Sūrius kerta visa šeima
Kupiškio seniūnijoje, Šepetos kaime, gyvenančios 62 metų Nijolės Anikanovos spaustų sūrių skonį žino visi apylinkės gyventojai. Moteris jų pridaro įvairioms kaimo šventėms, vaišina visus, kas tik užsuka į svečius.
Ir mums tik peržengus N.Anikanovos namų slenkstį šeimininkė iš virtuvės neša lėkštes su kelių rūšių sūriais. Vieni su gražiai apskrudusia geltona pluta, kiti tirštai nuberti žolelėmis, treti su kmynais, aguonomis ar džiovintais vaisiais.
N.Anikanova rodo ką tik paslėgtą naują sūrių partiją. Tie dar turi subręsti, o keptieji, ką tik ištraukti iš orkaitės, dar neatvėsę, bet jau tinkami valgyti, keliauja ant vaišių stalo.
Vienu metu suslėgti 5–6 sūriai namų šaldytuve neužsibūna, juos išgraibsto vaikų šeimos, šį naminį produktą labai mėgsta anūkai.
Plačiai užsimoti nėra galimybių
Kol N.Anikanova eidavo į darbą, naminius sūrius spausdavo tik retkarčiais, nebūdavo tam laiko, beveik visą pieną į supirkimo punktą priduodavo. Kai tapo laisva, atsiminė senolių receptus.
Kad išeitų geras sūris, reikia įgudimo.
Ką tik pamelžtą pieną moteris išpilsto į nedidelius kibirėlius, stato ant židinio viršaus ir palieka laisvai rūgti. Vėliau rūgpienis dar pašildomas, supuolusi masė krečiama į sūrmaišius, šie sukabinami, kad nuvarvėtų išrūgos.
Sūriai vien iš rūgpienio išeina rūgštesni, o skiesti saldžiu pienu būna švelnesnio skonio.
Pagardams naudojamų prieskoninių ir vaistažolinių žolelių N.Anikavona užsiaugina savame darže.
„Jei visokie draudimai neribotų, galėčiau namie atidaryti mažytę sūrinę, bet galiojant dabartiniams įstatymams pradėti nedidelį verslą neapsimoka, o plačiai užsimoti mūsų šeima neturi lėšų. Todėl ir panaikinau ūkį, pasilikau vieną karvę, dar viena melžiama raguotoji yra dukros“, – atviravo šepetiškė.
Tikrintojai iškart suėstų
Olandijoje viešėjusi kaimynė N.Anikanovai papasakojo apie tenykštes mažas namų sūrines.
Olando sodybos pastatai išdėstyti keturkampiu. Tiesiai priešais namą stovi tvartas, čia pat ir daržinė, ūkinis pastatas, o gyvenamajame name įrengta sūrių ir suvenyrų krautuvėlė.
Krautuvėlės durys į namų koridorių atviros, į tą patį koridorių atviros ir patalpos, kurioje šeimininkė spaudžia sūrius, durys, ir durys kambario, kuriame šeimininkas drožia klumpes.
Visur skraido medžio dulkės, iki krautuvėlės vėjas atpučia ir tvarto kvapus, bet nei šeimininkams, nei čia užsukantiems pirkėjams tai nė motais.
„Jei mes taip dirbtume, tikrintojai mus iš karto suėstų“, – sako N.Anikanova ir prisipažįsta užsieniečiams pavydinti lengvesnių smuklaus verslo sąlygų.
Ekonomistės skaičiavimai verslui nepalankūs
Pasitelkusi ekonomistės patirtį N.Anikanova atliko tikslius skaičiavimus, kiek iš sūrių verslo galėtų uždirbti ir kiek kainuoja išlaikyti dvi karves, kaip pagrindines žaliavos sūriams tiekėjas.
„Atrodo, pamelžei karvę, ir viskas. Bet karvei reikia šieno, jam prišienauti – technikos, dar kainuoja elektra, vanduo, mineralai ir vitaminai. Norint iš 2 karvių už sūrius uždirbti 400 litų per mėnesį, karvę kasdien reikia šerti, girdyti, melžti, plušti prie sūrių darymo.
Už šienavimą reikėtų atmesti dviejų mėnesių pajamas. Kuras technikai, vanduo, elektra, mineralai „suvalgo“ dar vieno mėnesio uždarbį. Du mėnesius, laiką kai karvė laukia veršiuko ir neduoda pieno, iš metų balanso irgi reikėtų išbraukti. Kas belieka „verslininkui“? Per metus jis pajamų gautų tik už 6–7 mėnesius. O iš jų dar tektų mokėti mokesčius. O kur dar įvairiausi tikrintojai?
Jei norėsi įsiregistruoti kaip sūrių gamintojas, įvairios tarnybos tavo karvę išnagrinės iki ragų, reikės gausybės pažymų iš veterinarų ir sanepideminės tarnybos“, – vardijo N.Anikanova.
Gyvena sava rupūžė
Moteris visus savo skaičiavimus surašo. Tokių užrašų ji turi kelis sąsiuvinius.
Su įdomumu šepetiškė skaito Smetonos laikų ūkininkų užrašus, iš kurių matyti, kaip anuomet vertėsi žemdirbiai, kiek uždirbo iš lauko kultūrų, iš gyvulių ūkio, kiek kaštavo užauginti Kalėdoms žąsis, ir kiek šios atnešdavo pelno.
„Kodėl Smetonos laikais staigiai pakilo šalies gerovė? Ogi dėl to, kad buvo viskas leidžiama. Kiekvienoje šeimoje buvo kokie nors rankdarbiai, ką savo rankom padarei ir pardavei, tas tavo. Moteris per žiemą 6 megztinius numegzdavo, parduodavo ir niekas jų neapmokestindavo, neklausdavo, kiek uždirbai. Pats smulkiausias ūkininkas į turgų galėjo nešti kiaušinius, mėsą, sviestą, jei tik nuo savo šeimos atlikdavo. Tai skatino žmonių verslumą, o dabartinė politika skatina geriau nieko neveikti ir kaulyti pašalpų“, – dabartinius ir senus laikus lygino ekonomistė.
Leidžiamės į rūsį pamatyti saugomų įdomybių.
„Čia kažkur po pamatu gyvena ir mūsų namų rupūžė, dažnai matom, kaip iššokuoja ir vėl pasislepia“, – šypsosi šeimininkė.
Namų muziejuje – karžygių šarvai
Sovietmečio reliktams laikyti yra įrengta patalpa namo rūsyje. Įvairių senienų, tarp jų ir prieškario laikų ūkininkų užrašų, yra prikaupęs jos sutuoktinis.
Ten gausu tarybinių suvenyrų, vėliavų, biustų, lentynoje dūla V.Lenino raštų tomai.
Visa, kas siejasi su nepriklausomos Lietuvos istorija, saugoma sutuoktinio kambaryje. Šalia senutėlių lietuviškų knygų lentynos stovi ir Žalgirio mūšio laikus primenantys šarvai. Vadovaudamiesi istoriniais šaltiniais juos savo rankomis sukonstravo N.Anikanovos vyras ir sūnus.
Namų šeimininkas mielai aprodo simbolinį muziejų ir eksponatus, leidžia juos fotografuoti, tačiau kategoriškai atsisakė fotografuotis pats.
