Jeigu ne Danijos sosto įpėdinio princo Frederiko vizitas Lietuvoje 2013-ųjų rudenį, D.Praspaliauskas būtų ramiai dažęs savo būsimo restorano „1 dublis“ sienas ir niekur neskubėjęs. Bet spalio 8-oji tapo viena svarbiausių jo gyvenime.
Tą vakarą buvo surengta privati vakarienė su oficialiu vizitu į Lietuvą atvykusiam Danijos karališkosios šeimos atstovui Frederikui ir jo palydai, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
Danijos sosto įpėdinis, su kuriuo Deivydui net pavyko pasikalbėti, ragavo lietuvio pasiūlytų patiekalų ir liko patenkintas.
Daugiau nei 6 mėnesius vykęs pasiruošimas šiam vizitui buvo svarbus ir M.Savickaitei, dabartinei Deivydo širdies draugei.
Kaune gimusi moteris tuo metu dirbo Danijos ambasadoje Vilniuje. Ji ir pasiūlė, kad vakarienę princui Frederikui galėtų suruošti Deivydas, kuris prieš septynerius metus Danijoje mokėsi kulinarijos meno ir šią šalį yra įsimylėjęs iki ausų.
Milda surado straipsnių, ką apie Deivydo anksčiau įkurtą Vilniaus restoraną „Lauro lapas“ buvo rašiusi Danijos spauda.
Šiuos straipsnius nusiuntė princo Frederiko kabinetui, kaip to reikalauja diplomatinis protokolas, ir laukė pritarimo.
Žinodama, kad princas Frederikas labiausiai vertina paprastumą ir nuoširdumą, Milda pasiūlė jį atvesti į netoli Vilniaus geležinkelio stoties atidarytą jaukų restoraną „1 dublis“.
Maratonų mėgėjas princas, prisidengęs Frederiko Henrikseno vardu, mokėsi Harvardo universitete ir magistro darbą rašė apie Baltijos šalių užsienio politiką. Jis nenusivylė šiuo pasiūlymu.
Atėjęs į D.Praspaliausko suruoštą vakarienę princas pasijuto lyg atsidūręs skandinaviškos kultūros saloje, nors ir toli nuo namų.
– Kuo vaišinote garbingą svečią?
Deivydas: Kai sužinojau, kam gaminsiu valgį, man suspaudė skrandį, nes jaudinausi.
Man nėra didelio skirtumo, ar mano restorane valgys princas, ar mano kaimynas, nes visada viską darau taip pat.
Man tik buvo didelis netikėtumas – rytą dažiau sienas, o vakare jau turėjau vaišinti monarchijos atstovą, kurių Europoje ne tiek ir daug liko.
Tai buvo spalio 8-ąją, per mano gimtadienį. Likimas man padovanojo pažintį su Danijos karališkosios šeimos atstovu.
Susėdus prie vieno stalo nėra svarbu, koks kraujas teka gyslomis. Būdamas virėjas, neskirstau žmonių į kilmingus ar nekilmingus, man svarbiau, kad jie jaustųsi laimingi valgydami tai, ką pasiūlau.
Tai buvo privati vakarienė, tuo metu negalėjome viešinti tokio dalyko.
– Ar tiesa, kad ruošdamasis šiam vizitui įsimylėjote Mildą?
Deivydas: Danijos sosto įpėdinis iš tiesų mus suvedė.
Kai princas atvyko į Vilnių, mes su Milda jau buvome kartu sumetę klumpes.
Nesigyrėme, kad esame pora, bet mūsų darbo santykiai jau buvo virtę rimtesniu ryšiu.
Milda: Artėjant Danijos sosto įpėdinio oficialiam vizitui Lietuvoje ėmėme vis daugiau bendrauti. Kadangi rengiant vizito programą reikėjo numatyti, kur ir ką valgys Danijos karališkosios šeimos atstovas, ėmiau svarstyti, kas geriausiai mūsų šalyje ruošia skandinavišką maistą.
Prisiminiau Deivydą. Vilniuje reziduojantis Danijos ambasadorius jau buvo lankęsis kitame Deivydo įkurtame restorane, tad pritarė mano sumanymui.
– Kaip atsitiko, kad abu savarankišką gyvenimą pradėjote ne Lietuvoje?
Deivydas: Danija mums abiem daug davė. Šioje šalyje gali daug uždirbti ir bankininkas, ir indų plovėjas. Jei žmogus dirba profesionalai, jo darbas gerbiamas.
Milda: Lietuvoje baigusi ekonomikos bakalaurą studijas išvykau į Daniją studijuoti magistrantūroje, norėjau gilintis į finansus ir tarptautinį verslą.
Mes abu mokėmės Danijoje beveik tuo pat metu.
Man pasisekė, kad grįžusi į Lietuvą buvau kaip praktikantė priimta į Danijos ambasadą Vilniuje. Buvau pirma lietuvė, kurią ši ambasada priėmė. Mus su Deivydu suvedė bendri projektai.
Deivydas: Atlikau praktiką viename viešbutyje Danijoje. Kartą pasakiau savo praktikos vadovui: „Esu studentas, turiu pasiūlymą eiti dirbti į restoraną, bet to nenoriu. Jūs mane pažįstate, ar galite padėti sužinoti tai, ką aš noriu?“
Išgirdau palankų atsakymą, nes manimi pasitikėjo.
Man buvo svarbu išsiaiškinti, kaip laikomi maisto produktai šaldytuve, koks būtinas temperatūros režimas, kaip atliekama patikra. Įgijęs tokių žinių Vilniuje galėjau atidaryti restoraną.
– Girdėjau, kad dėl darbo aukojate miegą?
Deivydas: Nemėgstu vėlai keltis, bet ir anksti gultis nemėgstu, nes vakare galima kompiuteriu sutvarkyti daug reikalų.
Man pakanka 4–5 valandų miego, gaila jam skirti daugiau laiko. Galiu atsikelti šeštą valandą ryto, mėgstu pabūti vienas, 7 valandą galiu nuvažiuoti į restoraną įsitikinti, ar visi pasiruošimo darbai vyksta taip, kaip aš noriu, o 8 valandą papusryčiauti su Milda.
Jei dieną turiu kelis susitikimus, pradedu save graužti, kad galėjau trumpiau kalbėti, būčiau daugiau nuveikęs.
Aš – kaip karys, man patinka disciplina.
Milda: O man patinka rytą neskubėti, kai nereikia savęs raginti.
– Esate prasitaręs, kad per pastaruosius 7 metus nė karto neturėjote atostogų? Ar šiemet planuojate kartu pailsėti?
Deivydas: Aš jau ir Mildą išmokiau, kad atostogos – tai dvi dienos, bet ne daugiau.
Milda: Iš pradžių man toks požiūris kėlė šoką. Dabar pritariu Deivydui – kai iš visos širdies imiesi veiklos, kuri tau patinka, neskiri, kur darbas, o kur – atostogos.
Jeigu turiu rimtų projektų, pasidaro ne taip svarbu, kiek valandų miegu.
– Jei nebūtumėte įsitraukęs į restorano verslą, kuo dar norėtumėte būti?
Milda: Jis galėtų būti aktoriumi, mat gerai improvizuoja.
Deivydas: Ne, manęs netraukia aktorystė. Žinau tik viena – pabuvęs virėju dabar niekur neprapulčiau. Išmokau ne tik ruošti valgius, bet ir bendrauti su žmonėmis.
Jeigu ir nebūčiau virėjas, galėčiau užsiimti verslu, pavyzdžiui, siūlyčiau maisto produktus restoranams, nes žinau, kas ko vertas.
– Ar keliaudami norite daugiau pamatyti, ar daugiau paragauti?
Deivydas: Kartą su Milda Rygoje nuo aštuntos valandos vakaro iki 12 valandos ryto apsilankėme septyniuose restoranuose, norėjome daug ką paskanauti.
– Ar negaila leisti pinigų valgiui, kurį galima skaniai paruošti namie?
Milda: Man patinka kinų posakis, kad esi tai, ką valgai. Mano šeimoje nebuvo valgių gaminimo kultūros, mama – menininkė, ji labiau vertina sūrį, originalius užkandžius, bet jai gaila laiko ką nors rimtai ruošti.
Deivydas daug ko išmokė, pradėjau skirti, kuo gera sriuba skiriasi nuo cheminės sriubos, kas yra geras patiekalas.
Deivydas: Būna, kad grįžęs iš kelionės jaučiuosi susikrimtęs, nes išleidau daug pinigų restoranams. Kai už vakarienę sumoki krūvą pinigų, pagalvoji – gana eiti į restoranus.
Bet kai tik kur nors nuvykstame, pirma mintis vėl būna: „Kur eisime valgyti?“
Manau, kad niekada negailėsiu pinigų geram maistui. Mano idealas – daug ir greitai išleisti pinigų, todėl kelionėje neužtrunkame ilgiau nei tris dienas.
– Koks mėgstamiausias jūsų patiekalas?
Deivydas: Kiekvienas patiekalas – kaip mylimas vaikas. Visi patiekalai, kuriuos ruošiu, man yra brangūs.
Gimiau Užpaliuose, prie Šventosios. Mūsų šeimoje irgi nėra gero maistininko, todėl nesame išrankūs maistui.
Prisimenu, kartą senelė išpilstė kažkokį desertą į nedidelius indelius, kad greičiau atauštų. Laikė juos sudėjusi ant laiptų, vedančių į palėpę.
Dabar dažnai matau šį vaizdą ir net prisimenu to saldumyno skonį.
Manau, tai buvo kažkas panašaus į karamelinę panakotą, aišku, mano senelė nežinojo tokio žodžio.
Skonio receptoriai tobulėja, galbūt dabar šį patiekalą norėčiau patobulinti, bet patirta emocija valgant senelės ruoštą giliai įsirėžė į atmintį.
Milda: Man labiausiai patinka jaučio skruostai – troškintos žandenos. Vien nuo minties apie šį patiekalą burnoje pradeda kauptis seilės.
– Iš kur atkeliauja maisto kultas?
Deivydas: Žmogus gali neprisiminti, iš ko pagamintas patiekalas, nes jam svarbiau kiti dalykai – aplinka, bendravimas, patirtos emocijos.
Tai suartina žmones. Todėl mes tiek daug laiko skiriame valgymui, maisto ruošimui.
