Motinos diena neturi senų ir gilių tradicijų. Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje ji minima mažiau nei šimtmetį.
Kauniečiams galėtų būti artimesnė meilės deivės Mildos garbinimo diena ir iš užmaršties prikelta Gegutės šventė.
30 metų lietuvių etninę kultūrą tyrinėjanti ir populiarinanti kaunietė etnokultūros ekspertė Ramunė Pečiulienė įsitikinusi: nesvarbu, pagoniškomis ar katalikiškomis tradicijomis vadovaujamės. Svarbiausia, kad šių švenčių metu mokomasi gerbti būsimą moterį, motiną ir išaukštinamos dabartinės motinos.
– Sekmadienį minėsime Motinos dieną. Kaip ją derėtų švęsti? Kaip gali būti pagerbiamos šiuolaikinės moterys? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Pečiulienės.
– Motinos diena pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje pradėta švęsti tik 1928 metais.
Ši data siejama su krikščionybe. Garbinama Jėzaus motina Marija. Drauge pagerbiamos ir visos motinos. Anksčiau šventinis scenarijus būdavo šiek tiek kitoks nei dabar. Pirmiausia šeimos susiburdavo, linksmindavosi. Tik paskui lankydavo kapus, pagerbdavo išėjusias motinas, močiutes.
Dabar diena prasideda nuo pamaldų bažnyčioje, kapinių lankymo. Tada jau pradedame linksmintis.
Lankydami kapus daugelis stengiasi pirkti kuo didesnes gėlių puokštes, vainikus. Tačiau, mano nuomone, gėlės reikalingos gyviesiems. Mirusias motinas reikėtų pagerbti uždegant žvakes. Simboliniai žiburėliai privilioja vėles, jas sušildo. Gėlėmis, vainikais perkrautos kapinės bet kuria proga yra persistengimas.
Kadangi tai palyginti nesena šventė, senų jos šventimo tradicijų neturime, etnokultūros tyrinėtojai jos nėra aprašę. Todėl galime kurti savas tradicijas.
Manau, kad šiais laikais, kai emigracija didžiulė, ši šventė ypač svarbi. Motinos pagerbimas gali suvienyti išsibarsčiusią šeimą.
Šiais laikais moterys emancipuotos, daug pasiekusios, užsiėmusios įvairia veikla, laiko skirti vaikams vis stinga. Todėl manau, kad šios dienos proga jos, bendraudamos su vaikais, turėtų pasakoti, ko pasiekė ir visuomeniniame gyvenime, ką gero padarė kitiems. Taip nedidaktiškai motinos gali rodyti pavyzdį vaikams, pabrėždamos ne įgytas materialines, o moralines vertybes.
Vaikai, pagerbdami motinas, neturėtų pirkti brangių dovanų. Jie turėtų parodyti, ko patys pasiekė: gal išmoko šokti, dainuoti ir teikti tokias savo rankų darbo dovanas ar pademonstruoti talentus.
Motinoms jų vaikai, kad ir kokie jie būtų, visada yra patys svarbiausi. Tačiau kai atžalos parodo, kad turi įvairių gebėjimų, kad yra sėkmingi visuomenės nariai, pasididžiavimas jais motinoms gali būti puiki dovana.
Šventė neįsivaizduojama ir be vaišių stalo. Manau, kad būtent Motinos dieną ją reikia švęsti gamtoje. Gamta nuo seno yra neatskiriama mūsų gyvenimo, kultūros, švenčių dalis. Taip galima prisiliesti ir prie senųjų mūsų papročių.
– Pagoniškoje Lietuvoje buvo moterų deivių garbinimo kultas. Gal iš šių švenčių galime pasisemti gerų pavyzdžių, kai ką pritaikyti ir šiandien?
– Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Kadangi motina tapatinama su žeme, derlingumu, vaisingumu, lietuviai iki krikščionybės garbino deivę Žemyną, lemtį lemiančią Laimą, meilės deivę Mildą.
Mildos diena Lietuvoje nuo seno švenčiama gegužės 13-ąją. Kauniečiai ypač galėtų pasistengti atgaivinti šios šventės tradicijas. Legendos byloja, kad Milda buvo įsikūrusi Aleksote. Prieš keletą metų archeologai Aleksoto kalno papėdėje, privačiose valdose netoli funikulieriaus, atkasė aukuro liekanas. Manoma, kad tai buvo Mildos garbinimo vieta. Grupė kauniečių šią šventę bando gaivinti jau kelerius metus. Žmonės degina aukurą, kankliuoja, šoka ratelius. Deivei aukojamas ir sudeginamas gintaras. Vaišėms kepami blynai su pienių žiedais. Motina, meilė, šeima – neatsiejami dalykai, tad šių švenčių tradicijas galima ir sujungti.
– Girdėjau, kad Kaune, vieninteliame šalies mieste, gegužės pradžioje švenčiama ir Gegutės diena. Kas tai per šventė? Kokios jos tradicijos?
– 2000-aisiais etnologas Libertas Klimka su bendraminčiais sumanė ištirti senąsias lietuviškas šventes, kurias jau pamiršome. Dirbdami tuometinėje Neveronių vidurinėje mokykloje su vaikais ištyrėme Gegutės šventę ir pradėjome ją švęsti. Pamatyti jos tradicijų dabar atvyksta jaunimas iš visos Lietuvos.
Šiemet bursimės gegužės 9 dieną Kauno rajone esančiame Tado Ivanausko įkurtame Obelynės parke.
Gegutė yra neatskiriama deivės Laimos palydovė, iškukuojanti, kiek gyvensi, po kiek metų ištekėsi ir kitas geras ar blogas pranašystes. Todėl Gegutės diena buvo skirta jaunimui įšventinti į suaugusiųjų gyvenimą, dideliam žmogaus likimo posūkiui pažymėti.
Jos metu jaunimas išbandomas vedžiojant užrištomis akimis po dilgėles, šabakštynus.
Taip pat žaidžiamas žaidimas, kai mergina užrištomis akimis turi klausyti kukuojant vaikinus. Kurio balsą ji atpažins, tas jai visus metus turės būti lyg brolis, globojantis nuo galimų skriaudėjų. Taip vaikinai mokomi gerbti būsimą moterį, vaikų motiną.
Vaikinų ištvermė išbandoma šokinėjant per suolą. Merginos, prisiekdamos būti geromis šeimininkėmis, bučiuoja šluotą.
Šios šventės metu šokama, dainuojama, vaišinamasi gegutės duona – mažais duonos kepalais su zuikio kopūstų įdaru.
Dabar bandoma įtvirtinti tradicijas švęsti Motinos, Tėvo, Vaikų gynimo, Šeimos dienas. Visos jos minimos gegužę ar birželio pradžioje. Kadangi jos nėra labai senos, visoms joms galima pritaikyti ir senovines švenčių tradicijas. Taip susibūrimai gali tapti tik įdomesni.
Svarbiausia nepamiršti, kodėl mūsų senoliai turėjo panašias šventes. Jos leisdavo susiburti ir prisiminti pagrindines šeimos vertybes.
