pat granitinę sieną kupiškėnai buvo pasidarę ir savo bute – visi namo kaimynai ėjo pažiūrėti tokio grožio.
Dedant granitinę sieną reikia saugotis baisaus klijų, kaip ir kai kurių dažų, kvapo. Neišeisi į gryną orą po 10 minučių darbo – gali išgriūti.
Dirbti važiavo visa šeima
Ketvirčiams kelią į statybas užsienyje prieš daugiau nei du dešimtmečius praskynė iš armijos grįžęs jų sūnus. Taręs, kad Rusijoje apdailininkais dirba dar ne tokie seniai, o jo tėvai – netgi ne pensininkai, davė adresus ir patarė bandyti.
Tuo labiau kad J.Ketvirtis, prieš tai 15 metų dirbęs statybininku, turėjo 4 mūrininko kategoriją, mokėjo ir plyteles kloti, ir betonuoti, ir stropuoti, tapetus klijuoti.
Taip Ketvirčiai su dviem sūnumis ir marčia užrakindavo porai mėnesių buto duris ir išvykdavo į Rusiją.
„Iš pradžių nepilnametis jaunylis dar likdavo Kupiškyje. Išvažiavusi vis nerimaudavau, kaip jam ten sekasi. Skambindavome, bet mobiliųjų telefonų dar nebuvo. Po to kartu pasiėmėme ir jį“, – pasakojo J.Ketvirtienė.
Pilamas vanduo užšąla
Iš pradžių Ketvirčiai dirbo Kalašnikove – mieste už 200 kilometrų nuo Maskvos. Statė namus.
„Aš Janiną ir sūnus išmokiau visų darbų. Mūrydavau, o Janina dirbo pagalbininke – reikėjo košę sumaišyti, plytas sunešti, prikrauti, paduoti... O ką, jauna buvo, košę nesunku maišyti, juk ne rankomis...“ – juokėsi J.Ketvirtis.
J.Ketvirtienė irgi nesiskundė, kad būtų buvę per sunku – vyras nustatydavo skiedinio receptą, kad košė būtų tinkama – lipni, o ji klausydavo nurodymų.
Po to kupiškėnus išsiuntė į Usinską netoli Vorkutos. Jie prisimena, kaip atskrisdavo rusų lėktuvas, susikraudavo medžiagas ir paimdavo statybininkų brigadą.
„Pas mus lietus lyja, o išlipi Usinske – 45 laipsnių šaltis. Veidą lyg adatėlėmis bado... Stovim susigūžę – mažai apsirengę“, – kalbėjo J.Ketvirtis.
Usinske iš 8 aukšto pilamas vanduo iškart sušąla į ledo gabalą – kupiškėnai išbandė patys ir įsitikino, jog tai tiesa.
Nepaisant temperatūros, dėl sauso oro Usinske netgi ne taip šalta kaip pas mus vėjuotą dieną.
Invalidas čiupo už krepšio
Į darbą Rusijoje statybininkai paprastai vykdavo autobusu. Kelionė iki Maskvos trukdavo 17 valandų – du vairuotojai važiuodavo keisdamiesi. Vieni darbininkai išvyksta, kiti – sugrįžta.
Kupiškėnai juokėsi, kad dalis statybininkų turėdavo po dvi šeimas: išvykdami rauda su lietuve žmona ir vaikais, o grįždami ašaroja skirdamiesi su tenykšte meiluže.
Paprastai dirbdavo 40–50 metų statybininkai, važiuodavo daug moterų.
Yra tekę važiuoti ir traukiniu per Tiumenę. Prisiklausę istorijų apie siautėjančius vagis ir plėšikus, kupiškėnai nė akimirkai iš akių nepaleisdavo krepšių.
„Eina pro šalį, atrodo, visiškas invalidas – rankos kojos apibintuotos – ką toks gali padaryti? Ogi tas tik kapt už krepšio – ir tolyn, ten perduoda dar greitesniam bendrininkui“, – pasakojo J.Ketvirtienė.
Ne vienam tautiečiui, taip praradusiam ir maistą, ir drabužius, tekdavo atpjauti lašinių, kad prasimaitintų iki atlyginimo.
Darbininkai gaudavo apie 4 tūkst. litų algą ir 500 litų maistpinigių, bet oficialiai buvo rodomas tik minimumas, o didžioji atlyginimo dalis mokama vokelyje.
Sulaukus pensijos, tai atsisuko antru galu – J.Ketvirtienės pensija nesiekė ir 600 litų.
Tuomet moteris ėmė supirkinėti sraiges. „Žmonės pakalnėje jas rinko tiesiog maišais, supirkdavau tonomis“, – kalbėjo moteris.
Po šio darbo pensija jai buvo padidinta.
Gailisi, kad nepardavė sodybos
Ketvirčiai darbo niekad nesibaidė. Nusipirkę sodybą, laikė gyvulių, o jų atsisakė tik pasilpnėjus sveikatai.
Prieš kokius 15 metų, per patį sodybų ir butų pirkimo bumą, jų sodyboje apsilankė buvusios ministrės, o dabar europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės tėvai. Pamatę ant kalno namą čerpių stogu, labai norėjo jį nusipirkti, siūlė paimti rankpinigių.
„Buvo pats pavasaris. Medžiai tik sužaliavę, pavakarys – lakštingalos suokia, Lėvuo apačioje teka. Nuo kalnelio matyti miestas, bažnyčia, namų stogai“, – J.Ketvirtis nesistebi, kad miestiečius sužavėjo jų sodyba.
Dabar Ketvirčiai jau gailisi, kad nesukirto rankomis ir nepardavė savo namo. Kartu su sūnaus šeima gyvenantys kupiškėnai norėtų namą arba parduoti, arba mainyti į du būstus.
