Rūta ruošia dvi knygas – vieną apie penkiasdešimtmetį perkopusią moterį, kuri dar turi jėgų ir noro džiaugtis gyvenimu, nors stereotipinis mąstymas siūlo tik vieną galimybę – bjaurėtis savimi, vegetuoti ir laukti mirties, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Kita knyga – veikiau vadovėlis, kuriame bus surinkta visa informacija, reikalinga slaugant artimuosius. Tai įstatymai, globos namų reitingai, adresai bei telefonų numeriai. Viskas, ko reikėtų griebtis, – nuo kilusio įtarimo, kad tėvas serga Alzheimerio liga iki gedėjimo subtilybių.
Kad ir keista, šios dvi tokios iš pirmo žvilgsnio skirtingos temos Rūtos gyvenime glaudžiai susipynusios.
„Tau – 55-eri. Tavo, kaip moters, kuri domina vyrus, gyvenimas baigėsi ir gatvėje niekas nebemes į tave žvilgsnio, kuris gali reikšti vos ne gyvenimo posūkį. Meilė ir seksas faktiškai baigėsi, nežinia, ar dėl to, kad tu pati nebenori, ar kad nebenori jis.
Esi galbūt viena, palikta, išsiskyrusi, o galbūt šalia – bute, ant sofos, o naktį kitame miegamajame – pilvotas žmogus, kurio prisilietimas kadaise kėlė virpesį, o dabar nuo jo sklinda kopūstų kvapas.
Viena bičiulė sakė, kad kiekvieno romano pabaigą ji pajunta, kai nuo vyro ima sklisti kopūstų kvapas. Tada žino – viskas. Dabar jau gal pati vyrui tais kopūstais ar virtomis morkomis atsiduoda. Pati taip svarsto. Ir todėl jis jau turi kitą – 20 metų jaunesnę, ir mes tai žinome arba tik nujaučiame ir nesigiliname, nes saugome save (o sakome, kad šeimą).“
Pasitelkiau ištrauką iš R.Vanagaitės būsimos knygos, nes autorė tiksliai nusakė dažnos moters būseną sulaukus brandaus amžiaus.
„Internetiniai pažinčių puslapiai pratęsia moters galiojimo laiką – jis tikrai ilgesnis, nei mano lietuviai vyrai, – šiurkštokai, bet greičiausiai teisingai drebia Rūta. – Noriu paskatinti moteris ieškoti savo žmogaus kad ir internetu, nes būti mylimai niekada ne per vėlu. Niekada.
XIX ir XX amžiai jau baigėsi, ir penkiasdešimtmetė nebėra močiutė, kuriai tik agurkus raugti ir anūkus saugoti. Šiam interviu pasiryžau būtent todėl, kad paskatinčiau savo amžiaus moteris. Esate vienišos? Neturite draugo? Turite internetą? Ieškokite ir būtinai rasite.
Kai vaikai išeina, lieki viena. Tau vos per penkiasdešimt, vadinasi, prieš akis – dar kelios dešimtys gyvenimo metų. Anksčiau moteris nelikdavo viena – troboje ar bute sukdavosi kelios kartos. Dabar vaikai, sulaukę pilnametystės, išeina – ir tai labai liūdna, bet labai sveika.
Tai ką daryti moteriai? Eisi su drauge į teatrą ir mirtinai nuobodžiausi, nors plosi ir vaidinsi, kad gerai praleidai vakarą? Laukti anūkų? O jei tai užtruks dešimtmetį? Ko jį pripildyti? Kokia likusio gyvenimo prasmė? Kur rasti gyvenimo džiaugsmą?
Didelė dalis vyresnių moterų Lietuvoje net nedrįsta suvokti ir pripažinti savo teisės į gyvenimą. Jos dažnai jau būna išsiskyrusios, dar dažniau gyvena su nemylinčiais ir nemylimais vyrais vien dėl to, kad bijo likti vienos. Išdrįsk būti laiminga.“
– Jūsų patarimas susipažinti internete galioja vienišoms moterims, o kur dėti sutuoktinį, kuris, anot jūsų, dvelkia kopūstais? Pati buvote ištekėjusi už suomių diplomato Ronaldo Wimano, vėliau – už aktoriaus Vlado Bagdono, galbūt gailitės iširusių santuokų?
– Moterys, kurios kabinasi į bet kokį vyrą ragais ir nagais, iš tikrųjų bijo likti vienos.
Visi žinome, kas yra išsemta meilė, pasibaigusi santuoka. Visada žinai, kada arklys kritęs, todėl nėra reikalo bandyti jį vėl gaivinti ir viltis, kad atsigaus.
Buvau ištekėjusi dukart ir kiekvieną kartą žinojau, kad santuoka pasibaigė, ir vis tiek vilkinau laiką metų metus.
Neturėjau to daryti! Nutraukus santuoką net tarpusavio santykiai pagerėja...
– Kokie yra pasibaigusios santuokos požymiai? Juk natūralu, kad būna sunkių momentų, kuriuos išgyvenus, žiūrėk, su tuo pačiu žmogumi stoja kažkas nauja ir gražaus?
– Yra daug testų. Vienas jų – pabūti atskirai mėnesį ir pažiūrėti, ar pasiilgsti to žmogaus.
Arba – grįžti namo, žvelgi į šviečiančius langus ir pagalvoji, kaip geriau – kad būtų tas žmogus namie ar ne?
Sutinku, būna krizių, po kurių būni laimingas, bet būna tokių duobių, iš kurių išlipus vis tiek saulė nešviečia. Jei santuoka – ištisa krizė, tai kam to reikia?
– Sakoma, dėl vaikų verta neišsivaikščioti į skirtingas puses.
– Tik nereikia man to pasakoti. Laimingose santuokose vaikai laimingi, o nelaimingose – nelaimingi. Geriau tegul vaikas gyvena su vienu laimingu nei su dviem nelaimingais tėvais. Džiaugiuosi, kad abiejų mano vaikų ryšys su savo abiem tėvais išliko stiprus ir sveikas.
– Jūsų pažintis internetu su Michaelu George’u (58 m.) įkvepia. Bet reikia pripažinti, kad labai svarbu išorė. Ką daryti moteriai, kuri, bėgusi per gyvenimą, vėlai atitoksta, kad reikia nuveikti šį tą dėl savęs, tačiau atvaizdas veidrodyje nedžiuginantis?
– Savimi pradėjau rūpintis gal būdama 38 metų. Su sese dvyne pažiūrėjome viena į kitą ir pasakėme: „Šakės, darom ką nors!“ Tad pradėjome reguliariai sportuoti. Bet niekada nevėlu pradėti – net ir po penkiasdešimties.
Veidą jauną sunkiau išlaikyti, o celiulitas – tavo rankose.
Aš dešimt metų tris kartus per savaitę užsiimu joga, darau pratimus ir namie. Sumaniau, kad man laikas atsistoti ant galvos prieš penkiasdešimtmečio jubiliejų. Stojuosi beveik kasdien jau dešimt metų.
– Kas nutiko, kad tik dabar pradedama garsiai kalbėti apie subrendusios moters gyvenimą? Regis, anksčiau jos gyvenimui praskaidrinti pakakdavo valgių receptų ar mezgimo knygų.
– Lietuvai tapus laisvai atėjo vartojimo kultas. Viskas – ir gražūs daiktai – pasidarė visiems prieinami. Graži moteris tapo dar vienu gražiu daiktu, savotišku priedu prie gero automobilio. Graži – vadinasi, jauna, seksuali, šis rinkinys vyresnes moteris išstūmė į gyvenimo paraštes.
Kita vertus, šiandien ir jaunos merginos Lietuvoje turi nedidelį pasirinkimą. Arba kukliai siekti karjeros ir turėti tūkstančio litų atlyginimą, arba brangiai save parduoti. O tai reiškia – būti mylimoms turtingų vyrų.
– Turtingą dažniau galima rasti tarp vyresnio amžiaus vyrų, bet jie, anot jūsų, dažnai jau dvelkia raugintais kopūstais – kaip jis gali patikti jaunai?
– Gali, nes jaunos merginos ieško tėvo, globėjo, o vyresni vyrai labiau patyrę, įdomesni ir seksualiai, jie moka su moterimis elgtis.
Aš pati jauna būdama buvau susižavėjusi ne vienu vyresniu vyru ir nebūtinai norėjau su jais tuoktis.
– Ar iš tiesų nebesutinkate žvilgsnio, kuris bent jau apgaulingai žadėtų gyvenimo posūkį? Dažna pastebi, kad taip yra tik Lietuvoje.
– Taip, nes Vakaruose nėra tokios didelės ir atviros jaunų patelių pasiūlos. Ten labiau vertinamas moters intelektas, o Lietuvoje į vyresnę dažniau žiūrima kaip į klimaksinę bobą. Nieko nepadarysi: kultūrai tobulėti reikia laiko, o mes esame vos antra karta nuo žagrės.
Labai gaila, bet iš tiesų Lietuvoje prie normalaus vyro stovi keturių penkių moterų eilė.
Pažįstu savo dukters amžiaus merginų, kurios tikrai labai vertingos – gražios, įdomios, patrauklios, išsilavinusios, bet jos – ne priedas prie automobilio, jos yra per didelis iššūkis vyrams, tad joms, kaip ir mano amžiaus moterims, lieka paieškos internete. Nelietuvių vyrų paieškos!
Faktas, kad dažniausiai vaikai paveldi motinos intelektą ir vyro išvaizdą. Tad klysta milijonieriai, vedantys kvailas gražuoles. Juokas, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos.
Jaunos ir gražios merginos teka už užsieniečių, bet ar jos grįš į tėvynę, ar grįš jų vaikai?
– Kaip jums šovė į galvą ieškoti pažinčių internete?
– Labai paprastai: kai prieš ketverius metus mirė mano sesuo dvynė, supratau, kad turiu tęsti tai, ką ji darydavo. Sakykime, bastytis po miškus, grybauti. Turiu gyventi už mus abi. Vienas tokių dalykų, kuriuos Aušra buvo atradusi, – savo žmogaus paieška internete.
Pamenu, sulaukusi penkiasdešimties mano sesuo jautėsi vieniša, slaugė mūsų mamą. Kai susitikdavome, jai nuolat kažkas skambindavo, paskui kažkoks amerikietis vyras atvyko ir jie kurį laiką gyveno Lietuvoje. Ji net keletą metų jautėsi labai laiminga, o paskui staiga mirė.
Mano dukra Adelė baigė socialinių mokslų studijas Anglijoje, dabar dirba Vienos universitete. Kai į Škotiją mokytis išvyko ir sūnus Juozapas, likau viena su senelių namų lankymu ir kapų priežiūra. Kas liko – antidepresantai arba kokia nors jų alternatyva?
Taip atėjo vakaras, kai aš su drauge susiradome pažinčių svetainę.
Tik jau ne lietuvišką ir ne nemokamą! Už kelis mėnesius sumokėjau maždaug kelis šimtus litų. Mane sudominusį žmogų radau iš karto, nors paprastai aptikti tai, ko ieškai, reikia labai daug laiko. Taigi vaikams iškeliavus buvau vieniša gal dvi savaites.
Mano pirmas ir teisingas sprendimas tokioje veikloje – nelaukti, kol tavimi kas nors susidomės pirmas, nes svetainėje – dešimtys tūkstančių tokių kaip tu moterų.
Įdomų dalyką pasakė mano dabartinis draugas Michaelas: niekada rimtas vyras neieškos partnerės Lietuvoje ar apskritai Rytų Europoje. Mes turime... lengvai prieinamų moterų reputaciją. Tie, kurie vis dėlto į rytų europietę atkreipia dėmesį, dažniausiai jau yra susiplanavę kelionę ar komandiruotę į tą kraštą ir tenori užpildyti kelias laisvas valandas ar vakarus. Keletas tokių ir mane buvo susiradę.
– Kaip išsirutuliojo dialogas su Michaelu?
– Nedėjau niekur savo nuotraukos, tik vardą, tautybę ir profesiją.
Michaelas buvo parašęs, kad gali išmokyti moterį kvantinės fizikos. Brūkštelėjau jam, kad būtų įdomu.
Gavau atsakymą, kuris man įvarė baimės – net pamaniau, ar tai tik ne slaptųjų tarnybų darbas, – juokiasi prisiminusi Rūta. – Michaelas parašė: sveika, Rūta Vanagaite, aš viską žinau apie tave. Viskas paprasta, jam užteko paieškoje surinkti tris žodžius: Rūta, teatro prodiuserė, Vilnius. Jis sakė nustebęs, kad tokios moterys kaip aš Lietuvoje neturi partnerių.
– Bet juk labai pavojinga ieškoti žmogaus internete – gali sutikti bet kokį aferistą, netrūksta istorijų apie išviliotus pinigus.
– Taip, tai pavojinga erdvė, kurioje bet kas gali atsitikti. Faktas, kad vyrai, kurie sumano susipažinti internete, nėra laimingi – kiekvienas savo spintoje turi skeletą.
Ir tu pati eini į tą avantiūrą ne iš gero gyvenimo – eini tuomet, kai tau prastai, juk nemirktum valandų valandas pažinčių svetainėje, nerizikuotum susidėti su apgavikais, jei turėtum harmoningą gyvenimą.
Dauguma vyrų interneto pažinčių svetainėse man priminė apsilankymą viename Kenijos parke. Buvo liūdna matyti vienišus, iš kaimenės išstumtus senus dramblius. Nušiurę, sudilusiomis iltimis jie klampoja po pelkes. Internete daug nelaimingų žmonių, klausimas – ar kuris nors gali tave padaryti laimingą, ar gali tu.
Realybėje sutikti širdies draugą labai mažai galimybių. Kur? Gatvėje? Bare? Troleibuse? Gera mano draugė sėdėjo lėktuve šalia prancūzo, susipažino – dabar laimingai ištekėjusi. Bet taip gali nutikti vienai iš dešimties tūkstančių.
Būtent iš tiek vyrų gali rinktis internete. Be to, ten aišku, kad savo skelbimą su nuotrauka įdėjęs vyras yra nevedęs, neturi mylimosios ir yra pasirengęs rimtam romanui. Todėl turi puikią starto poziciją, lieka pasitikrinti virtualiai, po to – telefonu ar „Skype“ programa.
Jei viskas veikia, lieka susitikti ir pasitikrinti, ar toks buvęs mielas pašnekovas neturi mažos prakaituotos rankelės, kuri iš karto tave nupurtys ir net kavos su tuo vyru nenorėsi išgerti, – juokiasi Rūta.
– Ar išlindo iš Michaelo spintos koks nors skeletas?
– Nesakyčiau, kad skeletas, bet problemų yra, žmogus nėra laimingas. Mums nėra paprasta vienam kitą padaryti laimingą, nes abiejų praeityje daug tamsių dėmių. Kaip ir daugelio žmonių.
Mudu bendraujame daugiau nei pusmetį. Michaelas yra lėktuvų inžinierius ir buriavimo instruktorius, dirba buriavimo mokykloje. Kai nuvykstu į Angliją, mudu sėdame į automobilį ir keliaujame po šalį. Aplankėme gimines ir jo mamą, gyvenančią senelių namuose, – man buvo labai įdomu juos pamatyti. Fantastika – Lietuvai dar toli iki tokių globos namų, žmogus gyvena jo poreikiams pritaikytame trijų kambarių bute.
Mano 58-erių draugas turi 34 metų sūnų, yra išsiskyręs prieš 10 metų ir abu gailimės, kad tuomet nesusitikome. Jis sako, kad lietuvės – aukštos klasės moterys: ne tik gražios, bet ir išsilavinusios, savarankiškos.
Michaelas jau pažįsta ir mano vaikus, svečiavomės pas dukrą Vienoje. Mano vaikai į šį gyvenimo posūkį reaguoja normaliai – jiems svarbu, kad būčiau laiminga.
– Būtų įprasta klausti – kokie judviejų ateities planai?
– Nežinau. Gal ir nereikia jų. Pradžioje Michaelas galvojo kraustytis į Lietuvą. Bet juk pati penkerius metus gyvenau Suomijoje (su buvusiu vyru R.Wimanu) ir žinau, kaip sunku svečioje šalyje.
O ką veikčiau Anglijoje aš? Bijau, kad atsikraustę pas kurį nors viską sugriautume. Skrydžiai dabar nėra brangūs, tad susitinkame savaitgaliais, savaitei, Michaelas pas mane keletą kartų svečiavosi po kelias savaites, bet darbai ir reikalai parvijo atgal. Dabar mano eilė pasitikti pavasarį prie jūros Anglijoje.
Net nenoriu apie planus galvoti, žmonės planuoja bendrą ateitį, kai reikia tuoktis ir turėti vaikų. Mums tereikia leisti gyvenimui įvykti.
– Moterys, kurios gyvena kaime, neturi kompiuterio ir lėšų, pasmerktos?
– Kad ir kaip būtų gaila, bet būdas susirasti draugą internete galioja moterims, galinčioms sau leisti daugiau nei bulvių maišas ar lašinių paltis. Tiesa, daugumai moterų kaime laikai nepasikeitė – jos dar gyvena XIX amžiuje.
– Ne iš vienos moters esu girdėjusi, kaip gera gyventi vienai.
– Kaip augalai negali be saulės šviesos, taip gyva būtybė negali be kontakto su kita gyva būtybe. Kodėl moterys eina iš proto dėl anūkų? Nes tai – kita gyva būtybė, prie kurios gali prisiglausti. Juk ateina laikas, kai niekas tavęs neapkabina. Žmogui reikia fizinio kontakto, kitaip jautiesi miręs.
– O gal, kai su Michaelu pamatėte vienas kito spintoje slėptus skeletus, vis dėlto užsigeisite ištekėti arba persikraustyti į mylimojo šalį?
– Ne. Jei jau visiškai eini iš proto ir nori puotos, gali susituokti kokiame nors šiltame krašte ant jūros kranto ir neregistruoti dokumentų Lietuvoje. Juk visos santuokos baigiasi turtiniais reikalais. Aš turiu savo nuosavybę, esu ją padalijusi vaikams, nenoriu kitų žmonių šiame žaidime.
Šalį pakeisčiau nebent tuomet, jei man ten būtų įdomiau nei Lietuvoje. Čia turiu ežerą, mišką, sodybą, jūrą, draugus ir sveikatos apsaugą, namus, į kuriuos grįžta mano vaikai.
Be to, myliu Lietuvą, kad ir kokia vargšė ji būtų.
– O gal verta gyventi su kuo nors kartu, kad bent stiklinę vandens ligos patale paduotų?
– Reikia turėti ką parduoti, kad galėtum sumokėti slaugei, paduosiančiai tau to vandens. Net jei gyveni laimingai su vyru, jis, ko gero, mirs penkiolika metų anksčiau už tave. Tokia negailestinga statistika. Tad našlė iki senelių namų dar turi gražaus laiko, be to, nuostabūs romanai rutuliojasi ir globos namuose – pati esu ne vieno liudininkė.
– Senelių globos namai lietuviams kol kas – baisus dalykas, ar bent jau garsiai taip deklaruojama. Jūs savo draugams, pasirengusiems slaugyti sergančius artimuosius, sakote, kad to nedarytų, kodėl?
– Mano sesuo slaugė mamą dešimt metų ir mirė pirma. Štai jums atsakymas. Baigėsi laikai, kai ligoniu rūpinosi visa šeima. Dabar dažniausiai tai daro viena moteris, besiplėšanti tarp vaikų auginimo ir darbo. Baigėsi laikai, kai žmogus sirgdavo mėnesį, metus, dabar tai gali būti dešimtmetis.
Slaugyti gali pusę metų. Paskui imsi eiti iš proto, pradėsi vartoti alkoholį ar antidepresantus. 65 procentai slaugančiųjų suserga depresija – tai įrodyta. Pagalvok, ar tavo tėvai būtų norėję, kad užsidarytum tarp keturių sienų su šlapimo kvapu ir savęs nebesuvokiančiu asmeniu, ar jie būtų savo vaikui tokio gyvenimo linkėję?
– Bet juk už slaugą reikia mokėti pinigus – ir nemažus!
– Dėl to reikia kaupti lėšas senatvei. Lietuviai nori ir tėvų namus išsaugoti ir kad valstybė už slaugą mokėtų. Senoliai neturi didelės pensijos, bet dauguma turi turto.
Su seserimi pardavėme, ką tėvai turėjo, ir slaugėme juos, ir samdėme žmones, ir mokėjome globos namams.
– O kur meilė, atjauta?
– Turiu ketvirčio amžiaus slaugymo patirtį – apie mirtį ir ligas žinau daugiau nei norėčiau. Yra 4 mirties stadijos. Pirma yra socialinė, kai žmogus nustoja būti visuomenės dalimi. Antra – psichologinė, kai dingsta asmenybė, kai žmogus nebesusivokia. Tik tada ištinka klinikinė ir biologinė mirtis.
Pirmąsias dvi mirtis išgyvenęs žmogus jau nebėra tas pats, jis jau pusiau miręs. Turi pasirūpinti jo biologiniais poreikiais – kad jam būtų šilta, ramu, kad jis būtų pavalgęs ir neskaudėtų.
Kiek ilgai išbūtumėte su žmogumi, kuris savo ekskrementais teplioja sienas, rėkia per naktis? Kiek ištvertumėte? Juk institucijoje jį moka apraminti vaistais, kad nereikėtų rišti.
Buvau savo tėvą po insulto pasiėmusi pas save gyventi, mane atkalbinėjo nuo šio žingsnio – sakiau, kad jei jį paliksiu globos namuose, mane užkamuos kaltės jausmas. Tuomet mano psichoterapeutė pasakė: po pusmečio pradėsi laukti, kad tėvas mirtų, ir kaltės jausmas dėl tokių minčių bus nepalyginti didesnis.
Nuvažiuok pas savo artimąjį kartą, du kartus per dieną, pamaitink, apglostyk, palaikyk ranką ir išvažiuok. Štai todėl ir ruošiu knygą – aiškiai noriu pasakyti žmonėms, kas laukia ir ką reikia daryti.
Senelių namų lankymas buvo viena priežasčių, paskatinusių mane ieškoti pažinties internetu. Vokiečių filosofas Friedrichas Wilhelmas Nietzsche yra pasakęs, kad kai ilgai žiūri į bedugnę, ji pradeda žiūrėti į tave.
Taip man nutiko su slaugos ligoninėmis ir globos namais – pajutau, kad nebegaliu ten kas vakarą važiuoti ir tikrinti, ar žmonės pavalgę, ar ne skausmuose. Matyti vaizdai ima persekioti, o pakeisti nieko negaliu. Per daug mano gyvenime atsirado mirties kvapo.
– Kodėl ėmėtės gilintis į senatvės problemas?
– Todėl, kad kažkas tuo turėjo pradėti domėtis. Aš tik todėl atėjau į politiką, į Vilniaus miesto tarybą, kad ką nors pakeisčiau šioje visų užmirštoje srityje.
Visada stengiuosi būti naudinga. Mano gyvenimo moto paprastas: džiaukis ir padėk. Jei man likimas lėmė susidurti su ta problema taip giliai, vadinasi, turiu ką nors nuveikti.
Kai tapau Vilniaus miesto tarybos nare, nuėjau į Sveikatos apsaugos ministeriją ir paaiškėjo, kad ten nėra nė vieno etato, nėra žmogaus, galinčio su manimi nuvažiuoti į senelių namus ir pažiūrėti, kaip ten teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos.
Kur tik eitum – atsitrenki į sieną. Tai štai, baigiantis mano, kaip tarybos narės, kadencijai, bent jau paruošiu nelinksmo gyvenimo vadovėlį, kurį perskaitęs būtinai duosi ir kitam.
– Esate rengusi net kelias Seimo, savivaldos, Europarlamento, prezidento rinkimų kampanijas, ir labai sėkmingai. Artėja nauji – prezidento – rinkimai, galbūt jau ėmėtės šios veiklos?
– Galėčiau bet kam surengti sėkmingą rinkimų kampaniją, tačiau turiu tikėti žmogumi. Jei netikiu, nieko negaliu sugalvoti. Turiu vieną drąsią idėją, galbūt ją įgyvendinsiu. Politikoje neturiu absoliučiai jokių interesų. O tik jie šiandien ir tėra – valstybės nėra. Yra tik teritorija ir interesai.
– Jūs surengėte teatrų festivalį LIFE, buvote pramoginių laidų prodiuserė, kodėl nuėjote į savotiškas tamsumas – senelių globą, o jūsų iniciatyva už Vilniaus veikiančiame sovietinių laikų bunkeryje gyvenimo džiaugsmo irgi nepasisemsi – per edukacinius renginius žmonės verkia ir net alpsta.
– Mėgstu stiprius pojūčius, bet taip – liūdnų dalykų net per tiršta. Pati į bunkerį retai dėl to nuvažiuoju.
Bet vis tiek esu įsitikinusi, kad sovietinio laikotarpio užmiršti nevalia – tai mūsų istorija, o ji linkusi kartotis.
Visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje nėra tokios vietos kaip Nemenčinės miškuose – keli tūkstančiai kvadratinių metrų po žeme šešių metrų gylyje. Apie tą bunkerį rašė pasaulio spauda.
Ten dirbantys aktoriai sukuria neįtikėtiną psichologinio smurto atmosferą, kokia tvyrojo sovietiniais laikais.
Tai labiau skirta jauniems žmonėms, kurie – kaip ir mano vaikai – nesuvokia, kodėl žmonės nepabėgo iš Sovietų Sąjungos, kodėl nedarė vieno ar kito dalyko, kas savaime suprantama laisvoje šalyje.
Tie patys jauni žmonės bunkeryje palūžta per penkiolika minučių: pasirašo sutikimus bendradarbiauti su KGB, uždaryti vieni kambaryje dainuoja rusiškas dainas ir žygiuoja.
Tai rimtas žaidimas, kurio metu drama vyksta paties žmogaus viduje. Po to kartais klausiu renginio dalyvių, kodėl jie nepasiuntė pareigūnų velniop, kodėl nesipriešino, kaip mėgsta patarti vyresnei tai realiai išgyvenusiai kartai. Todėl, kad taikomi tokie metodai, kai ne tik nesipriešini, bet net mintis tokia neateina į galvą.
Atsilaiko nebent vienas žmogus iš kokio pusės tūkstančio, ir tai dažniausiai būna užsieniečiai.
Tai puikios pilietinio ugdymo pamokos. Greičiausiai jų nebeliks, nes bunkerį valstybė ketina privatizuoti. Vėl interesai, be to, bet kuriam politikui nepatogu prisiminti tą pusės amžiaus tamsų laikotarpį – argi girsiesi, kad remi, padedi įrengti sovietinių laikų muziejų, nesvarbu, kad unikalų.
– Ar susitikimai su širdies draugu atitolina blogus pojūčius, niūrias mintis nuo bunkerio, senelių globos namų, ar jie pripildo jus džiaugsmo?
– Visiškai kitaip jautiesi, kai žinai, kad kas nors tave įsimylėjęs, nori būti su tavimi ir, jei šiandien nepaskambinsi ar nepabendrausi per „Skype“, eis iš proto. Jautiesi tokia svarbi!
Kas savaitę kurjeris pristato puokštę rožių.
Išgyvenimai tokie pat kaip jaunystėje. O gal net ir geriau, stipriau, nes žinai, kad tai jau – paskutinis romanas. Vėlyva meilė tuo ir įspūdinga. Kai esi jaunas, apie šalia esantį pagalvoji: „Ai, gal dar čia ne tas.“
Dabar man jau ne problema nuvažiuoti į bunkerį ar senelių namus, nes turiu atsvarą. Kai pavargsiu, pavaikštinėsiu miške su savo draugu, romantiškai pavakarieniausiu ir jausiuosi atsigavusi.
– Kokių klaidų, jūsų manymu, daro moterys? Juk, žiūrėk, ir protinga, ir graži, o susigadina gyvenimą neteisingu pasirinkimu.
– Žmogus dažnai pats pasirenka aukos vaidmenį. Paklausyk kenčiančios moters – būtinai papasakos istoriją, panašią į meksikietišką serialą, kuriame jai būtinai tenka aukos vaidmuo. Auka būti patogu – pateisini tai, kad nesiimi priemonių padėčiai keisti, be to, sulauki užuojautos.
Nebūk auka. Pradėk nuo šiandien. Gyvenimas yra vienas. Kai slaugai artimuosius, jau gyveni aukos gyvenimą. Tai patirti reikia, net būtina, bet iki tam tikros ribos. Paskui pradedi mirti pats.
– Mes daug kalbėjomės apie moteris, bet niekaip negaliu pamiršti, kaip prieš keletą metų kalbėjote apie vyrus su tam tikru atlaidumu, sakėte, kad jie yra silpnoji lytis ir būtent jiems sunkiau gyventi.
– Moteris turi draugių, ji gali pasigimdyti vaiką, kurį mylės. O štai už vyro vienatvę nėra nieko baisiau.
Jam gamta suteikė pareigą būti pajėgiam – tiek lytine, tiek materialine prasme. Kad šeima būtų normali, vyras turi būti jos ramstis, jis nors kuo nors – jei ne pinigais, tai intelektu – turi būti pranašesnis už moterį. Jei vyras neįgyvendina šių reikalavimų, palūžta. Todėl nusigeria ar nusižudo. Tad vyrais reikia džiaugtis, kol jie yra.
