Dažnam lietuviui žodžiai „daugiavaikė šeima“ asocijuojasi su kiaurai vėjų perpučiama trobele provincijos glūdumoje ar butu nudrengtame miesto bendrabutyje, kuriame – apgirtę gimdytojai ir pulkas purvinų, ne itin prižiūrėtų vaikų. Su tokiais stereotipais Virginija ir Kęstutis kategoriškai nesutinka.
Laužo stereotipus
„Iš tiesų tokių probleminių daugiavaikių šeimų Lietuvoje tėra vos 11 procentų. Tiesiog jos labiau matomos, nei normaliai gyvenančios gausios šeimos“, – sako V.Krasauskienė, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos tikybos mokytoja.
K.Krasauskas laužo ir dar vieną stereotipą. Juk neretai galvojama, kad tikras menininkas turi būti vienišas ir alkanas, nelabai mokantis pasirūpinti buitimi. „Kūrėjas kaip tik neturi būti vienišas, juk ir jo kūriniai skirti žmonėms. O ūkiški darbai kūrybai netrukdo“, – sako didelės šeimos galva, profesionalus skulptorius Kęstutis.
Prireikė didelio stalo
Krasauskų šeimai 2009-aisiais metais suteiktas Šeimos ambasadorių titulas. Gausios šeimos tėvai sako, kad šis titulas labai įpareigoja. Jie mielai dalinasi patirtimi, kaip auginti didelę šeimą. Ir ne tik pasakoja, tačiau tai rodo savo kasdieniniu gyvenimu.
„Kaip jūs visi ir sutelpate?“, – nejučia išsprūdo klausimas vos įžengus į Krasauskų namą, kai šeimininkė pasiūlė pasikabinti paltą į nelabai didelę drabužių spintą. O juk joje turi tilpti dviejų suaugusiųjų ir 6 vaikų lauko rūbai. Ir.... telpa.
Sėkmingai Krasauskų šeima sutelpa ir prie stalo. Tiesa, didžiulį, masyvų medinį stalą specialiai jiems pagamino Virginijos brolis.
Kartu su virtuve sujungtame valgomajame, kuriame matyti ne vienas K.Krasausko kūrinys, šeimynykščiai susirenka ne tik pavalgyti. Pavyzdžiui, žiemos vakarais čia tėvai su savo atžalomis žaidžia stalo žaidimus.
Kompiuteris šiuose namuose nėra karalius. Taip, vaikai, ypač mažiausieji, pasižiūri filmukų, jiems leidžiama pažaisti kompiuterinius žaidimus. „Tačiau daugiausia, kokius 80 proc. prie kompiuterio leidžiama laiko, vaikai juo naudojasi mokslų reikalams – ruošdamiesi pristatymams, ieškodami informacijos. Ir tik likusią dalį – pramogauja“, – paaiškino V.Krasauskienė.
Tują išgelbėjo paukščiai
Kadangi šeima gyvena vienkiemyje, gamta už lango Krasauskų atžaloms įdomesnė, nei virtualus pasaulis. Asta daugiausia domisi bitėmis, kurių kelias šeimas jie augina, Ramutė – paukščiukų mylėtoja, mėgta juos stebėti.
„Kartą žiūriu – kikiliukas jai ant peties tupi, o Ramutė net nenustebo, paaiškino, kad ne pirmą kartą taip atsitinka“, – pasakojo Kęstutis. Jo žmona papildo, kad iliustruota knyga „Lietuvos paukščiai“ – viena labiausiai jų namuose „suskaitytų“ knygų.
Laukiniais paukščiais visa šeima grožisi. Juos per žiūronus apžiūrinėja tolėliau tupinčius ar skrendančius, kasdien stebi čia pat prie namo gyvenančius. Šeimininkai sako, kad vien dėl paukštelių nepjauna prie pat namo augančios senos, didžiulės tujos – mat joje daug dagiliukų peri...
„Silvijos ūkis – antys, žąsys, katinai“, – vardina gausios šeimos mama. Ne juokas, vien katinų jų vienkiemyje – septyni, kieme kiauksi du šunys. Nemažai šių keturkojų – atklydę į Krasauskų sodybą, greičiausiai išmesti ankstesnių šeimininkų.
Vienas katinas – privilegijuotas, jis įsileidžiamas į namus. Už tai gyvūnas atsilygina begaline kantrybe – net ir niurkomas mažojo Sauliuko, nagų į gynybą nepaleidžia. O Sauliuką su katinu K.Krasauskas net ir vienoje savo skulptūrų įamžino.
„Maxima“ – darže
Krasauskai džiaugiasi, kad turi galimybę vaikus maitinti sveikai – daug ką šeima užsiaugina pati. „Mūsų „Maxima“ vietoje“, – juokauja.
Visų jiems priklausančių apie 20 ha žemės sutuoktiniai patys nedirba – didžiąją dalį žemės yra išnuomavę. Apie sodybą pasiliko kelis hektarus, kaip patys sako – sanitarinei zonai. Kad nereikėtų uostyti šiuolaikinių ūkininkų gausiai naudojamos chemijos.
„Juk matome, kaip atrodo ūkininkų auginamos bulvės – žaliuoja kaip rūtos, jokie vabalai jų nesugraužia, visos lygios, vienodos. Be chemijos taip neįmanoma. Tačiau geriau ne tokios išvaizdžios, bet natūraliai augusios“, – įsitikinusi V.Krasauskienė. Todėl pačių įvairiausių daržovių šeima užsiaugina pati, o likusį perteklių parduoda bičiuliams.
Medaus pirkti šeimai irgi nereikia – jo pakankamai prineša kelios bičių šeimos. Kasmet Krasauskai užsiaugina ir javų – rugių, kviečių. Jų prireikia duonai išsikepti, naminiams paukščiams, kurie vėliau keliauja į puodą, lesinti.
Pamena pirmojo bučinio datą
Ar daug žinote žmonių, žinančių savo tėvų pirmojo bučinio datą? Krasauskų atžalos žino. Kai tėvai sutiko lrytas.lt skaitytojams papasakoti savo meilės istoriją, vyresniosios dukros jos klausėsi su šypsena, nes girdi jau nebe pirmą kartą.
Virginija ir Kęstutis vienas kitam į akį krito 1991-aisiais Panevėžyje. Abu vakarais lankė maldos grupę – vienoje miesto mokyklų rinkdavosi Bibliją skaitantis jaunimas. Tačiau vaikinas, nusprendęs stoti į Dailės akademiją (prieš tai K.Krasauskas jau buvo baigęs tuometinį Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą – red. past.), išvažiavo į sostinę ir jų keliai išsiskyrė. „Dar nenorėjau šeimos, mąsčiau apie kelią į vienuolystę“, – paaiškino, kodėl nutrūko vos prasidėjusi draugystė, Kęstutis.
Vestuves atšoko Pumpėnuose
Po metų Virginija irgi išvažiavo mokytis į Vilnių, į Pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Tikybos katedrą. Vėl jaunuolių keliai susikirto 1993 metų rudenį. Simboliška, tačiau juos vėl į porą suvedė kelių aukštųjų mokyklų studentams vienuolio skaitoma paskaita „Meilės anatomija“. Taip jau sutapo, kad jos paklausyti atėjo ir Virginija, ir Kęstutis.
Draugai iškart pastebėjo, kad tarp šios poros kažkas kibirkščiuoja. „Žiūrim, vienas visas raudonas stovi ir kita raudona“, – vėliau Kęstučiui pasakojo jie.
Daugiau graži draugystė nebenutrūko. „1994 metų gegužės 12 dieną mes pirmą kartą pasibučiavome, o rugsėjo 17 dieną bažnyčioje susituokėme“, – pasakojo sutuoktiniai.
Šiemet sueina 20 metų, kai Pumpėnų miestelyje (Pasvalio r.), pas Virginijos tėvus, buvo atšoktos vestuvės.
„Vestuvės tęsėsi gal savaitę, šventė apie 100 žmonių“, – juokiasi Kęstutis. Vestuvėms iškelti jis pasiėmė tuomečiame EBSW banke laikytą indėlį. O bankas netrukus bankrutavo, daug žmonių prarado jame laikytus pinigus.
Į paskaitas – su kūdikiu
Po vestuvių mokslus Vilniuje tęsianti jauna šeima apsigyveno visai prie Aušros vartų – moterų vienuolynas jiems leido apsigyventi viename kambarėlyje – dalyje buvusios Karmelitų vienuolyno skaityklos. Ten 1995-aisiais gimė poros pirmagimė Kamilė.
„Po pirmos savaitės vystyklų plovimo Kęstutis nupirko skalbimo mašiną“, – dabar jau linksmai prisimena kuklią šeimos buitį Virginija. Tuo metu Lietuvoje atsirado sauskelnės, tačiau jos buvo brangios – vienetas kainavo litą, todėl studentų šeima stengdavosi, kad dukrai per dieną užtektų ne daugiau kaip 3 sauskelnių.
Sutuoktiniai iki šiol pamena, kaip Kamilę pamainomis nešdavosi į paskaitas. Nuo mažų dienų Dailės akademijoje su tėčiu laiką leisdavusi mergina ketina ten vėl pakliūti – šiemet Panevėžio J.Balčikonio gimnaziją baigianti vyriausioji Krasauskų dukra nori savo gyvenimą susieti su daile. Ji piešia, lipdo iš šamoto, fotografuoja ir jau yra surengusi kelias savo parodas.
Sodybą įsigyti padėjo ... F.Zappa
Sodybą, kurioje dabar gyvena visa gausi jų šeima, Kęstutis ir Virginija nusipirko 1996 metais. Medinė rąstinė troba buvo pastatyta 1924 metais kaime, o 1934 metais pervežta į šį vienkiemį ir vėl suręsta.
Didžiąją dalį pinigų, sumokėtų už sodybą, K.Krasauskas užsidirbo talkindamas savo dėstytojui, profesoriui Konstantinui Bogdanui kuriant amerikiečių muzikantui Frankui Zappai skirtą skulptūrą, dabar stovinčią Vilniuje, K.Kalinausko gatvėje.
„Tai buvo puiki mokykla – būti profesoriaus gizeliu: pats ir kūrėjas, ir meistras buvau. Todėl dabar esu skulptorius-praktikas“, – paaiškina originalias skulptūras iš medžio, akmens, metalo kuriantis menininkas. Jo darbų galima rasti ne tik visoje Lietuvoje, tačiau ir užsienio šalyse, viešose erdvėse ir privačiose valdose.
Pirmiausia – dirbtuvės
„1997 metais atvažiavome čia gyventi su prieš mėnesį gimusia antrąja dukrele – Ramute. Apsodinęs daržus Kęstutis į mokslus savaitėms į mokslus išvažiuodavo, o mes likdavom“, – apie nelengvą gyvenimo pradžią vienkiemyje pasakojo Virginija.
Kai sutuoktiniai nusipirko sodybą, vienoje gyvenamojo namo pusėje per kiaurą stogą buvo galima žvaigždes suskaičiuoti. Tačiau ne namą pirmiausia Kęstutis ėmė tvarkyti, o dirbtuves įsirengė, suremontavęs be stogo stovėjusį molinį tvartą. „Reikėjo dirbtuvių, kad galėčiau dirbti ir šeimą išlaikyti“, – paaiškina profesionalus skulptorius.
Vėliau, 2004-aisiais, atėjo metas ir namo rekonstrukcijai. „Kol namą remontavome, dirbtuvėse kurį laiką gyvenome, ten gyvenant ir Augustė gimė“, – pamena V.Krasauskienė.
„Europietiškas“ stogas – ne iš gero gyvenimo
Pasak K.Krasausko, jų šeimoje niekada pinigais nelijo. Su tuo susijusi ir istorija, kodėl jų namo stogas mėlynas ir išmargintas geltonų žvaigždžių apskritimu kaip Europos Sąjungos vėliava.
Remontuodamas namą, menininkas stengėsi rasti ir kokybiškų, ir nebrangių statybinių medžiagų. „Vis žiūrinėjau nebrangiai skardą stogams parduodančios bendrovės pasiūlymus internete. Bet vis nepavykdavo rasti – arba tinkamo kiekio, arba norimos spalvos nebuvo“, – pamena dangos stogui paieškas Kęstutis. Kartą jis pamatė, kad bendrovė nebrangiai parduoda mėlynos spalvos dangą, kurios kiekio jų namo stogui užtektų.
„Draugai dar pasijuokė, kad kaip tik stojame į Europos Sąjungą – tai kodėl stogas negali būti kaip jos vėliava. Tai ir nusipirkau“, – pasakojo neįprastos lietuvio akiai spalvos stogu savo namą apdengęs K.Krasauskas.
Visa šeima iš geltonos spalvos lipnios juostos prikarpė žvaigždžių ir jomis apklijavo mėlynąją skardą. Todėl iki šiol tarp Panevėžio ir Pasvalio važiuojantys žmonės stebisi mėlynu ir žvaigždėtu Krasauskų sodybos stogu.
Iš vardų – pavardė
Būrio Krasauskų vaikų vardai – ne atsitiktiniai. Vyriausioji dukra, Kamilė, vardą „atsinešė“, tądien švenčiamas Kamilės vardadienis. Tuomet sutuoktiniams kilo mintis vaikams vardus rinkti pagal pavardės raides. Todėl kitas dukras pavadino Ramute, Asta, Silvija, Auguste. Tik renkant vardą pagrandukui Sauliukui, šeima pasirinko vardą ne iš „U“ raidės, nes vos iš kelių taip prasidedančių vyriškų vardų nei vienas nepatiko. „Nusprendėme, kad Augustė dvi pavardės raides sunaudojo, todėl sūnui išrinkome vardą pagal septintąją pavardės raidę – Saulius“, – paaiškino sutuoktiniai.
Panevėžyje, „ant asfalto“ su jaunesne sese užaugęs Kęstutis ir Pumpėnų miestelio (Pasvalio r.) gyventojų šeimoje dar su trimis broliais ir seserimis augusi Virginija sako vaikų auginsiantys tiek, kiek Dievas duos, nes yra tikintys. „Kai tuokėmės, priėmėme sutarimą – šeima bus tokia, kokia bus“, – paprastai paaiškino V. ir K.Krasauskai.
Vieni – gauna, kiti – užsidirba
Paklaustas, kaip pavyksta išlaikyti gausią šeimą, K.Krasauskas paaiškino lakoniškai: „Jei dirbsi – išmaitinsi. Pasirenki tokį darbą, kad galėtum pragyventi pats, išlaikyti vaikus“.
Vis dėlto menininkas apgailestauja, kad Lietuvos politikai, skirtingai nei senųjų Europos šalių – Vokietijos, Austrijos – neskatina žmonių verslumo. „Mūsų valstybė skatina būti išlaikytiniais. Verslus žmogus pas mus išlaiko armiją išlaikytinių“, – apgailestauja skulptorius.
„Kai Kamilė pradėjo eiti į mokyklą, buvo gėda, jei vaikas gauna nemokamą maitinimą. O dabar viskas apsivertė atvirkščiai. Žmonėms nebegėda gyventi iš pašalpų, net nesistengiant ieškotis darbo. O juk tokį pavyzdį mato ir jų vaikai“, – vyrui pritaria ir V.Krasauskienė.
Mokytis užsidirbti pinigų pora skatina ir savo vaikus. „Vasarą rinkau obuolius – susitaupiau pinigų ir nusipirkau dviratį“, – į pokalbį įsiterpė vyriausioji Krasauskų dukra Kamilė. Mergina džiaugiasi, kad jai jau pavyksta užsidirbti ir iš savo kūrybos.
Sveikatingumo centrai ... karvėms
K.Krasauskas meta akmenį ir į valdininkų daržą. „Jie alga GAUNA, o aš – UŽSIDIRBU. Reikia duonos – imi pjūklą ir išlaisvini kokią skulptūrą iš medžio“, – vaizdingai paaiškino K.Krasauskas, šeimą išlaikantis iš savo kūrybos. Jį taip pat piktina, kad neretai klaidingus sprendimus priimantys biurokratai nebijo būti nubausti, nes už tai netaikoma asmeninė atsakomybė.
Krasauskus piktina ir keisti valdininkų sprendimai, priimami tikrai ne vardan žmonių gerovės. „Kodėl pagal europinius reikalavimus fermose karvėms sveikatingumo centrai kuriami, bet tuo pačiu provincijoje uždaromos ambulatorijos, mokyklos?
Juk jei nebus mokyklų, tai kaimai sunyks, jaunimas ten nenorės vaikų auginti. Štai ir Pumpėnuose kol kas yra vidurinė mokykla, tačiau neaišku, kaip bus toliau – gal net 9-os klasės neliks. Valdininkai nesijaudina – taigi gali vaikai mieste mokytis, bendrabučiuose gyventi. Bet ar patys savo vaikus išleistų į bendrabutį?
Žmonėms reikia aiškumo, pastovumo, o ne nežinios dėl ateities. Eksperimentai su vaikais, šeima, žmonių sveikata – neatsakingi“, – įsitikinęs K.Krasauskas.
Vyriškio nuomone, ir dėl masinės žmonių emigracijos kalta Lietuvos valstybės vidaus politika. „Kodėl žmonės emigruoja? Bijo nežinomybės, kvailų valdžios sprendimų. Du kartus Lietuvoje buvo sugriauti verslai – prie Gedimino Vagnoriaus vyriausybės ir 2008 metais, todėl žmonės bijo kažko imtis, jų nebeprikviesi kurti verslo. Emigravo, išvažiavo į užsienį visas jaunas tautos žiedas“, – apgailestauja skulptorius, pats neemigruojantis vien todėl, kad yra Lietuvos patriotas iki kaulų smegenų.
