Trylikametė Mercedes Barcha Pardo apsivilko baltą šilkinę suknelę, į juodus žvilgančius plaukus įsmeigė raudonas šukas ir aukštakulniais nukaukšėjo Sukrės miestelio gatve.
Prie fontano susėdę garbaus amžiaus vyriškiai palydėjo mergaitę įdėmiais žvilgsniais. Kolumbija – gražuolių šalis, bet antros tokios kaip Mercedes nebuvo visoje apygardoje. Jos tėvas – arabas, motina – ispanė.
Kai mergina įžengė į klubą, ją pakvietė šokti aštuoniolikametis kaimyno Marquezo sūnus Gabrielis. Jis buvo parvykęs iš Sikapiro miesto, kur mokėsi nacionaliniame koledže, o jį baigęs ketino studijuoti teisę Bogotos universitete.
Gabrielis nepaleido Mercedes visą vakarą, atstumdamas varžovus. Po šokių palydėjo iki namų, prispaudė prie tvoros ir pabučiavo.
Kai vaikinas pakišo ranką po Mercedes sijonu, ji pradėjo gintis, o vaikinas tuomet pasipiršo.
Pasakė, kad ji nuostabi, ir mylės ją visą gyvenimą. Rytoj jis išvažiuos, ir jie pasimatys negreit, bet tegu ji jo laukia. Tai sakydamas Gabrielis dar stipriau priglaudė prie savęs Mercedes, ji užsimerkė.
Kitą dieną G.Garcia Marquezas išvažiavo, o Mercedes liko laukti.
Praėjo metai, kiti. Į namus Gabrielis sugrįžo, kai Bogotoje kilo neramumai ir paskaitos baigėsi.
Jis pasakojo Mercedes, kaip minia niokojo parduotuves ir biurus, o jis su vienu kubiečiu rašomąja mašinėle ilgai daužė grindinį. Pasirodžius kareiviams, jie pabėgo.
Tas kubietis – Fidelis Castro – pasirodė besąs puikus vaikinas.
Maištininkai sudegino ne tik bankus ir valstybines įstaigas, bet ir supleškino pensioną, kuriame gyveno Gabrielis. Sudegė visi jo drabužiai, rankraščiai ir truputis pinigų.
Gabrielis ir Mercedes vėl nuėjo į šokius, jis vėl bučiavo ją prie vartelių ir pasakojo, kad pradėjo rašyti apsakymus, kuriuos kritikai giria.
„Sulauk manęs, ir aš padarysiu tave laimingą!“ – sakė Gabrielis.
Po kelių dienų jis išvažiavo į Kartacheną, o Mercedes vėl liko jo laukti. Gabrielio tėvai pasakojo merginai, kad jis dirba laikraštyje „El Universal“ ir jam visai neblogai sekasi, tik moka labai jau mažai.
Paskui sūnus grįžo namo ir tuojau pat susibarė su tėvu: pastarasis norėjo, kad vyresnysis sūnus dirbtų advokatu, o Gabrielis nutarė tapti rašytoju. Senasis Marguezas išpyškino: „Na, ir maitinkis popieriumi!“
Sūnus atkirto, kad naujieji baldai nupirkti būtent už jo honorarus. Trinktelėjęs durimis Gabrielis išėjo iš namų ir su tėvu nesikalbėjo daugiau nei dešimt metų.
Visus tuos metus Mercedes kantriai laukė, dėdama jaunikio laiškus į tamsiu aksomu aptrauktą aplanką. Jis rašė jai iš Kartachenos ir Bogotos, iš Ženevos, kur dirbti specialiuoju korespondentu jį pasiuntė solidus Kolumbijos laikraštis „El Espectador“.
G.Garcia Marquezas darė žurnalisto karjerą: jo straipsniai didino tiražus ir griovė reputacijas, jis dirbo Italijoje ir Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, sugebėjo prasmukti už geležinės uždangos.
Kolumbiečio nenorėjo įsileisti į SSRS vykusį jaunimo ir studentų festivalį, bet jis trumpam iš žurnalisto persikvalifikavo į juodaodžių ansamblio saksofonininką.
Mercedes kantriai laukė. Aplinkiniai kalbėjo, kad gražioji senjoros Barchos duktė niekuomet neištekės. Sukrė buvo nuskurdusi ir ištuštėjusi. Čia jau seniai nebuvo rengiami šokiai: jaunimas išsikėlė į didžiuosius miestus, Mercedes bendraamžiai sukūrė šeimas ir suko galvą, kaip jas išmaitinti.
Mergina dirbo savo tėvo vaistinėje. Rytais eidama į darbą ji matė namus užkaltais langais ir paniurusius vyriškius. Į Mercedes jie žiūrėjo tarsi į rojaus paukštį, į miestelį užklydusį per stebuklą.
Pliekdami kortomis miestelio vyrai kalbėjo, kad aplinkui viskas nyksta, o gražuolė Mercedes nesensta.
Visiems savo gerbėjams ji atšaudavo „Ne“. Vaistinėje į lentynėles dėliodama vaistus Mercedes svajojo apie tai, kaip pavadins savo ir Gabrielio būsimus vaikus.
Praėjo trylika metų, ir jis pagaliau grįžo į Sukrę. G.Garcia Marquezas tapo visai kitokiu žmogumi, bet ir ji nebuvo tokia pati. Tik vėliau Mercedes sužinojo, kaip jos jaunikis gyveno visus tuos metus.
Karjerą pradėjo nuo nedidelio miestelio laikraščio: dieną dirbo, vakarais rašė apsakymus, o naktis su draugais leido bare. Į namus grįždavo paryčiui.
Pirmoji didžiulė sėkmė jį užgriuvo po 1950-aisiais „El Espectador“ paskelbtos apybraižos „Nenuskendusio atviroje jūroje pasakojimas“.
Joje G.Garcia Marquezas papasakojo apie kolumbietį jūrininką, kuris, sudužus laivui, 10 dienų išgyveno jūroje. Jis išsiaiškino, kad laivas gabeno kontrabandą – JAV pirktus šaldytuvus.
Po to „El Espectador“ sulaukė valdžios rykščių, ir vyriausiasis redaktorius Gabrielį išsiuntė dirbti į užsienį specialiuoju korespondentu.
Jam patiko gyvenimas Europoje. Kai Kolumbijos diktatorius generolas Rochas Pinilla uždarė „El Espectador“, jis pardavė redakcijos nupirktą bilietą į Kolumbiją ir liko Prancūzijoje.
Geroji pensiono šeimininkė neėmė iš kolumbiečio pinigų už būstą, sakydama: „Atiduosite, kai išgarsėsite.“ O maistu Gabrielis apsirūpindavo rinkdamas šiukšles, dainuodamas kavinėje, kartais net prašydamas išmaldos.
Ne kartą buvo atsidūręs policijoje, buvo mušamas, nes buvo panašus į benamį alžyrietį. Kartais jam pavykdavo ką nors išspausdinti Kolumbijos laikraščiuose.
Po to G.Garcios Marquezo gyvenime atsirado meilužė – iš Katalonijos kilusi pradedanti aktorė, Paryžiuje dirbusi tarnaite. Ji maitino Gabrielį, suteikė jam pastogę, o jis rašė didelį romaną, kurio niekaip negalėjo užbaigti.
Kolumbietis žinojo, kad kada nors taps žymiu rašytoju. Bet ta diena su kiekvienais metais vis tolo.
Po to likimas nubloškė jį į Venesuelą, kur jis padarė žaibišką karjerą Karakaso žurnale „Momento“. Kai šalyje įsiplieskė neramumai ir leidinio savininkas nusprendė pasitraukti į Niujorką, žurnalo tiražą G.Garcia Marquezas sugebėjo padidinti du kartus. Bet kaip tik tuo metu jis gavo liūdną laišką iš namų: susirgo tėvas. Motina prašė sūnaus grįžti namo ir susitaikyti.
„Tėvas labai silpnas. Ir tave dažnai prisimena. Jei žinotum, kaip jis tavimi didžiuojasi. Grįžk ir nuramink jį“, – prašė motina.
Gabrielis grįžo ir vėl pamatė merginą, kuriai buvo pasipiršęs prieš trylika metų. Bet apie tai rimtai negalvojo: kaipgi kitaip merginą priversi atverti lūpas?
Bet per visus klajonių metus Gabrielis priprato prie minties, kad jo laukia nuotaka. Jis net pamilo Mercedes taip, kaip rašytojas gali pamilti savo susikurtą personažą.
Grįžęs Gabrielis pamatė, kad gyvas žmogus kur kas įdomesnis nei susikurtas vaizduotėje. Miela mergaitė tapo gražuole, jos akyse slypėjo paslaptis, kurios jis nežinojo.
Vestuvių dieną 31-erių G.Garcia Marquezas pažadėjo žmonai, kad iki 40-ojo gimtadienio tikrai taps žymiu rašytoju. Mercedes nieko neatsakė: jis taip ir nesuprato, ar šis pažadas jai pasirodė rimtas.
Tikriausiai taip, nes anuomet Gabrielis jos akyse buvo panašus į princą: apie jo apsilankymus viešnamiuose, meilužę iš Katalonijos ir Paryžiuje prašytą išmaldą Mercedes sužinojo vėliau iš pernelyg plepių jo draugų.
Mercedes buvo laikoma labai santūriu žmogumi. Ji su niekuo neatviravo, retai šypsojosi: G.Garcios Marquezo bičiuliai niekaip negalėjo suprasti, ką ji galvoja.
Iš moters, trylika metų ištikimai laukusios vaikino, galėjai tikėtis visko. Linksmą vyro draugiją, kuriai priklausė literatai, kino publika ir žurnalistai, barų ir kekšių mėgėjai, ji tiesiog gąsdino.
Mercedes rūpinosi namais ir iš šalies stebėjo, kaip jos vyras redaguoja laikraščius ir moterų žurnalus, rašo reklaminius tekstus, kuria scenarijus. Ir niekas neįtarė, kad Mercedes svajonė neišblėso.
Jos svajonių princas pastambėjo ir truputį žilstelėjo, tapo nervingas ir liovėsi tikėjęs savimi: užsiėmė niekalais, uždirbdamas kasdienei duonai.
Bet galų gale atsitiko tai, ko Mercedes taip ilgai laukė. Grįžęs namo Gabrielis skubiai nužingsniavo į savo darbo kabinetą – nedidelį faneriniais skydais atitvertą kampelį su rašomąja mašinėle ir elektriniu šildytuvu ir iš jo neišėjo iki vakaro.
Kitą rytą vėl buvo tas pat, o po pietų nieko netaręs Mercedes išvyko į miestą. Grįžęs namo pareiškė, kad grąžino avansą ir paliko darbą kino studijoje, taip pat reklamos agentūroje.
Kitą dieną pardavė mašiną ir pasakė Mercedes, kad šių pinigų jiems turi pakakti keletui mėnesių, o paskui gal ką nors pasiųs Dievas. Ir dar pridūrė, kad rašo romaną, dėl kurio jau sudarė sutartį.
Mercedes tylėdama linktelėjo, ir Gabrielis žmonos akyse pamatė seniai matytą šviesą. Jos vyras vėl buvo panašus į tą Gabrielį, apie kurį ji trylika metų svajojo Dievo pamirštoje Sukrėje.
Aštuoniolika mėnesių Gabrielis rytais sėsdavo prie savo stalo ir visą dieną stuksėdavo rašomąja mašinėle.
Mercedes kasdien abu sūnus – Rodrigo ir Gonzalo – autobusu vežė į mokyklą. Tai buvo mažiausias jos rūpestis. Šeimai reikėjo valgyti, o pinigų nesiuntė nei reklamos agentūra, nei kino studija. Iš jų namų pradėjo dingti daiktai.
Mercedes pardavinėjo drabužius, vėliau atėjo televizoriaus ir skalbyklės eilė, paskui ji gyveno skolon. Jos vyro tai nelietė: jis rašė. Ant pigaus popieriaus atgydavo žmonės, kuriuos Gabrielis pažinojo iš vaikystės.
Romanas „Šimtas metų vienatvės“ ėjo į pabaigą. Namuose beveik neliko daiktų, kuriuos dar buvo galima parduoti. Pagaliau atėjo diena, kai Mercedes nunešė rankraštį į paštą, kad pasiųstų leidėjui į Buenos Aires. Rankraštį pasvėręs darbuotojas pasakė, kad tai kainuos 60 pesų. Mercedes piniginėje tebuvo 50, tad teko siųsti tik pusę.
Grįžusi namo ir į didelę kartoninę dėžę sudėjusi plaukų džiovintuvą, plaktuvą ir elektrinį šildytuvą Mercedes patraukė į lombardą. Už tai gavo 50 pesų. Ji pasiuntė antrąją romano pusę ir jai dar liko pinigų maistui.
Sėdėdama prie varganos vakarienės stalo ir žvelgdama į sūnus, nenoriai kramsnojančius šiek tiek alyvuogių aliejumi pagardintus makaronus, Mercedes atsiduso: „Trūksta tik to, kad romanas pasirodytų niekam tikęs.“
Po kelių mėnesių atėjo G.Garcios Marquezo šlovės valanda. „Šimto metų vienatvės“ tiražas augo kaip ant mielių. Pasipylė kvietimai į kongresus, į Marguezų sąskaitas plaukė didžiuliai pinigai.
1982 metais G.Garcia Marguezas gavo Nobelio literatūros premiją ir jį užgriuvo negirdėtas šiuolaikiniam rašytojui populiarumas: Lotynų Amerikoje kiekvienas jo žodis prilygo Dievo pasiuntinio žodžiui.
Bet 1966 metų spalį nei G.Garcia Marguezas, nei jo žmona Mercedes dar nieko nenutuokė. Virš jų galvų švietė elektros lemputė, kurios gaubtas jau seniai buvo nukeliavęs į lombardą, ant stalo nebuvo staltiesės, servizas parduotas, o jie valgė iš plastikinių lėkščių. Mercedes su siaubu galvojo apie tai, kad skola mėsininkui išaugo iki penkių tūkstančių pesų.
Du suaugę žmonės ir du vaikai valgė makaronus, užsigerdami arbata. Tuomet Mercedes manė, kad galima ištverti ir nesėkmę. Kol jie myli vienas kitą, jiems niekas nebaisu.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
Keletas G.Garcios Marquezo gyvenimo taisyklių
„Niekada nenešioju skrybėlės, kad jos nereikėtų prieš nieką nusiimti.“
„Galų gale negalima netapti tuo, kuo tave laiko kiti.“
„Nėra vaistų, kurie gali išgydyti tai, ką gali išgydyti laimė.“
„Šypsokis, nesuteik malonumo nelaimei.“
„Lengvai pelnyta laimė negali tęstis ilgai.“
„Sužinojau, kad visi nori gyventi kalno viršūnėje, neįtardami, jog tikroji laimė laukia nuokalnėje.“
„Visada atsiras žmonių, kurie suteiks skausmo. Reikia ir toliau tikėti žmonėmis, tik būti truputį atsargesniems.“
