Moteris dar apgailestavo, kad dėl nesibaigiančios veiklos ir didžiulės atsakomybės, kuri gula ant abiejų sutuoktinių pečių, namuose stinga atsipalaidavimo ir paprasčiausio juoko, o Artūras metams bėgant turi vis mažiau kantrybės. Ji taip pat švelniai įgėlė sutuoktiniui dėl metų metus vilkinamų buities darbų.
„Pragyvenome kokius 10 metų su kabančiomis lemputėmis, o ne su šviestuvais“, – atskleidė Agnė.
Kai kurie žmonos teiginiai A.Zuoką vertė šypsotis, kiti – permąstyti kasdienį šeimos gyvenimą.
„Anekdotų reikės daugiau pasakoti. Kai esi užsiėmęs darbais, visuomenine veikla, nukenčia artimiausi žmonės. Kartais atrodo, kad namie – irgi kaip darbe“, – komentuodamas žmonos mintis apgailestavo A.Zuokas.
– O kaip tos kabančios lemputės? Juk esate įgijęs elektros šaltkalvio profesiją? – neatlyžo laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Esu ketvirtosios kategorijos elektros šaltkalvis. Lemputes keisti jau ne mano kategorija. (Juokiasi.) Galiu dirbti ir su aukštosios įtampos įrenginiais! Jei ko nors nepadarai vos atsikraustęs į naujus namus, taip ir lieka. Iš tiesų užtruko dešimt metų, kol pakeičiau. Bet tai padarė meistras, aš tik suorganizavau. Juk tai irgi sudėtingas darbas.
Buityje viską moku daryti pats – priveržti, sutvarkyti, pakeisti. Turiu įrankių dėžę. Net ilgiuosi tokios veiklos, bet pritrūksta kokio nors įrankio ar tiesiog laiko užbaigti, ką pradėjau.
– Naktimis kėlėtės prie vaikų?
– Galiu greitai prabusti ir greitai vėl užmigti. Agnei tai sunkiau. Dėl to man tekdavo ir pasupti, ir pamaitinti, ir pakeisti.
– Laidos pradžioje jus pristatydama paminėjau filmą „Lūšnynų milijonierius“. Panašus esate į pagrindinį herojų Džamalį?
– Iš tiesų tai labai geras filmas. Galima sakyti, kad ir man, visai kaip Džamaliui, gyvenimo sėkmę nulemia patirtis. Jis žinojo atsakymus ne dėl to, kad žinojo, bet dėl to, kad tai buvo susiję su jo patirtimi. Prieš kokius dešimt metų mano namuose viešėjo Arvydas Juozaitis (publicistas, rašytojas, Sąjūdžio veikėjas. – Red.). Jis pasakė, kad mano patirtis per didelė pagal mano amžių ir tai mane slėgs ateityje.
– Ar iš tiesų tai slegia? O gal jūsų nesėkmės yra jūsų sėkmė?
– Tai, kas kažkada buvo problema, minusas, nepatogumas, šiandien man yra privalumas ir galimybė visai kitaip matyti pasaulį. Aš žinau, kaip atrodo realus pasaulis, žinau, kas yra sudėtingas gyvenimas, žinau, kad yra situacijų, kai, atrodo, nėra jokios išeities. Ta patirtis – tarsi dar vienas mano įgytas diplomas.
– Prisimenate savo vaikystę, kuri išties nebuvo pati saldžiausia?
– Iš šiandienės perspektyvos žiūrėdamas atgal, norėčiau, kad nebūtų buvę tokio sudėtingo santykio su tėvais. Ne dėl to, kad mes pykomės, bet todėl, kad tėvų ydos, šiuo atveju – alkoholio vartojimas, buvo didžiausia problema. Tai kėlė labai daug rūpesčių man, kaip vaikui. Tėvai gyveno ne tą gyvenimą, kokį turėtų gyventi žmogus.
– Dažnai įsivaizduojame, kad vaikai tokiose šeimose yra labai nelaimingi. Kaip jautėsi mažasis Artūras? Ar nelaimingas? Ar tai suprato kaip normą?
– Visada, kai yra sudėtingas laikotarpis arba aplinka, reikia susikurti įsivaizduojamą gyvenimą. Tas mano gyvenimas buvo knygos.
Daug skaičiau. Gyvenau su Jules’io Verne’o knygomis ir personažais, su draugais buvome sukūrę indėnų būrį, kopijavome personažus, ritualus, pritaikėme indėnų garbės kodeksą. Tai buvo būdas gyventi ir jaustis puikiai.
Turėjau maksimalią laisvę, kokią tik gali turėti vaikas. Galėjau išeiti ir grįžti kada noriu. Nežinau kodėl, bet, man atrodo, ta laisve tinkamai pasinaudojau. Draugai, knygos, gamta buvo ta aplinka, kurioje praleisdavau daugiausia laiko.
– Abu tėvai girtavo. Tėvas išgėręs tapdavo agresyvus. Nekildavo minčių užaugus atkeršyti?
– Tėvai yra tėvai, ir tas kraujo ryšys daug ką sustato į vietas. Kai buvau 15–16 metų, kai kurie konfliktai tapdavo problemiški. Mano tėvelis išgėręs tapdavo labai agresyvus, be to, sirgo baltąja karštlige. Po kokių nors neramumų – kai reikėdavo ginti mamą ar pačiam gintis, kai jį išveždavo tuometė milicija į psichiatrijos ligoninę, vis tiek važiuodavau lankyti ir stengiausi, kad jis pasikeistų.
Tėvai užsiiminėjo ne visai gerais dalykais – virė samanę daugiabučiame name Jonavoje. Galvojau, ką padaryti, kad jiems nuo to alkoholio būtų bloga. Sykį į raugą pripyliau aliejaus. Maniau, bus kokia nors bloga reakcija. Bet neįvyko jokia reakcija. Tiesiog tąsyk alkoholio visai nepavyko pagaminti. Būdavo ir šviesesnių laikotarpių, negalima sakyti, kad viskas buvo tik blogai. Bet, aišku, problema buvo pažengusi per toli. Tai buvo buvimas nuo vienos bėdos iki kitos.
Buvo ir kitų nelaimių – mano brolis jaunas mirė dėl tos pačios priežasties – alkoholio.
– Ar mokykloje kiti vaikai žinojo apie jūsų šeimos problemas?
– Pradinėse klasėse tai slėpdavau. Kai kas nors drėbdavo – alkoholiko vaikas, sukeldavo konfliktą. Vėliau nei man kas nors ką nors sakydavo, nei aš jaučiau diskomfortą. Bet mano tėvai į tėvų susirinkimus nevaikščiojo, aš jų apie tai net neinformuodavau. Ir po pastabomis, kurių gaudavau, pasirašydavau pats. Nors mokiausi gerai, bet pasakydavau, ką manau, kovojau už teisybę.
Gimiau Kaune, paskui tėvai persikėlė į Babtus, vėliau gyvenome Panevėžiuke, Pasvalyje, Anykščiuose, po to persikėlėme į Jonavą, ten baigiau mokyklą. Man teko dažnai keisti mokyklą, todėl išmokau bendrauti, įsilieti į naują kolektyvą ir sutarti. Lengva vaikystė, matyt, nėra gerai. (Juokiasi.)
Tokioje šeimoje vaikai turi daugiau motyvacijos. Jie žino, kad jiems niekas nebus duota, niekas nenuves už rankos. Viską turi susikurti pats.
– Taip pat sakoma: obuolys nuo obels netoli rieda.
– Šitas liaudies posakis man būdavo kartojamas, bet visada norėjau jį paneigti. Parodysiu, kad galiu nuriedėti toli ir tai priklauso nuo manęs.
– Ar tai atsiliepia ir tada, kai auklėjate savo vaikus? Mokote, kad jie turi viską daryti patys?
– Esu reiklus ir griežtas tėvas. Mes sukuriame žaidimo taisykles ir turime jų laikytis.
– Esate baigęs žurnalistiką ir dirbote karo žurnalistu karštuosiuose taškuose. Ar už tai buvo mokami dideli pinigai?
– Man patiko būti ten, kur sunku patekti, kur įdomu, kur pačios karščiausios naujienos. Ir tuo metu honorarai, kuriuos gaudavau iš užsienio televizijų, buvo labai dideli. Kaip studentas gyvenau itin gerai.
Bet pirmiausia darbas turi būti įdomus. Jeigu dirbate darbą, kuris teikia malonumą, turi ateiti ir sėkmė, ir pripažinimas, ir pinigai. Turiu 7 metų verslo patirtį. Bet niekada nedariau darbo, kuris man nepatiktų.
– Verslas jus atvedė ir į teismus. Mokėdavote nuo to atsiriboti?
– Moku atsiriboti, nekreipti dėmesio į tai, kas nėra svarbiausia. Ypač kai esi politikoje, kur žaidimo taisyklės tokios sudėtingos. Supranti, kad ir su tavimi žaidžiama, bet negali to priimti asmeniškai. Nes jei priimsi, prarasi blaivų protą. Man kur kas didesnis iššūkis, kad tai neslėgtų šeimos narių.
– Šeimoje irgi esate strategas?
– Namie nenoriu dominuoti. Noriu būti kaip kelioninis krepšys – kur nunešė, ten ir esu. Nesiginčiju dėl dalykų, kurie nėra esminiai. Bet būna ir nesutarimų. Ir nuomonės išsiskiria.
– Apie žinomus žmones sklando daug gandų. Kaip reaguoja Agnė, kai pasklinda kabos apie jųdviejų skyrybas?
– Ji negali nieko galvoti. Esame davę priesaiką ne tik bažnyčioje – nesvarbu, kaip susiklostys gyvenimas, bet paskutines akimirkas mes drauge susiėmę už rankų eisime pasitikti saulėlydžio. Tai yra pažadas. Aš įsitikinęs, kad tą pažadą įvykdysiu.
– Iki žmonos Agnės turėjote rimtų simpatijų?
– Pati didžioji meilė buvo pirmoje ar antroje klasėje. Buvo draugystė prieš kariuomenę, bet, kaip dažniausiai ir būna, niekas nesulaukia. Buvo visokių draugysčių, bet kai pirmą kartą pamačiau Agnę, pagalvojau, kad ji galėtų būti mano žmona.
Gyvenimiški sprendimai man turi ateiti iš vidaus. Ir pamačius Agnę atėjo tas jausmas. Sužavėjo ir išvaizda, ir elgesys, ir laikysena. Turiu žvėrišką intuiciją.
Ji pasakė, kad ji labai gera žmona man, o aš esu labai geras vyras jai.
– Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Aš ją pamatęs iškart nusprendžiau, kad ji bus mano žmona. Taip ir įvyko. Ne iš karto, po trejų metų. Pirmasis mūsų bučinys buvo draugiškas. Ilgoj ilgoj bulvių vagoj, kai mes, studentai, rinkome bulves. Paskui bendravome, jautėme, kad esame kartu, bet neskubėjome. Buvome drauge veikloje ir natūraliai tapome šeima.
– Ir vis dėlto atrodote ekscentriška asmenybė. Pavyzdžiui, sekmadieniais kviestis nepažįstamus žmones pietų? Kam?
– Gyvenimas negali būti tarsi dėžėje. Pats turi daryti gyvenimą įdomų. Tam reikia naujų pažinčių, įdomių sprendimų, bendravimo. Net ir konfliktų – nes malonu susitaikyti. Nuobodumas man – didžiausias peilis.
– Šarvuočiu sutraiškėte ne vietoje pastatytą automobilį, važinėjate riedžiu, nors ne sykį nuo jo kritote. Tai būdas gyventi nenuobodžiai?
– Aš noriu, kad ne tik mano gyvenimas būtų spalvingas, bet ir miesto gyvenimas toks būtų. Ir visos Lietuvos. Aš toks esu. Tai ateina iš vidaus.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Kitoks pokalbis“ žiūrėkite penktadieniais 19.50 val., o kartojimą – pirmadieniais 9 val. ryto. Laidą jums patogiu metu galite pasižiūrėti internete tv.lrytas.lt.
