Vilniaus universiteto administracijoje dirbančios dvynės nesijaučia konkurentės ir viena kitos savo pareigomis neužgožia.
Eksploatavimo ir paslaugų direkcijos Paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė M.Tvarijonienė ir jos sesuo G.Karkliuvienė, šioje direkcijoje einanti vyriausiosios specialistės pareigas, dažniausiai pietauja kartu – per pertrauką pasikalba ir apie darbą, ir apie šeimas.
Nuo mažens įpratusios būti drauge seserys ir dabar geriausiai jaučiasi bendraudamos viena su kita. Jos tarsi dalijasi vienu gyvenimu.
Panašios išvaizdos moterys nepastebi nuostabos kupinų žvilgsnių, kai kur nors pasirodo kartu. Ar nuo vaikystės jausdamos daugiau dėmesio dvynės nesijausdavo nejaukiai?
Gintarė: Vaikystėje buvome labai panašios, todėl mus supo išskirtinis dėmesys, bet mūsų tai neerzino. Nuo mažens mus siejo unikalus ryšys, todėl dažnai jausdavomės kaip viena.
Tėveliai medikai daug dirbo, mes turėjome padėti tvarkytis namuose, sode. Turėjome daug veiklos: dainavome, lankėme muzikos mokyklą, sportavome, šokome. Nebuvome išlepintos.
Miglė: Užaugome nedideliame mieste Ignalinoje. Tas šiek tiek didesnis dėmesys vaikystėje mums buvo tapęs tarsi norma.
Turėjome nuostabią vaikystę, bet auklėjamos buvome griežtai, visada turėjome atlikti savo pareigas. Buvome paklusnūs, geri vaikai.
– Kaip sutarėte su penkeriais metais vyresne seserimi Jurgita?
Gintarė: Jurgita labai prašė mamytės nupirkti sesutę, tačiau atėjus į pasaulį dviem, 5 metų Jurgita pardavinėjo vieną iš mūsų už 100 rublių ir saldainių dėžutę.
Ūgtelėjusi Jurgita atliko vyresnės sesers pareigas: mylėjo ir rūpinosi mumis. Dabar puikiai sutariame, visada laukiame jos atvykstant į Lietuvą. Šiuo metu ji gyvena Liuksemburge.
– Dviese jums buvo linksma. Ar vaikystėje reikėjo draugų?
Gintarė: Pati geriausia draugė man buvo ir yra Miglė. Ji visada supranta, paguodžia, kad ir kas atsitiktų.
Miglė: Vaikystėje mūsų draugai buvo bendri, juk visur būdavome dviese lyg „du viename“. Jei viena apsiverkdavo, po kelių sekundžių apsipildavo ašaromis ir kita.
Bet niekada nėra patikęs tas pats berniukas. Čia jau mūsų skonis ir požiūris skyrėsi – išsirinkome skirtingo būdo, nepanašios išvaizdos vyrus.
– Kodėl kurdamos šeimą pasirinkote vestuvėms tą pačią dieną – prie altoriaus Vilniaus arkikatedroje žengėte kartu 1994 metų rugpjūčio 6-ąją?
Gintarė: Abi turėjome širdies draugus, tad ir derinome datas. Viena pora palaukė, kita paskubėjo, kad galėtume pasirinkti tą pačią datą ir žengti keturiese prie altoriaus. Tai buvo mūsų naujo gyvenimo pradžia – atskirai viena nuo kitos.
Miglė: Kitaip ir neįsivaizdavome. Prieš vestuves daug laiko praleisdavome keturiese.
– Kaip sutaria jūsų vyrai?
Miglė: Mano vyras Ramūnas Tvarijonas šiuo metu yra tarptautinės IT kompanijos regiono vadovas, Gintarės sutuoktinis Nedas Karklius vadovauja įmonių grupei „Rolvika“.
Mūsų vyrai skirtingo charakterio ir temperamento. Su Gintare juokiamės, kad nė viena negalėtume išgyventi su sesers vyru net valandos. Bendri šeiminiai projektai atsiranda mūsų, seserų, ir mūsų vaikų iniciatyva.
Gintarė: Nors sutuoktiniai labai skirtingi, sutaria puikiai.
– Kokius įžvelgiate privalumus dirbdamos kartu?
Gintarė: Nereikia sukti galvos, kaip suderinti, kad po darbų pasimatytume. Kasdien matomės, kalbamės, kartu geriame kavą ir pietaujame.
Miglė: Dar vienas privalumas galbūt labiau džiugina mūsų vyrus: pradėjus dirbti kartu, sumažėjo mūsų vakarinių skambučių. Bet prieš miegą tai jau tapo ritualu – viena kitai palinkime labos nakties skambučiu arba trumpąja žinute.
Nuolat būnant kartu retkarčiais kiekvienai pritrūksta asmeninės erdvės ir privatumo. Tuomet bandome šiek tiek viena nuo kitos atitolti, kad vėl pasiilgtume ir priartėtume.
Bet nėra pasaulyje kito žmogaus, kuris man būtų toks širdžiai artimas kaip Gintarė.
– Rasti darbo vietas dviem iškart nėra lengva?
Gintarė: Visada svajojome dirbti viename darbe ir vieną dieną tai išsipildė.
– Ar turite bendrų pomėgių?
Gintarė: Nuo vaikystės dainuojame. Taip pat kartu lankome teatrą, kiną, vaikštome po parduotuves, patinka mergaitiški paplepėjimai prie kavos puodelio.
Miglė: Su seserimi ketiname įrašyti dar vienos dainos vaizdo klipą. Dvi dainas jau esame įrašiusios anksčiau, jos atsidūrė muzikinių pageidavimų koncertų programoje.
O labiausiai nemėgstu sporto klubų ir treniruoklių salės. Gintarei tai patinka, man – nuobodu.
Laisvalaikiu smagiai su šeimomis važinėjame dviračiais, pietaujame ar vakarieniaujame visų mėgstamame restorane. Ir puoselėjame dar vieną gražią tradiciją – jau keletą vasarų iš eilės abi šeimos poilsiaujame Molėtų rajone prie Bebrusų ežero.
Ypač šių atostogų laukia mano sūnus Giedrius ir Gintarės Gytautas. Jie žaidžia tenisą, važinėja dviračiais, maudosi ar tiesiog broliškai bendrauja.
– Auginate tik po vieną sūnų. Gal toks šeimos planavimas buvo jūsų susitarimas?
Gintarė: Po vieną sūnų mums išbūrė viena dėstytoja, kai Vilniaus universitete abi studijavome vokiečių filologiją. Net mūsų vaikų gimimo datos turi sutapimų: Gytautas gimė spalio 23 dieną. Po 2 metų ir 4 mėnesių vasario 23-iąją gimė Miglės Giedrius. Abu jie pasaulį išvydo pirmadienį.
Gytautas gimė, kai mes su vyru dar studijavome, – nebuvo lengva derinti vaiko auginimą ir studijas. Mes vis juokaujame, kad didžiausias mūsų diplominis darbas – sūnus.
Šiemet Gytautas baigia Vilniaus licėjų ir planuoja studijuoti ekonomikos mokslus Didžiojoje Britanijoje.
Miglė: Su vyru Giedriaus vis paklausdavome, ar norėtų turėti seserį arba brolį. Atsakymas būdavo neigiamas. Taip ir auga 16-metis vienturtis.
Gintarė: Ne tik mes, bet ir mūsų sūnūs labai pripratę vienas prie kito. Jie daug laiko praleidžia kartu, todėl vienas kitam atstoja brolį.
– Apie ką dažniausiai kalbatės?
Miglė: Savaitgaliais, kai abi turime laiko, mėgstame dviese išgerti kavos kokioje nors jaukioje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Kalbamės apie vaikus, kiną, teatrą, knygas, gyvenimą ir kiekvieną kartą, kai išsiskiriame, atrodo, kad dar daug liko neiškalbėta.
Kartais man atrodo, kad turiu priklausomybę nuo sesers. Gal taip jaučiuosi dėl to, kad ji 15 minučių už mane vyresnė.
– Ar jūsų gyvenimo ritmas panašus? Mėgstate tuos pačius valgius, dėvite panašaus stiliaus drabužius?
Gintarė: Esu didelė nenuorama, negaliu nusėdėti vietoje. Mums su Nedu reikia lėkti, ką nors veikti – prisigalvojame visokios veiklos. Dažnai Miglė pasijuokia iš mūsų: „Na, ir šeimynėlė, kaip su varikliuku.“ Esame užkietėję keliautojai, todėl kelionės kartais būna spontaniškos.
Abi su seserimi mėgstame ilgai pavakaroti, todėl ryte sunku keltis.
Tačiau dabar jau vengiame pirkti vienodus drabužius, nes vaikščiodamos vienodai apsirengusios atkreipiame į save dėmesį.
Miglė: Mūsų charakterio bruožai irgi šiek tiek skiriasi. Gintarė valdingesnė ir griežtesnė. Aš esu ramesnio, švelnesnio būdo. Ir nuolatinis lėkimas – ne man. Puikiai jaučiuosi būdama namuose, ruošdama vakarienę, skaitydama gerą knygą ar žiūrėdama televizorių.
Nemėgstu grafikų, ypač per atostogas. Tuomet laiko neskaičiuoju. Svarbiausia man vidinė ramybė.
– Ar vyrai nedraudžia pernelyg daug bendrauti vienai su kita?
Gintarė: Jie neprieštarauja dėl mūsų nuolatinio bendravimo, vakarinių skambučių prieš miegą ir žinučių rašymo. Seniai prie to priprato.
Miglė: Tą dieną, kai ištekėjome, mūsų vyrai jau žinojo, kad visą gyvenimą mus sies tas nepaprastas, tik mums suvokiamas bendrumas. Tikiu, kad šis gal net telepatinis ryšys tarp mūsų egzistuos visada.
– Kokių turite svajonių?
Gintarė: Įrašyti dar keletą dainų ir aplankyti Naująją Zelandiją!
