Kiaušinių marginimo mokė tėvas
Tautodailininkė G.Kudrickienė niekad neskaičiavo, kiek per savo gyvenimą liaudiškais ornamentais išmargino kiaušinių, bet spėja, kad jų bus tūkstančiai.
Ruošdamasi kiaušinių dažymui ji jokių eskizų nedaro, neieško knygose raštų kompozicijų. Ant kiaušinio ryškėjantis piešinys atsiranda tarsi savaime, padiktuotas vidinių pajautų ir kažin kokio žinojimo, kaip turi būti.
Margučius raštuoti G.Kudrickienė pradėjo būdama dar vaikas. Kartą prieš Velykas tėvelis parodė, kaip tirpintu vašku, pamirkius jame nusmailintą pagaliuką, ant kiaušinio vedžioti saulutes, zigzagėlius, šakeles, rombus ir kitokius iš kartos į kartą perduodamus ornamentikos ženklus. Nuo to momento suaugėliai į margučių dažymą nebesikišo, buvo pasakyta: „Vaikai, patys dažykit.“
Dabar G.Kudrickienės ranka tokia įgudusi, kad ant lukšto išvedžioti ornamentai atrodo tarsi mechaniniu būdu atspausti: dailūs, lygūs, proporcingi ir simetriški.
Užtemdė nepritekliai ir trėmimo baimė
G.Kudrickienė gimė ir kelerius vaikystės metus praleido Molėtuose. Tėvai ten buvo įsigiję žemės, ruošėsi ūkininkauti. Karo metais, baiminantis trėmimų, šeimai teko bėgti iš gimtų vietų. Tėvas buvo žemės ūkio specialistas, su žmona ir dviem vaikais apsistodavo ten, kur gaudavo pastogę ir darbo. Vėliau šeima įsikūrė Panevėžyje.
Iš vaikystės Velykų G.Kudrickienė sako neturinti ką prisiminti.
„Kokios tradicijos po karo? Valgyt nebuvo ko, buvome pabėgėliai, iš namų išėję kaip stovim“, – numojo pašnekovė.
Kad ir kokia skurdi buvo šeimos buitis, dažytų kiaušinių vis tiek būdavę. Dažymo vašku būdą tėvelis rodė jai ir broliui, bet brolis „neužsikabino“.
„O man iš karto prilipo. Mokėjau ir verpti, ir megzti. Teta duodavo kuokštą vilnos, visai šeimai pirštinių priraštuodavau“, – pasakojo tautodailininkė.
G.Kudrickienė turi statybos inžinierės diplomą, ilgus metus ji dirbo statybos treste. Darbo neteko likus dvejiems metams iki pensijos. Reikėjo galvoti, iš ko gyventi, tad ji kartu su bendramintėmis gavo senoviškas audimo stakles ir ėmė mokytis austi.
Dažytojas samdė ūkininkai
G.Kudrickienei įstrigęs tėvo pasakojimas apie kiaušinių marginimo tradicijas jo gimtajame Prienų krašte, kai pats buvęs dar vaikas. Anuomet kaime buvusios dvi moterys margintojos, mokėjusios ypatingai gražiai išpaišyti kiaušinius.
Gerą mėnesį prieš Velykas jos eidavo per ūkininkus ir dažydavo kiaušinius. Dažytojas profesionales samdė turtingesni kiemai, kurie norėjo turėti ne vieną dubenį išskirtinių margučių. Paprasti valstiečiai dažė patys taip, kaip sugeba, kaip išmokė jų tėvai ir seneliai.
„Mano tėvui labiausiai patiko saulutės, liepė tik jomis ir marginti. Paišau įvairiausius raštus, bet po ilgų metų supratau, kad ir man saulutės gražiausios“, – prisipažino G.Kudrickienė.
Tautodailininkė kiaušinius dažo įvairiomis spalvomis, bet pirmenybę atiduoda iš juodalksnio žievės išgautai tamsiai spalvai. Ant tokio kiaušinio raštas iš tolo šviečia, ornamentai atrodo raiškesni.
G.Kudrickienė liko ištikima iš tėvo perimtai dažymo tradicijai, margučius raštuoja tik vašku, neskutinėja ir nedažo kruopomis.
„Kai atvažiavom į Panevėžį, labai nustebau, kad čia moterys kiaušinius dažo kruopom. Tokio būdo niekur nebuvau girdėjusi. Pila į skudurėlį visokių, ir rupių, ir smuklių kruopų, juo apriša kiaušinį ir merkia į dažus. Ištraukus toje vietoje, kur glaudėsi kruopos, kiaušinis būna lyg debesėliais išpieštas“, – pasakojo moteris.
Dažus ruošia prieš mėnesį
Pirmaisiais nepriklausomybės metais G.Kudrickienė prieš Velykas vos spėdavo suktis, ją kviesdavo įvairūs klubai, organizacijos, mokyklos ir darželiai, kad pamokytų senoviško kiaušinių dažymo būdo. Kelerius metus buvę labai madinga domėtis etnokultūra ir viskuo, kas susiję su liaudies kūryba.
G.Kudrickienė nešdavosi vaško, pačios pasidarytą įrankį ir kantriai vaikus bei suaugusiuosius mokydavo margučių puošimo meno.
„Jokio mokslo čia nereikia, tik kantrybės. Kiti gal dažo kitaip, o aš laikausi tėvelio perduoto būdo“, – šypsosi tautodailininkė.
Ruošiantis dažymui žalias kiaušinis gerai nuvalomas ir sausai nušluostomas, kad neliktų riebaus paviršiaus. Tada kaitinamas vaškas ir jame pamirkytu smailu įrankėliu ant lukšto vedžiojamas piešinys.
Kai vaškas nudžiūva, kiaušinis apdedamas svogūno lukštais, apvyniojamas skudurėliu, dedamas į dažus ir verdamas.
Augalinius dažus reikia pasiruošti iš anksto. Kad duotų sodrią spalvą, juodalksnio žievė turi būti rauginama gerą mėnesį. Sustiprinti dažui į raugalą patartina primesti surūdijusių gelžgalių arba įpilti geležies sulfato. Be jo juodalksnio spalva išblunka.
Beržo tošies vidinėje pusėje esanti žievė dažo ryškiai geltonai, takažolės šaknys duoda nuostabiai puikią mėlyną spalvą, vadinamą indigo.
Margus suvenyrus vežasi ir į kalnus
Per ilgus metus ištobulintą margučių raštavimo būdą G.Kudrickienė kartais sumodernina, ima ir išpiešia ornamentus ne vašku, o guašu, o šiam nudžiūvus lukštą nutepa medžio laku.
Tiesa, tokiu būdu tautodailininkė margina tik tuščius lukštus, per skylutę prieš tai išpūtusi kiaušinio trynį ir baltymą.
„Primargindavau šeimai po 50 ir daugiau kiaušinių, o po Velykų nelikdavo nė vieno. Ko nesuvalgydavome, tie iškeliaudavo kaip suvenyrai. Viena draugė vilnietė nuo jaunystės kasmet prašo 3–4 kiaušinių. Pasirodo, mano margučių ji turinti visą kolekciją. Aš apsižiūrėjau, kad neturiu žmonėms ko parodyti, tad prieš porą metų ėmiau po keletą kiaušinių pasilikti“, – sako moteris.
Pirmieji G.Kudrickienės margučiai, kaip lietuviški suvenyrai, į svečią šalį iškeliavo labai seniai, dar tuomet, kai jos brolis mokėsi aspirantūroje Maskvoje. Jis gyveno viename kambaryje su studentu iš Indijos. Kai lietuvis atsivežė velykinių kiaušinių, indas negalėjo atplėšti akių. Kambario draugas svetimtaučiui padovanojo gražiausius, indas juos išvežė namo.
Lietuviškais margučiais apdalinti ir įvairių šalių kalnuotų vietovių gyventojai. G.Kudrickienė yra aistringa keliautoja, nuo jaunystės įsimylėjusi kalnus. Kalnų turizmas jai – pati maloniausia poilsio forma. Panevėžietė kasmet vyksta į kuriuos nors kalnus.
Infoboksas
Pramoniniai dažai kiaušiniams sveikatai nepavojingi
Dažydami kiaušinius pramoniu būdu pagamintais dažais neretai pagalvojame ar jie nepakenks mūsų sveikatai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai patikino, kad pramoniniai dažai yra nekenksmingi.
Natūraliais dažais (svogūnų lukštais, ąžuolo ar juodalksnio žievės nuoviru, beržų lapais, raugintais burokėliais, samanomis) marginti kiaušiniai neįgauna tokios sodrios spalvos kaip dažant pramoniniu būdu pagamintais dažais.
Tačiau ryškus dažas įsigeria ne tik į lukštą, bet ir kiaušinį. Ar per Velykas neprisivalgom kenksmingų medžiagų? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilma Pušinaitė sako, kad kiaušinių marginimui skirtų dažų sudėtyje būna vienas dažiklis arba kelių dažiklių mišinys.
„Tokie dažiklių preparatai dažniausiai išgaunami iš maisto produktų ir kitų valgomų bei natūralių gamyboje naudojamų žaliavų. Jos fiziškai arba chemiškai ekstrahuojamos ir taip atrankiniu būdu išgaunami maistinių ar aromatinių sudedamųjų dalių pigmentai“, - paaiškina V.Pušinaitė.
Specialistė pabrėžia, kad visi kiaušinių marginimui skirti dažai, kurių sudėtyje yra leidžiami naudoti dažikliai, tinkami naudoti, o tokių margučių valgymas pavojaus sveikatai nekelia. Reikėtų rinktis dažus, kurių ženklinime nurodyta „maisto produktams“ arba dar konkretesnė nuoroda, pavyzdžiui, „dekoratyviniam kiaušinių lukštų dažymui“.
Taip pat tokių dažų ženklinime turi būti įvardintas kiekvieno sudėtyje esančio dažiklio pavadinimas ir E numeris, laikymo ir naudojimo sąlygos, tinkamumo vartoti terminas, grynasis kiekis, gamintojas ar fasuotojas.
