Kai prieš porą metų šokėjas Tomas nutarė įsigyti keturkojį draugą, dairydamasis po šunų veislynus pamatė septynis vienos kilmingų biglių poros mažylius, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Vyrui patiko šuo, kurio kailis buvo pažymėtas žaibo ženklu. Jį T.Uroška ruošėsi pavadinti Žaibu, tačiau sužinojo, jog šį keturkojį iš anksto yra užsisakę kiti šeimininkai.
„Mano akys krypo į Žaibą, o kito šunelio, į kurį nekreipiau dėmesio, – į mane. Kai tai pastebėjau, supratau, kad būtent jis gali tapti geriausiu mano keturkoju draugu“, – pasakojo Tomas.
Judrus šuo plėšė grindjuostes ir drabužius
Tvirto sudėjimo šunį vyras į namus parsivežė, kai jam buvo vos du mėnesiai. Jau pirmą dieną šeimininkas netruko įsitikinti, jog biglis Džo tarsi energijos užtaisas – labai žaismingas, judrus ir padūkęs.
Šuo drąsiai lakstė po namus, lojo, tampė daiktus, tačiau didesnių išdaigų neiškrėtė.
Pirmą staigmeną Džo pateikė, kai kitą vakarą jis namie liko vienas.
„Šunį uždariau virtuvėje – tikėjausi, jog per kelias valandas nieko nenutiks. Tačiau grįžęs neatpažinau namų: Džo sugebėjo sudraskyti kone pusę virtuvės grindų linoleumo, suplėšyti dalį apmušalų ir nuplėšti grindjuostes“, – prisimena šokėjas.
Tą patį vakarą vyras puolė ieškoti biglių augintojų patarimų. Jie sveikino T.Urošką įsigijus puikų draugą, bet tikino, kad įvairių netikėtumų sunkiai pavyks išvengti, ypač kol biglis auga.
Šokėjas žinojo, kad sutramdyti padykėlį jam pavyks tuomet, kai jis išsilakstys. Bet vesti šunį į lauką vengė, kol Džo nebuvo paskiepytas.
Tomas su šypsena prisimena pirmą kartą, kai Džo išleido į lauką, – po ilgo dūkimo šuo šeimininką buvo smarkiai išgąsdinęs.
„Pirmąsyk šunį palakstyti išleidau savo tėvų nuosavo namo kieme. Buvo gražus rytas, Džo bėgiojo pirmyn atgal, šokinėjo ir dūko. Džiaugiausi, kad gyvūnas toks guvus.
Kai Džo grįžo iš lauko, atsigulė ir užmigo. Tačiau kai jis vakare neprabudo, pradėjau nerimauti, o kai šuo ramiai miegojo ir kitą rytą, ne juokais išsigandau“, – pasakojo kaunietis.
Gyvūną T.Uroška nuvežė į veterinarijos kliniką. Apžiūrėjęs Džo ir išgirdęs, kad pirmasis jo pasivaikščiojimas lauke truko maždaug pusantros valandos, gydytojas pasakė, kad šuo lakstė pernelyg ilgai ir pervargo.
Pratinti mažylį prie lauko jis patarė vos nuo dešimt minučių trunkančių pasivaikščiojimų.
Džo, kuriam liepą sukaks dveji metai, lauke nepavargdamas gali dūkti ištisas valandas.
Jei keturkojis kurią dieną neišsilaksto, namie Tomas gali tikėtis šunybių – rasti sudraskytas šlepetes ar drabužius, nuplėštus apmušalus, apgraužtus baldų kampus.
Nekart dėl biglio išdaigų nukentėjo ir šokėjo mylimoji N.Šiaudikytė, jai šuo yra apgraužęs batus, suplėšęs drabužius.
„Žinau, kad Džo reikia bendravimo ir aktyvios veiklos, todėl beveik kiekvieną rytą anksti keliuosi ir su šunimi bėgame į Panemunės šilą. Lengvas 5–6 kilometrų krosas naudingas ne tik šuniui, bet ir man. Be to, savaitgaliais ir vakarais kartu su Neringa mėgstame važinėti riedučiais. Tuomet šuo bėga kartu su mumis“, – sakė šokėjas.
Šunų augintojai su maždaug pusantrų dvejų metų sulaukusiu bigliu pataria kasdien važinėti dviračiu. Todėl nuo praėjusio rudens T.Uroška ruošiasi Džo pratinti bėgti šalia jo vairuojamo dviračio.
Biglis itin mėgsta morkas
Džo, kaip ir visi bigliai, labai mėgsta paėsti ir galėtų sukirsti daugybę ėdalo. Tačiau šokėjas keturkojo mitybai skiria ypatingą dėmesį ir neleidžia jam nutukti.
Vyras šunį šeria specialiu sausu ėdalu, normuoja porcijas, draudžia raustis šiukšlių dėžėje ar virtuvės spintoje, gvelbti maistą nuo stalo ar nutaisius gailią miną jo kaulyti iš kitų žmonių.
„Džo namuose laikosi drausmės, tačiau atsipalaiduoja svečiuodamasis pas mano tėvus. Jie gyvūną mėgsta lepinti skanėstais: negaili žalios jautienos, avižinės košės ir šuns itin mėgstamų morkų“, – pasakojo T.Uroška.
