Paveldo puoselėtojams skiria vardines prekyvietes
Kitą savaitgalį Vilniuje šurmuliuosiančioje Kaziuko mugėje savo kūriniais prekiaus ir mūsų krašto liaudies kultūros bei paveldo puoselėtojas, Panevėžio folkloro kolektyvo „Pulkelis“ vadovas A.Bartašius.
Pasvalio rajone, Migonių kaime, gyvenantis vyras gamina įvairius liaudies muzikos instrumentus. Visi jo gaminiai yra pripažinti tautinio paveldo produktais, jų kokybiniai ypatumai atitinka Lietuvos etnokultūros tradicijas ir turi sertifikatus.
„Į mugę visus prekiauti leidžia, bet su tautinio paveldo sertifikatais sulaukiam išskirtinio dėmesio. Mums būna paruoštos vardinės prekyvietės“, – sakė A.Bartašius.
Pirkėjai neprognozuojami
Kelią į atokų Bartašių vienkiemį parodo ir prie kelių išsišakojimo stovinti liaudiškais raštais išpiešta medinė pašto dėžutė.
Įsukus į sodybą pasitinka amsintys, bet nepikti šuneliai Spirgas ir Raminta.
Kieme į akis krinta linksmos ir kitoniškos detalės: lesyklėlė su kolonomis ir ties palėpės langeliu pritvirtintas šviesiai mėlynai nudažytas inkilas su baltomis langinėmis.
„Čia dvivietis žvirblių namas“, – paaiškina A.Bartašius ir kviečia į savo būstą.
Pasvalietis į mugę veš kelis būgnus, kankles, žmogaus ūgio medinį trimitą, dūdmaišį, pilvotą basedlę ir keletą dambrelių.
„Nežinau, ką šiemet pirks, tai neapčiuopiami dalykai. Vienąkart kankles perka, kitais metais jų net nepakiloja. Ne prekyba svarbiausia, o kad susitinkam su draugais, su bendraminčiais, būna, kad imam muzikuoti pamiršę prekystalius“, – Kaziuko mugės dvasią nusako pasvalietis.
Būgnai užsispyrėliams, ragai – namams puošti
Dažniausiai mugėse perkamas instrumentas – į delną telpantis metalinis dambrelis. Jo skleidžiamas garsas specifinis ir keistas, nepanašus į jokio kito instrumento.
„Lietuvoj įprasta sakyti, kad tai čiukčių muzika. Nieko panašaus, dambreliais grojo visų pasaulio šalių žmonės, tai patvirtino archeologiniai radiniai. Kai atsirado kiti instrumentai, dambreliai tapo nebepopuliarūs. Tik vienintelėje Australijoje dambrelių nerasta“, – šypsosi A.Bartašius.
Iš mugės namo netenka vežtis ir būgnų. Jei jų nenuperka liaudies ansamblių muzikantai, tai išgraibsto vaikų tėvai.
Neretas atvejis, kai pamatęs bumbsintį instrumentą mažylis užsispiria ir nė iš vietos, kol tėvai nesutinka nupirkti.
„Būgną geriausia aptempti šuns arba ožio oda, tik kur čia tų šunų prigaudysi? Kartais kaimynai, kai pjauna ožį, odą man atiduoda, o šiaip naudoju veršio odą“, – apie gamybos virtuvę šiek tiek paaiškina meistras.
Ilgasis trimitas, ko gero, irgi į namus negrįš. Jei ne muzikavimui bus nupirktas, tai interjerui puošti. Taip jau yra nutikę, kad kiauravidurį, beržo tošimi apsuktą ragą vilniečiai įsigijo namams padabinti.
A.Bartašiaus gaminto dūdmaišio iki šiol nė vienoje Kaziuko mugėje nėra nupirkę nei vietiniai, nei atvykėliai. Tačiau pernai vasarą, kai ambasada paprašė Maskvoje pristatyti mūsų tautos paveldą, senajame Arbate išsidėliojęs rankų darbo muzikos instrumentus A.Bartašius tuojau pat sulaukė pirkėjo.
Labai lietuviškas instrumentas
„Dūdmaišis įnoringas ir kaprizingas. Groti juo nesudėtinga, visa esmė – suderinimas. Jei suderinsi kambaryje, išėjus į lauką instrumentas neskambės, reikės iš naujo perderinti. Paėjėjus iki ežero, jis vėl liausis gerai groti, prie vandens teks iš naujo derinti. Šaltu oru irgi nepagrosi. Dūdmaišį sunku priderinti ir prie kitų instrumentų, todėl mūsų kraštuose jis nėra populiarus“, – aiškina meistras.
A.Bartašius įsitikinęs, kad prieš 100 metų mūsų šalies kaimuose dar grojo dūdmaišiais. Lietuviškų dūdmaišių yra Baltarusijos ir Sankt Peterburgo muziejuose. Kaimiečių dūdmaišiai buvę paprasti, o didikų svitos muzikantų – įmantrūs ir prabangūs. Jų muzika kadaise skambėjo net bažnyčiose.
A.Bartašiaus darytas dūdmaišis puoštas karvės ragais. Jį sudaro odinis maišas, medinė triūbelė jam pripūsti, vožtuvas, kad oras nebūtų stumiamas atgal, ir dvi dūdos. Viena, ilgesnioji, yra be jokių skylučių ir visad skleidžia vienodą garsą, o kita per visą ilgį turi apvalias ertmes ir yra melodinė.
Prieš grojant odos maišą pirmiausia reikia pripūsti oro. Muzikavimo metu jis laikomas po pažastim ir šiek tiek spaudžiamas, kad susidarytų reikiamas slėgis.
Gaminant dūdmaišį didžiausia paslaptis yra iš gerų medžiagų ir tinkamai įdėti liežuvėliai.
Medinę ir odinę dalį meistras gali padaryti ir per savaitę, daugiausia laiko sugaišina derinimas.
Mūsų šalies muzikos parduotuvėse dūdmaišio nenusipirksi.
Būna, kad žmonės internetu perka neva tikrą škotišką dūdmaišį, bet tas negroja, ir gana.
„Atveža pirkinį ir prašo padaryti, kad grotų, bet nėra iš ko padaryti“, – juokiasi iš padirbinių A.Bartašius.
Meistrystė atėjo kartu su meile tautos paveldui
Įspūdingiausias A.Bartašiaus pagamintas muzikos instrumentas – į kontrabosą panaši basedlė.
„Ji turi tris, o ne keturias stygas ir už kontrabosą yra gerokai mažesnė“, – apie skirtumus aiškina meistras.
Pirmąją basedlę A.Bartašius gamino visus metus.
Instrumento priekiui reikia eglinės lentos, o nugarai, kad geriau skambėtų, klevo.
„Jei daugiau nieko neveiktum, tik sėdėtum dirbtuvėje, darbas greičiau eitųsi, o dabar prie instrumentų prisėdu tik laisvalaikiu“, – sakė folklorinio ansamblio vadovas.
Kodėl A.Bartašius ėmėsi muzikos instrumentų meistrystės?
Visa kilo iš meilės etnokultūrai.
A.Bartašius užaugo Panevėžyje, muzikos mokyklos nelankė, tik Statybos tresto berniukų chorą. Vėliau, draugų paakintas, susidomėjo folkloriniu judėjimu.
„Vykom į ekspedicijas. Tais laikais dar buvo galima pakalbėti su vienu kitu liaudies meistru ir apie muzikos instrumentų gamybą. Tos žinios atrodė įdomios, o dabar, kai pats visko išmokau, jau kasdienybė“, – kalbėjo vyras.
Jauna Bartašių šeima sumanė būti arčiau gamtos, paliko miestą ir nusipirko kaime namą. Jau 24 metai, kai Bartašiai gyvena vienkiemyje.
Pirmasis folkloro entuziasto sumeistrautas instrumentas buvo kanklės. Nereikėjo jokių brėžinių, pažiūrėjo į kankliuojančias merginas, priėjęs instrumentą išmatavo sprindžiais, namie susirado panašaus dydžio lentą, išdrožė formą, ištempė stygas ir jau galėjo groti.
Darė ne parodai, o širdžiai
„Groti visi gali išmokti, tik reikia noro ir pastangų“, – tikina A.Bartašius.
Smuiku groti jis išmoko būdamas 25 metų. Dabar griežia armonika, muša būgnus, groja dambreliais, trimitu ir visais kitais, ką tik naudoja folkloro ansamblio dalyviai.
Kartais su žmona susėda pagroti savo malonumui, o žiūri – jau 6 valandas be atokvėpio muzikuoja.
„Su liaudies instrumentais viskas paprasta, jie nesudėtingi, tik dirbtinai mitologizuojami. Seniau paprasti žmonės nesiekė kažkokio profesionalumo, ką turėdavo po ranka, iš to instrumentus ir darydavo, svarbu, kad jie širdį linksmino. Yra tekę matyti net ąžuolinių smuikų. Iš ąžuolo gali būti namas, stalas ar dar koks baldas, jis ilgai nepūva, bet tik ne muzikos instrumentas, nes tas medis neskamba. O štai kažkas padarė ir grojo kaip išmanė. Ir pilnavidurį smuiką mačiau“, – apie liaudies kūrybos keistenybes pasakojo A.Bartašius.
Pats jis smuiko dar nėra daręs, bet mano, kad ateis ir tam valanda.
„Man labai patinka savos gamybos instrumentais groti“, – šypsosi pašnekovas.
Savam ansambliui A.Bartašius padarė dambrelius, būgnus, skudučius, o kai prisireikė rimtesnio instrumento, ėmėsi drožti basedlę.
Vilniaus geriau nemėgdžioti
Vitalija VASILIAUSKAITĖ, Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja
Kaziuko mugė – pati seniausia iš žinomų kadaise gyvavusių mugių, ji nenutrūkstamai vyksta nuo XVII amžiaus pradžios.
Dabar ji labai pasikeitusi, šalia praktiškumo stojo ir estetiniai dalykai.
Anksčiau mugė vykdavo Lukiškių aikštėje, buvo pagrindinė valstietiškų rakandų įsigijimo vieta, suvažiuodavo prekeiviai su grėbliais, dalgiais ir kitokiais padargais. Dabar tokių dalykų nebereikia, nebelikę ir tokių amatininkų. Tautodailininkai daro ne praktiškai naudojamus, o estetinės vertės dirbinius.
Iki 20 amžiaus pabaigos Kaziuko mugė gyvavo kaip Vilniaus fenomenas.
Vėliau ir kiti miestai ėmė rengti Kaziuko mugės kopijas. Abejoju, ar tokie šešėliai reikalingi Žemaitijoje ar Aukštaitijoje. Kiekvienas miestas ar miestelis galėtų pasiieškoti savų švenčių, pasidomėjus istorija nesunku būtų atrasti tai vietovei būdingų renginių.
Pavyzdžiui, Panevėžys galėtų atgaivinti Jurginių mugę, kuri vykdavo balandžio mėnesį.
Mažosios Kaziuko mugės, organizuojamos mokyklose, yra teigiamas reiškinys, amato pradžiamokslis. Vaikai mokomi įvairius dalykus pagaminti savo rankomis, juos parduoti – tai ir verslumo pamokėlė.
