Sutuoktinių vaikai – duktė Ieva Marija ir sūnus Povilas žino nemažai istorijų apie bohemišką tėvų jaunystę. Pavyzdžiui, kaip jauna ilgakojė rašytoja trumpu sijonu šėldavo pagal trankią muziką, o tamsiaplaukis ūsuotas režisierius skvarbiomis akimis gurkšnodamas kavą gėrėjosi gražia laisvos sielos moterimi.
– Švenčiate vestuvių metines?
Renata: Kiekvienais metais ta proga prie namų pasodiname po rožės krūmą. Daug jau prisodinta.
– Kaip įsižiebė judviejų meilė?
Petras: Atkreipiau dėmesį į pirmąją Renatos novelių knygą „Žuvies darinėjimas“. Tuo metu Rašytojų sąjungos salėje pristatinėdavau lietuvių autorių kūrybą. Skaitydavau ir prozą, ir poeziją.
Taigi susidomėjęs knyga panorau susipažinti su autore. Susitikome „Suokalbyje“. Patiko ir autorė.
Tuomet jau porą metų nevartojau alkoholio. Tad buvau kitoks nei daugelis ten sėdinčių.
Renata: Blaivus menininkas darė įspūdį.
Petras: Tikriausiai keista būdavo matyti vyrą, kuris vakare kavinėje užsisakydavo pavalgyti arba kavos, kai visi kiti – išgerti. Savo namuose turėjau barą draugams, nors pats negėriau. Sekcijoje buvo apie trisdešimt rūšių visokiausių gėrimų.
– Tikriausiai daug kas taikėsi užsukti į svečius ir pasivaišinti?
Petras: Gyvenau vienas su baru, tai kaipgi galiu nepavaišinti. Draugai užlėkdavo papuotauti.
– Nebuvo sunku blaiviam bendrauti su įsilinksminusia publika?
Petras: Kai žmogus nori išgerti, bet sau draudžia, įkaušę aplinkiniai jį erzina. Bet jei žmogus nenori gerti, tada jam tas pat, kas šalia vyksta.
Kai nustojau vartoti alkoholį, buvau praradęs ūpą šokti. Maniau, kažkokia nesąmonė stripinėti.
Po to pasidarė liūdna ir atradau šokį iš naujo. Įsiklausiau į muziką, anksčiau girdėdavau tik ritmą, bumbsėjimą. Užsimaniau tą muziką išreikšti judesiu ir pradėjau improvizuoti. Patyriau neapsakomą malonumą.
Rašytojų namuose šeštadienį ir sekmadienį vykdavo vakarėliai su šokiais. Draugai man sakydavo: „Tu negeri, bet ne šiaip sau taip pašėlusiai šoki. Prisipažink, išgeri tablečių. Tavo akys žiba, o kvapo jokio. Aplinkiniai ėmė įtarinėti, kad aš – narkomanas.
– Ar šokdavote su Renata?
Petras: Šokdavau ir su Renata, ir su kitomis damomis.
Renata: Kelios damos mane iš pavydo net yra apstumdžiusios. Petras buvo geidžiamas jaunikis.
Petras: Labiausiai mane įmagnetindavo šokio pajautimas. Atsisakęs alkoholio mokiausi gyventi kitaip.
– Ir Renata atsisakė alkoholio?
Renata: Stiprių gėrimų niekada nemėgau. Renkuosi gerą vyną arba alų. Taip, bendraujant su Petru mano įpročiai irgi pasikeitė.
Seniau, jei pamatai butelį ant stalo, visą iki dugno reikia išgerti. Dabar atsirado gėrimo kultūra. Tiems, kurie nemoka gerti, nereikia to daryti. Bet tokiems kaip aš reikia išmokti gerti, kad tai netrukdytų darbui ir neatsirastų priklausomybė.
– Ar dabar abu pašokate?
Renata: Neseniai gimtadienio vakarėlyje smagiai prisišokome.
Petras: Šokti reikia taip, kad šoktų siela. Žinoma, jei tavo siela vulgari, bus nesmagu į tave žiūrėti. Jei vidus švarus, kad ir ką šoksi, darysi gražiai.
– Esate suderinami ir šokių aikštelėje, ir kūryboje?
Petras: Jau pastačiau kokius keturis spektaklius pagal Renatos pjeses.
Diskutuojant kyla idėjų, svarstome, kaip kūrybinės mintys galėtų atrodyti teatre, kuriame reikia specifinės literatūros. Aš pateikiu vizualinę ir veiksmo pusę, o Renata kuria siužetą.
– Ar ginčų nekyla?
Petras: Būna, emocijos liejasi iki ašarų ir muštynių. (Juokiasi.)
Renata: Ne, muštynių nebūna. Apsiribojame garsesniu treptelėjimu.
– Kurio žodis kūrybinėse diskusijose lemiamas?
Renata: Nugali susitarimas. Piktybinis ginčas neduoda naudos.
– Koks literatūros žanras jums sunkiausias?
Renata: Rašyti kino scenarijų sunku, bet nepaprastai įdomu. Tai – savotiškas iššūkis, puiki mokykla tiek disciplinos, tiek kitokio požiūrio į pasaulį atžvilgiu.
– Apie ką niekada nerašytumėte?
Renata: Vulgari erotika – ne man. Nemėgstu nei meilės, nei erotinių romanų. Man tai atgrasu. Nesakau, kad erotika – blogas dalykas, bet tai ypatinga sritis, kur reikia kalbėti subtiliai, pustoniu.
– Kuris žmonos romanas jums labiausiai patinka?
Petras: Visa jos kūryba patinka – nėra daug veiksmo, ir daugumai žmonių jos kūryba sunkiai įkandama.
Labiausiai patinka romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – jame daug autobiografinių elementų, viskas tikra, ant skausmo pamatų. 2010 metais romanas apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija ir prestižine „Bank Austria Literaris“ premija, skiriama geriausiam Rytų ir Vidurio Europos romanui.
– Rašote namuose, įsitaisiusi nedidelėje nišoje tarp svetainės ir virtuvės. Ar pavyksta atsiriboti nuo buities?
Renata: Rašydama magiškais ritualais nesivadovauju. Gal ir yra pasaulyje rašytojų, kurie rašo žąsies plunksna, užsidegę žvakę.
Man patinka pasitvarkyti, vakarienę šeimai paruošti, išeiti į mišką pasivaikščioti. Kūrybinis procesas vyksta ir kepant kotletus, ir valant dulkes.
Kasdien išeinu pabėgioti. Būnant su savimi į galvą ateina daug gerų minčių. Kai atsisėdu prie stalo, užrašau tai, kas jau sudėliota galvoje.
– Kaip vaikai vertina tėvų profesijas?
Renata: Mistikos tose profesijoje nėra, jie įpratę prie namuose sukurtos atmosferos.
Petras: Pas mus svečiuojasi daug įdomių žmonių iš meno, politikos pasaulio. Verda diskusijos. Vaikai čia pat sukinėjasi ir tobulėja.
– Kaip šeimoje tvarkotės su pinigais?
Renata: Esame gana racionalūs. Negyvename nuo algos iki algos.
Petras taupesnis, nes jis pusiau suvalkietis, pusiau dzūkas, o aš – aukštaitė. Mano širdis atlapa.
– Kam negaila pinigų?
Renata: Per daug pinigų išleidžiu knygoms.
– Ką manote apie knygas, skaitomas elektroniniu formatu?
Renata: Man nepatinka taip skaityti, nes negaliu knygos įsivaizduoti – kokia jos faktūra, spalva, kurioje vietoje galėtų būti užlenktas puslapis. Bet skaitymo formos gali būti visokios.
– Kelias pirmąsias knygas parašėte ranka. Kaip dabar rašote?
Renata: Visaip. Dabar daug rašau ir kompiuteriu. Taupau laiką.
– Ar tarpusavio santykiuose neįsivelia kūrybinio pavydo?
Petras: Renata man duoda paskaityti rankraščius, išklauso pastabas. Stengiuosi pasižiūrėti kitu žvilgsniu. Ir Renata man pataria.
– Ar jūsų nežeidžia kritika, nors ir geranoriška?
Renata: Galiu greitai užsiplieksti, net pravirkti, bet viskas greitai praeina. Po pusvalandžio galiu juoktis. Niekada nesinešioju širdyje nei pavydo, nei pykčio, nei keršto troškimo.
– Ar kaip partneriai vienas kito nepavyduliaujate?
Renata: Iš mano pusės nebuvo jokių žvilgčiojimų į šalis.
Petras: Aš į šią situaciją žiūriu kitaip. Jei į mano žmoną kiti vyrai žiūri, vadinasi, turiu gerą žmoną. Jei į mano žmoną niekas nežiūrėtų, turėčiau susimąstyti, ar tinkamą išsirinkau.
– Kas cementuoja jūsų šeimą?
Renata: Meilė subręsta. Nori ar nenori, po kelerių metų raudona migla nuo akių nukrinta. Kai tai įvyksta, tikriausiai daugelis nebrandžių santykių nutrūksta.
Petras: Tikra meilė yra pagrįsta atsakomybe. Jei nori meilės tik sau, elgiesi egoistiškai. Bendri interesai ir kūryba cementuoja santykius.
– Ir jūsų tarpusavio santykius lydėjo išbandymai – po septynerių blaivybės metų Petras „nutrūko“. Kai jį imdavo kamuoti vidinės kančios, įpildavote taurelę. Nesmerkėte savo vyro?
Renata: Atrodė, būtų lengviausia peržengti žmogų ir nueiti. Gerai, kad kyla ir kitokių minčių bei jausmų.
Petras: Mes visi labai skubame smerkti, teisti. Gal todėl šeimos taip dažnai subyra.
– Prieš sutikdamas Renatą buvote išsiskyręs ir sakėte, kad daugiau niekada nevesite.
Petras: Na, taip, prisikalbėjau.
– Nesigailite, kad dar kartą surizikavote?
Petras: Žinoma, nesigailiu.
– Jūsų vaikai meniškos sielos?
Petras: Nenorėčiau, kad vaikai užaugę taptų menininkais. Menininkas kasdien save degina, per daug stipriai viską išgyvena. Kitų profesijų atstovams, manau, lengviau.
– Kaip jūs įveikiate savo dvasines kančias?
Petras: Jei susinervinu, einu dirbti fizinio darbo ar pasivaikščioti.
Renata: Nuo depresijos gelbėjuosi bėgiodama. Nubėgu šešis kilometrus, ir bloga nuotaika išgaruoja.
Petras: Kad galėtume kurti, privalome kaskart save suderinti kaip muzikos instrumentą.
