Ligą nešančius genus paveldėjo
Laimės trūkumu kaimiečiai vadina tai, kad Ingrida ištekėjo už sunkiai vaikštančio vyro.
„Panevėžio rytui“ D.Venskavičius pasakojo, kad įgimtą ligą, kuri liaudiškai vadinama raumenų nykimu, jis paveldėjo iš motinos.
Vaikystėje ir paauglystėje jis galėjo normaliai vaikščioti ir net bėgioti. Metams bėgant liga progresuoja, todėl dėl raumenų silpnumo darosi vis sunkiau judėti.
Kol kas vyras invalido vežimėliu nesinaudoja. Kad ir sunkiai eidamas jis stengiasi nudirbti visus ūkio darbus.
„Sunkiausi būna pirmi žingsniai, paskui, kai įsivaikštau, žengiu lengviau“, – savo būklės nedramatizuoja ir gyvenimu nesiskundžia D.Venskavičius.
Vyro motina jau daug metų nebevaikšto, ji gyvena Kupiškyje prižiūrima dukrų. Dvi D.Venskavičiaus seserys ir brolis ligą lemiančių genų nepaveldėjo.
Gražiai sutaria ir niekuo nesiskundžia
Pas savo išrinktąjį į Alizavos seniūniją I.Venskavičienė atsikraustė iš Žagarės.
Pora įsikūrė senoje D.Venskavičiaus tėvų sodyboje, pagal savo išgales ją susiremontavo.
Dainorui dabar 38, o Ingridai 35 metai. Jų bendroms atžaloms 13, 9 ir 7 metai, mažajam dar nėra metukų, o pirmagimei Ingridos dukrai jau 17 metų.
Iš šalies žiūrint, daugiavaikei šeimai turėtų būti labai sunku, bet darbštūs sutuoktiniai niekuo nesiskundžia, su minimaliais ištekliais gražiai tvarkosi ir tarpusavyje puikiai sutaria.
Gausi šeima gyvena viename namo gale, kur įrengta pora kambarių ir virtuvė.
Visur sudėtos gražios medinės grindys, pro didelius, užuolaidomis neužtemdytus langus matyti kiemo medžiai ir toliau plytintys arimai. Ant rašomojo stalo ir lentynų virš jo pririkiuota mokyklinių vadovėlių, visos lovos tvarkingai uždengtos austinėmis lovatiesėmis.
Patalpose šilta ir jauku, ant krosnies kunkuliuoja puodai su pietumis, nuo jos šylanti sienelė šildo kambarį.
Vyresnieji vaikai mokykloje, namie su mama likęs tik 8 mėnesių jaunėlis. Šeimos galva darbuojasi lauke.
Kartą apsigavusi nutarė rinktis atidžiau
Kai Ingrida ryžosi tekėti už Dainoro, buvo besistebinčių tokiu moters apsisprendimu.
„Aš žinau, kas yra gerai ir kas blogai, turiu su kuo lyginti. Turėjau vyrą, kuris buvo sveikas, bet turėjo daug didesnę bėdą nei judėjimo problemos. Jis gėrė. Todėl, kai rinkausi Dainorą, žinojau, ką darau ir ko noriu“, – mažylį supdama aiškino Ingrida.
Pajutusi, kas yra gyvenimas su girtuokliu, Ingrida nė už ką nenorėjo, kad ir jos dukra augtų tokioje aplinkoje. Su savo pirmagimės tėvu Ingrida nebuvo susituokusi, tad jį palikti reikėję tik ryžto. Jo jaunai moteriai netrūko.
Tolesnį savo gyvenimą Ingrida ryžosi planuoti kitaip, atidžiau rinktis žmogų, kuriam gimdys vaikus.
Į laikraštį Ingrida įdėjo skelbimą, kad ieško gyvenimo draugo, turinčio rimtų ketinimų kurti šeimą.
Atsiliepė nemažai pretendentų.
Jaunikiai neišlaikė vienintelio reikalavimo
Ingrida turėjo vienintelį ir pagrindinį jaunikių vertinimo kriterijų: kad jiems patiktų jos pustrečių metukų dukrelė ir kad vaikas to žmogaus nebijotų.
Vieni, sužinoję apie vaiką, iš karto pustė padus, kiti vis dėlto norėjo pasimatymo.
„Buvo keli atvažiavę susitikti, bet jiems vaikas nepatiko, matyt, išsigando rūpesčių. Nė su vienu iš jų nesileidau į tolesnes pažintis. Jei nepriima mano vaiko, apie kokius rimtus ketinimus su tokiu žmogumi kalbėti?“ – sakė Ingrida.
Į skelbimą atsišaukęs Dainoras iš karto pasakė, jog yra invalidas, paaiškino, kad judėti jam trukdo įgimta raumenų atrofija. Ingrida šios bėdos neišsigando.
Pirmą kartą į Žagarę pasimatyti su Ingrida Dainoras atvažiavo per Valentino dieną.
„Jis tik įėjęs pro duris paėmė mergaitę ant rankų, toji neverkė, o laiminga krykštė, šypsodamasi žaidė su juo“, – įsimintinas akimirkas atpasakojo daugiavaikė mama.
Antrasis pasimatymas buvo jau Dainoro namuose. Ingrida atvyko į jo gimtadienį su dukryte ir savo drauge. Tada susipažino su Dainoro mama, dviem seserimis ir broliu.
„Dar kartą įsitikinau, kad Dainoras myli vaikus, o man tai buvo svarbiausia. Aš norėjau gausios šeimos, dėl to mudviejų nuomonės sutapo. Galvojau taip: svarbiausia vaikas, o meilė ateis. Taip ir buvo, viskas pamažu atėjo, po pusės metų draugystės susituokėme“, – džiaugėsi Ingrida.
Sugalvojo pastatyti įdomią pavėsinę
„Dėl savo pasirinkimo niekad nesigailėjau. Dainoras – labai geras vyras ir tėvas, jis darbštus ir nagingas, protingas ir geros širdies. Jo negalia man niekada neatrodė problema. Svarbu, kad gali su žmogumi susikalbėti, sutarti. O sveikata toks dalykas, kad bet kurį ta bėda gali pasivyti“, – svarsto I.Venskavičienė.
Ieškoti vyro pagal skelbimą nebuvę baisu. Viena draugė tokiu būdu susipažinusi irgi sukūrė šeimą, iki šiol gyvena darniai ir taikiai.
Moteris nesako, ar turėjo baimių, kad vyro ligą paveldės jųdviejų vaikai. Nė vienam iš 4 atžalų raumenų atrofijos požymiai nepasireiškė, tad tėvai mano, jog liga nepersidavė.
Mums kalbantis namų duris praveria ir šeimos galva.
Pamatęs tėtį džiaugsmingai sukrykščia mažylis ir tiesia į jį rankas. D.Venskavičius kurį laiką pažaidžia su kūdikiu ir tik tada leidžiasi į pokalbį.
Važiuojant į Venskavičių vienkiemį iš tolo žvilgsnį prikaustė vidury kiemo dygstantis keistas statinys. Į dangų stiebiasi keturios akmeninės kolonos, šalia jų viename šone pamūrytas akmeninis lauko židinys.
Tai D.Venskavičiaus sumanyta lauko pavėsinė. Vyras prie jos triūsia, kai tik turi laiko. Medžiagos statiniui toli ieškoti nereikia, aplink labai akmenuota žemė, žmonės aria dirvą, o rieduliai vis lenda į paviršių. Juos išrinkę šalia laukų supila kalnus akmenų.
„Iškasiau pamatų duobes, įbetonavau stačius vamzdžius, aplink juos dėjau akmenis, pyliau cementą ir po truputį kolonos „užaugo“, beliko stogą uždengti. Kokios bus sienos ir ar jos bus, nežinau, dirbdamas sugalvosiu“, – pasakoja D.Venskavičius.
I.Venskavičienė priduria, kad sienas apželdins vijokliniais ir žydinčiais augalais.
Abu turi polinkį į grožį
Kodėl pavėsinę laikys apvalūs akmeniniai stulpai, I.Venskavičienė nežino, spėja, kad vyras kažką panašaus bus matęs važinėdamas į sanatorijas.
Abu Venskavičiai turi meninių polinkių. D.Venskavičius juos atskleidžia tvarkydamas sodybos aplinką. Kiemą puošia akmenimis apmūrytas šulinys, sklypo pakraštyje įtaisyta graži lauko krosnelė.
I.Venskavičienė yra baigusi siuvėjų kursus, moka dailiai siūti, tik pagal profesiją dirbti nebuvę kada, pagrindinis jos darbas – vaikų auginimas. Nugriebusi minutę moteris imasi rankdarbių, iš popieriaus lanksto įvairiausius gyvius bei augalus. Vąšeliu ji moka nerti įdomias siūlines gėles.
Taip ir bėga Venskavičių gyvenimas, kuriame kai kas laimės mažai mato, tačiau pati gausi šeimyna laimę moka susikurti ir iš to, ką turi, ką Dievas jiems skyrė.
